Klaipėdiečių „Skrajojančio olando“ sėkmė neblėsta

Taip, spektaklio sėkmė iš tiesų neblėsta ir netgi didėja. Jau pernai lankydamasi premjeriniame spektaklyje buvau sužavėta jo originalumo ir meninės jėgos. Tačiau šiemet operos atlikimas buvo dar brandesnis, o jo įtaiga taip pat sustiprėjo. Puikius įspūdžius, žinoma, didino ir paslaptimi, ypač sutemus, alsuojanti Klaipėdos elingo bei čia pat tyvuliuojančių marių su praplaukiančiais laivais atmosfera. Dieną vaikščiodama molu ir žvelgdama į liūdnas, aprūdijusias buvusios Pauliaus Lindenau laivų statyklos metalo konstrukcijas negalėjau patikėti, kad vakare jos gali tapti tokia įspūdinga teatrine erdve. O kur dar iš tiesų atplaukiantis, nuščiuvusios publikos link artėjantis paslaptingasis laivas, tapęs ypač reikšmingu šio spektaklio veikėju.

Už operos režisūrą „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas Dalius Abaris apie elingo pasirinkimą yra sakęs, kad „teatras tikėjosi kažko daugiau nei pastatymo įprastoje scenos „dėžutėje“, o aš labai seniai norėjau kažką nuveikti Klaipėdos elinge“. Prie D. Abario prisidėjo grupė bendraminčių, scenografė Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, mizanscenų kūrėjas Gediminas Šeduikis. Ant metalinių konstrukcijų režisieriaus sudėliotas veikalo vyksmas, papildytas realiai šėlstančiomis jūros bangomis, užliejančiomis menamą denį su virvėmis besikarstančiais jūreiviais, pasiekiančiomis ir pirmose eilėse sėdinčią publiką, žiūrovus tiesiog užbūrė. Muzika ir vaizdas judėjo sinchroniškai, susilydė į intensyvaus skambesio akordą, nė minutei neleidžiantį atsipalaiduoti. Publika tiesiog sustingo, netgi greta sėdintys asmenys, prieš spektaklį keitęsi ironiškomis replikomis, nutilo, o prasidėjus įspūdingiems audros epizodams traukė iš kišenių mobiliuosius ir nepaisydami draudimo fotografavo ir filmavo. Nieko nesakiau, tylėjau – džiaugiausi, kad Klaipėdoje randasi naujų operos gerbėjų, tikriausiai lankysiančių muzikinį teatrą.

Teatro direktorė Laima Vilimienė, regis, bus nusprendusi padaryti viską, kad Klaipėda taptų svarbiu Baltijos regiono muzikos centru. Su savo vadovaujamu teatru direktorė žada lygiuotis į nedidelius meniškai brandžius Europos teatrus, tokius kaip Geteborgo, Štutgarto, Bergeno. Apie daugelio Europos teatrų veiklą ji žino ne iš interneto, bet iš aktyvaus dalyvavimo tarptautiniuose asociacijos „Opera Europa“ renginiuose, kai keliolika metų dirbo Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Klaipėdos muzikinis teatras direktorės pastangomis jau tapo šios asociacijos nariu, o „Skrajojantį olandą“ visam pasauliui transliavo „Opera Vision“ platforma, kurioje operos spektaklis iš Lietuvos atsirado pirmąsyk! Tai toli gražu ne visi teatro laimėjimai. Nepaisant to, kad naujas teatro pastatas dar tik kyla (įsitikinau pamačiusi savo akimis) ir kolektyvas dirba įvairiose miesto vietose, kuriami nauji operos ir baleto spektakliai. Ypač norisi priminti Eduardo Balsio šimtmečiui 2019 m. klaipėdiečių pastatytą operą „Kelionė į Tilžę“, atvežtą ir į Vilnių.

Visos Klaipėdos festivalio programos, kurioje buvo Roberto Šerveniko diriguojamas simfoninis koncertas ir baletų premjeros, išklausyti ir pamatyti neteko. Mano įspūdžiai sukasi apie liepos 31 d. ir rugpjūčio 1 d. Wagnerio „Skrajojančio olando“ spektaklius. Nepaisant puikių pernykščių įspūdžių norėjosi vėl pamatyti šį unikalų spektaklį, išklausyti abi Zentos partijos atlikėjas ir abu operą diriguojančius maestro bei pirmąsyk Eriko partiją dainavusį Kristianą Benediktą. Pirmąjį spektaklį iš minėtų dirigavo šio pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas, Zentą dainavo viešnia iš Vokietijos Manuela Uhl. Antrąjį spektaklį dirigavo Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, Zentos partiją atliko Sandra Janušaitė. Visi kiti atlikėjai pasikartojo abiejuose spektakliuose: Almas Švilpa (Olandas), Tadas Girininkas (Dalandas), Kristian Benedikt (Erikas), Rafailas Karpis (Dalando vairininkas), Dalia Kužmarskytė (Mari). Reikšmingas vyrų ir moterų choro partijas atliko Klaipėdos muzikinio teatro choristai (vadovas Vladimiras Konstantinovas), sudėtingų vaidybos užduočių teko baleto trupės šokėjams ir mimanso artistams. Grojo Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras.

Operos muzika, prisitaikant prie lauko sąlygų, tęsėsi apie pusantros valandos ir buvo atliekama be pertraukų. Akivaizdu, kad veikalo partitūrą reikėjo kupiūruoti. Spektaklio muzikos vadovas M. Pitrėnas šį darbą atliko taip sėkmingai, kad ir priekabiausias profesionalas neturėtų priekaištų. Man pagailo tik smarkiai sutrumpintos uvertiūros, savotiškos visos operos santraukos, apie kurią yra rašęs pats Wagneris. Tačiau svarbiausios scenos viena kitą keitė logiškai, paisant reikšmingiausių operos numerių sekos. M. Pitrėnui diriguojant muzika tekėjo ypač sklandžiai ir dinamiškai lanksčiai. Išgirdome kiekvieną jautriai artikuliuotą frazę, svarbiausius dramaturgijos momentus, kuriuose atsiskleidė dirigento temperamentas. Puikiai skambėjo orkestras, kurio ryšys su solistais, dainavusiais iš skirtingiausių vietų, buvo beveik idealus. Antrąjį spektaklį dirigavusiam T. Ambrozaičiui sekėsi sunkiau, pirmoje spektaklio pusėje buvo justi įtampa, muzika stokojo lanksčios tėkmės, tikslaus ryšio su solistais, jautėsi tarpai tarp sutrumpintų epizodų. Tačiau nuo pargrįžusių į krantą jūreivių scenos ir šaunaus choro įvyko ryškus atsipalaidavimas, muzika ėmė alsuoti ir sėkmingai judėti finalo link.

Olandą dainavęs Almas Švilpa jau ir pernai pavergė publikos širdis. Šiemet vėl sužavėjo solisto dainavimo ir vaidybos darna, tobulas įsikūnijimas į kuriamą personažą. Pirma didžioji jo arija „Die Frist ist um...“, kupina drąsių derminių slinkčių, dinaminių kontrastų, atlikta meistriškai. Vėlesni duetai su Dalandą dainavusiu Tadu Girininku skambėjo darniai, puikiai intonuojat gyvai besirutuliojantį tekstą. A. Švilpos muzikalumas, turtingi balso atspalviai skleidėsi duetuose su abiem Zentos partiją atliekančiomis solistėmis. Sandrą Janušaitę esu girdėjusi nesyk, pamenu įspūdžius po jos pirmojo pasirodymo su šia partija prieš keliolika metų. Dabar dainininkės balsas ir vaidmens traktuotė prisipildė vagneriško muzikinio ir dramos turinio, jos Zenta – iki kaulų smegenų Wagnerio herojė, išgyvenanti pasiaukojančią, mistinės jėgos meilę. S. Janušaitė šįsyk dainavo dar lanksčiau ir stilistiniu požiūriu tiksliau nei pernykščiame spektaklyje. Pastebėjau solistės dėmesį jautrioms piano vietoms, legato frazėms, ypač lėtojoje C-dur melodijoje, kuria pristatoma ši įsisvajojusi tyra būtybė. Herojės ryžtas atsiskleidžia baladėje „Traft ihr das Schiff im Meere an“, kurią solistė padainavo nepaprastai raiškiai ir vaizdingai, kaip ir visą partiją iki įspūdingo finalo.

Manuela Uhl Zentos partiją traktavo gal mažiau emocingai, labiau koncentruodamasi į stilingą dainavimą. Jos skaidrus balsas derėjo su orkestru, gerai skambėjo visuose diapazonuose. Baladę ir ansamblius su Dalandu, Eriku, Olandu ji atliko pavyzdingai. Vis dėlto dramatiškoje finalinėje scenoje norėjosi daugiau herojiško ryžto ir dramatizmo.

Tadas Girininkas įsiminė dar pernykščiame spektaklyje, už Dalando partiją jis jau apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Tačiau solistas ant laurų nemiega: prisiminusi anų metų interpretaciją, drąsiai galiu teigti, kad jis žengė didelį žingsnį į priekį. Ne tik personažas, bet ir vokalinė partija prisipildė dar ryškesnių spalvų. Be to, jautei jo visišką sceninę laisvę, susitapatinimą su asmeniu, kuriame susilydę griežto kapitono, mylinčio tėvo ir neabejingo turtui gudragalvio bruožai.       

Pirmąsyk šiame unikaliame spektaklyje pasirodęs Kristianas Benediktas atrodė kaip pastatymo senbuvis. Jis lengvai įveikė visas vokalines ir režisūros užduotis, laisvai laipiojo ir bėgiojo scenos konstrukcijomis, ryžtingai kūrė mizanscenas. Jo sukurtas Erikas buvo nuoširdus įsimylėjėlis, staiga prarandantis savo meilės objektą. Širdis jam plyšta iš skausmo, kurį solistas išreiškė puikiai parinktomis balso intonacijomis. Nepaprasta širdgėla suskamba jo desperatiškuose maldavimuose: „Senta! Senta! Willst du mich verderben?“, baimingu virpuliu alsuoja meistriškai atliktas pasakojimas apie sapną ir trečio veiksmo kavatina.

Nedidelį, bet svarbų ir vokaliniu požiūriu sudėtingą vaidmenį pagirtinai sukūrė Rafailas Karpis. Jo vairininkas beveik pradeda visą operą, tad pirmoji daina „Mit Gewitter und Sturm aus fernem Meer“ labai įsimena. Solistas turi ją atlikti garsiai ir tiksliai, kaip ir buvo pirmąjį vakarą. Šią dainą vėliau pakartoja vyrų choras, taip pat nusipelnantis pagyrimo! Nedidelę Mari partiją muzikaliai atliko Dalia Kužmarskytė, ansamblyje su choru tiksliai artikuliavusi savąsias replikas. Merginų choras sublizgėjo populiariąja verpėjų daina apie ratelį.

Spektaklio kūrėjai, regis, stebi savo darbą, mąsto ir tobulina. Gal kai ko nepastebėjau, tačiau porą naujų efektingų mizanscenų tikrai užfiksavau. Gerai pavyko grįžusių į krantą jūreivių choras ir šokis, kai jie ritmiškai susidauždavo bokalais, iš kurių kaskart gausiai tiško gėrimas. Kitas įtikinantis veiksmo papildymas taip pat su vandeniu atsirado dramatiškame Zentos ir Eriko duete, kai netekusi kantrybės Zenta griebia kibirą ir šliūkšteli Erikui į veidą. Jei ši idėja ir priminė „Idomenėjo“ finalą, šioje scenoje ji tikrai pasiteisino: juk galima vandeniu atvėsinti nuo jausmų perkaitusį jaunuolį.

Nežinau, ką apie Klaipėdos festivalio operinę ateitį galvoja jo iniciatorė Laima Vilimienė. Linkėdama puikių naujų idėjų prisipažįstu – atsisveikinti su šiuo „Skrajojančiu olandu“ man labai gaila...