Išsiaiškinti, kas nežinota

Profesorius Jonas Vytautas Bruveris yra vienas žinomiausių ir autoritetingiausių Lietuvos muzikologų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Lietuvos kompozitorių sąjungos teikiamomis Vytauto Landsbergio, Onos Narbutienės premijomis, Kultūros ministerijos ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Profesoriaus pedagoginio ir kitokių darbų kraityje – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Bratislavos (Slovakija) J. Komenskio universitetas, vadovavimas LMTA Senatui, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui, Vyriausybės kultūros ir meno premijų komisijai ir kt.

Tarp gausybės J. Bruverio tyrinėjimų aptinkame knygų apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Kiprą Petrauską, Birutę Almonaitytę, daug straipsnių, jų rinkinių. Muzikologas rašė į Visuotinę lietuvių (buvo mokslinės redakcinės tarybos narys) bei Muzikos enciklopedijas, publikavo mokslinius tyrimus svarbiuose mokslo leidiniuose. Anot muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės, „kaip istorikas, jis puikiai įvertina galimą kiekvieno fakto ar reiškinio svarbą, pabrėžia tuos jo aspektus, kurie gal ir yra iš dalies žinomi, bet iki šiol dar netinkamai interpretuojami ar tiesiog logiškai nesusiejami. Jis laisvai brėžia įvairias paraleles per skirtingas epochas, iškelia ir įvertina kiekvieną mūsų kultūros istorijai svarbų faktą.“

Viena didžiausių V. Bruverio aistrų yra opera. Vienas stambiausių jo darbų, atnešusių Nacionalinę premiją, – knyga „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“ (2006, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras), į kurią sudėta ne tik išsami istorija, kūrėjų biografijos, bet ir archyvinė spektaklių informacija, gausybė nuotraukų. Nepraleidau progos pakalbinti autoritetingą operos žinovą Lietuvos operos 100-mečio proga.

Kada įvyko pirmasis Jūsų susitikimas su muzika?

Vaikystėje. Mano amžiną atilsį Mama ir visa Jos giminė buvo labai linkusi į dainavimą, mokėjo nemažai liaudies dainų. Tėtis dar jaunystėje buvo įsigijęs mandoliną. Meno veikla buvo puoselėjama Joniškio vidurinėje mokykloje („Aušros“ gimnazijoje), kurioje mokiausi baigęs kaimo pradžios mokyklą. Dar buvo nemažai mokytojų, mokslus išėjusių bei dirbusių anais, kaip sakoma, Smetonos laikais, ir įvairiuose kontekstuose šmėkšteldavo jų prisiminimas. Štai prasidėjus anglų kalbos pamokoms vienas vaikas mokytojos paklausė – jeigu anglai yra mūsų priešai, kodėl reikia mokytis jų kalbą? Mokytoja Bronė Jackevičienė (žinojome ją buvus Anglijoje) su kreida rankoje prie lentos keliolika sekundžių sustingusi pastovėjo ir pasakė, kad „norint pažinti priešą, reikia mokėti jo kalbą“, bet pasakė tokiu jai nebūdingu formaliu balsu, kad jau pakankamai patyrę vaikai aiškiai suprato, jog ji taip sako tik todėl, kad taip reikia. Arba – istorijos mokytojas Juozas Dundulis. Kartą mokinys jo kažko paklausė apie tuometinius (sovietinius rusų) kareivius. Mokytojas nesusivaldė labai nepalankiai juos apibūdinęs (apsileidėliai ir pan.), prisiminė savo tarnystę anų laikų Lietuvos kariuomenėje (tarnavo Klaipėdoje) ir su kariškio garbės samprata susijusį įvykį. Vieną sekmadienį išleistą į miestą einant dar pustušte gatve (uniforma švarutėlė, nei raukšlelės, nei dėmelės, batai blizga ir t.t.) jį sustabdė moteriškė, parodžiusi, kad prie vienos jo kojos bato kažkas baltuoja. Paaiškėjo, kad tai kyšo ilgų apatinių kelnių atsirišusio raištelio galiukas. Mokytojas sakė neradęs žodžių, kaip padėkoti jį nuo apsileidėlio gėdos išgelbėjusiai poniai. Kartą nustebinau mūsų psichologijos mokytoją Mykolą Babilių, ypatingos inteligencijos ir mokytumo asmenį. Į programas buvo grąžinta lotynų kalba, bet metais jaunesnei laidai, tad mums neteko. Jų mokytojas buvo M. Babilius. Bet aš namo pastogėje prieškarinių knygų ryšelyje buvau radęs Cicerono kalbų prieš Katiliną leidinį (skirtas mokymuisi, gausybė pastabų), tad nusipirkau lotynų kalbos vadovėlį ir pradėjau versti pirmąją kalbą. Aišku, po kelių sakinių beviltiškai įstrigau (pradžią puikiausiai atsimenu iki šiol: Quousque tandem abutere, Catilina, patientia nostra? – Ar dar ilgai, Katilina, bandysi mūsų kantrybę). Po vienos pamokos kreipiausi pagalbos į mokytoją Babilių.

Nepriklausomybės laikais pastatytoje mokykloje buvo (yra) tikra koncertų (teatro) salė su scena, kurios užkulisyje stovėjo fortepijonas. Kartais būdavo pastatoma kokia pjesė (man pasitaikė suvaidinti ir princą „Pelenėje“). Puikiausias dekoracijas, kostiumus sukurdavo piešimo mokytojas Juozas Vainauskas. Prieš karą jis dailės mokslus išėjo Kaune, dažnai papasakodavo apie Valstybės teatro spektaklius, ir mums jų pavadinimai – „Karmen“, „Aida“, „Traviata“ ar „Gulbių ežeras“ – skambėdavo kaip kokie burtažodžiai. Mokykloje yra dirbęs ir chorui vadovavęs Pranas Šiška (operos solistės Vitalijos Šiškaitės tėvas), o mokytojas Juozas Dragūnas buvo subūręs ir vadinamąjį pianino būrelį. Niekam netrukdant skambinti būdavo patogu ir minėtu salės fortepijonu. Atsitiko taip, kad su Simu Karaliūnu (1936–2015, buvo įžymus kalbininkas) sukūrėme „Pabaigtuvių valsą“ (Simas žodžius, aš muziką), neatsimenu kaip jis buvo pasiųstas į Lietuvos radiją ir net padainuotas (negirdėjau).

Kokios buvo Jūsų studijos tuometėje Lietuvos konservatorijoje?

Ten visko mokė tuomet žinomi mūsų muzikai. Tačiau labai trūko mokslinės literatūros, ypač lietuvių kalba, kitomis kalbomis – kaip kam asmeniškai pavykdavo, vyravo rusiška. Istoriografija – ypač suideologinta, bet visi buvo apsipratę ir aiškiai žinojo, kas yra kas. Manau, kad viską suprato ir tie kompozitoriai, kurie sukūrė sovietinės ideologijos kūrinių.

Vilniuje pirmaisiais operos namais tapo senasis lenkų teatras J. Basanavičiaus gatvėje. Kokia buvo to, senojo, teatro aura?

Na, tam tikrą ypatingumą teikė jame puoselėjami menai, dainavo ir šoko ypač garsūs tų menų žmonės, nors nemažiau „auriškas“ gali būti ar buvo ir dramos teatras. Pagrindinis skirtumas tas, kad jis gali priimti svečius šokėjus, įvairiakalbius dainininkus ir pan. Žinoma, mes (muzikai) į jį verždavomės visais būdais. Pavyzdžiui, buvo ir toks. Besimokant aukštesniojoje J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje būta vadinamųjų kontramarkių (moksleiviams duodamų įėjimo lapukų – įėjai ir dairykis tuščios kėdės ar glauskis kur nors prie sienos). Tačiau jų vis trūkdavo. Buvo sugalvota tokia išeitis: įėjus kairėje pusėje yra vyrų WC. Jo langas iš lauko pusės išeina į J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių kampą, joje atsidurdamas kaip ir pusrūsyje. Tereikia kolegai įšokti į tą duobutę ir jis per pravirą langelį gali gauti iš įėjusiojo jo kontramarkę. Žinoma, reikėdavo su ta gudrybe per daug neįsibėgėti, kad dėl kontramarkių skaičiaus nekiltų įtarimų (yra ir kilę).

Teatre pasitaikydavo puikių gastrolierių. Sykį Žizel šoko prancūzų baleto žvaigždė Yvette Chauvire (atvyko su savo partneriu), tai buvo tikrai ypatingas įvykis. O ten patekau taip: porą dienų prieš spektaklį užkandžiaujant Didžiosios gatvės (tada ji vadinta Gorkio) kavinukėje, iš dviejų vaikinų prie gretimo staliuko pašnekesio supratau, kad jiedu dirba teatre scenos darbininkais, ir paprašiau mane kaip nors įvesti tą vakarą į teatrą. Jie pasakė prieš gerą pusvalandį ateiti prie tarnybinio įėjimo. Atėjau, aišku, kišenėje turėdamas tam tikrą butelį. Buvau patupdytas scenos palubėje, šone, ant kažkokio dekoracijų rulono, mačiau ne visą scenos plotą. Tačiau mačiau!

Jeigu reikėtų išskirti kad ir 10 asmenybių, kurias matėte ir gyvai girdėjote teatre, ką išskirtumėte?

Tai neįmanoma. Juk teatre matomi ir girdimi ne tik operos bei baleto solistės ir solistai, dirigentai, bet ir dailininkai, režisieriai, chorvedžiai, choreografai – įvairių teatralų grupių atstovai. Žinoma, iš gausių prisiminimų galiu daug ką priminti (neteigiant, kad jis pirmas, penktas ar dvidešimt penktas). Nuostabios inteligencijos ir žavesio asmenybė buvo pirmosios baleto kartos atstovė Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė. Prasidėjus Atgimimui, jai jau buvo sutrikęs regėjimas, nebegalėjo gerai įžiūrėti televizijos, ir, Dieve tu mano, kaip tykiai ir kilniai pasiguosdavo, kad nemato didžiųjų Atgimimo manifestacijų, tik klausosi radijo... Petras Oleka tų laikų nesulaukė (mirė 1975 m. balandį), nuostabiai atsiminė daugybę teatro istorijos dalykų, asmenų su jų savybėmis. Ypatingas atsidavimo menininko paskirčiai pavyzdys buvo Valentinas Adamkevičius. Baigęs mokslus, 5 sezonus dainavo Leningrado Kirovo teatre (taip tada vadinosi buvęs garsusis Sankt Peterburgo Marijos teatras). Išmokdavo ir vieną kitą repertuare nebuvusios operos partiją. Kartą jau iš Vilniaus buvo pakviestas gelbėti Maskvos Didžiojo teatro spektaklį (kad nereikėtų jo atšaukti) – padainuoti pagrindinę partiją Glinkos operoje „Gyvenimas už carą“ („Žyzn za caria“, sovietų pervadinta į „Ivaną Susaniną“). Maskviečiai manė, kad Adamkevičius ją dainavo Leningrade. Ten jis nedainavo, nes tos operos tada repertuare nebuvo. Bet tą partiją buvo išmokęs šiaip sau, tad nuvažiavo ir padainavo. O ta partija – viena sudėtingiausių. Pagrindinio veikėjo svarbiausia arija – nuolat aukštame diapazone; šiaip tenoro viršūnė, populiariai kalbant, yra „aukštasis do“, o čia yra (triskart) ir re-bemol, tad tenorams arija paprastai transponuojama (bene net tonu) žemiau, bet nuvykęs Adamkevičius, aišku, kuo puikiausiai padainavo tai, kas Glinkos parašyta. Tarp ryškiausių prisiminimų – Elenos Saulevičiūtės ir Valentino Adamkevičiaus „Lohengrino“ pabaigos scena, kai klastūnės Ortrudos suklaidinta Elza reikalauja Lohengrino pasisakyti, kas jis yra, – jis pasako ir turi grįžti į savąjį pasaulį. Kažkas iš jų kolegų man yra sakęs, kad po spektaklio jiedu ne išsyk sugrįždavo į kasdienybę.

Nemažai muzikantų orkestre grojo dar iš Valstybės teatro Kaune laikų. Gal pažinojote juos? Kokie tai buvo žmonės?

Iš Kauno į Vilnių teatras atkeltas 1948 metais. Aš atvykau 1956-aisiais, baigęs Joniškyje gimnaziją, ir įstojau į J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, tad, suprantama, tik nuo tada girdėjau kažkokias orkestro ir pan. istorijas, o tie atvykėliai iš Kauno buvo seniai „suvilnėję“. Bet į sovietinę dabartį papuolę žmonės iš prieškario Kauno, geriausiai išsaugoję jo tradicijas, visuomet turėjo atpažįstamą tam tikrą praeities inteligencijos ženklą. Apie tuos laikus ir žmones tegalima kalbėti atsižvelgiant į tai, kas tada dėjosi – 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą buvo ištremta daugiausia per visą tą laiką lietuvių, apie 40 000 žmonių; žinoma, tarp jų būta ir meno žmonių, o namie likusieji, jų giminės ir bendradarbiai buvo pasmerkti skausmui, nežiniai, baimei, bet turėjo šokti ir dainuoti (ne bet kaip, o kaip reikalavo valdžia; apskritai per tremtis ir įkalinimus nukentėjo apie 300 000 žmonių – sugriauti gyvenimai, mirtys, artimųjų netektys).

Kaip pasikeitė opera ir teatras per visus tuos ilgus metus, kiek jį stebite?

Ir pasikeitė, ir nepasikeitė. Keitėsi žmonių kartos, bet teatro žmonės dainavo, šoko, griežė, pūtė savo dūdeles, dainavo „Traviatą“, šoko „Žizel“. Esminis pokytis, aišku, Nepriklausomybės atgavimas: savarankiškas repertuaro formavimas, visapusiški ryšiai su pasauliu, Violeta Urmanavičiūtė ar per „Mezzo“ kanalą visam pasauliui rodoma pusantros valandos (juk beveik be pauzių) nuostabiai Richardo Strausso Elektrą dainuojanti Aušrinė Stundytė, atitinkamai antrinant Asmik Grigorian, gražiai pasaulyje pasireiškiantys Edgaras Montvidas, Kristian Benedikt ir t.t., Margaritos Dvarionaitės veiklą atgaivinusios garsiems užsienių orkestrams diriguojančios puikios jaunutės dirigentės.

Kokius spektaklius galėtumėte išskirti kaip pačius reikšmingiausius teatrui ir pačius įspūdingiausius Jūsų matytus?

Kalbant ir apie tuos „iausius“ galimi įvairūs kriterijai. Tautinės kultūros požiūriu reikšmingiausi yra mūsų kompozitorių veikalai, tačiau nebūtinai jie buvo (yra) tie „iausi“ teatriškumo (ir pastatymo) požiūriu. Juk, pavyzdžiui, „Žizel“ II veiksmas yra romantinio meno apskritai stebuklas ir deramai visų sušoktas bus „be konkurencijos“. Arba teatro gastrolių metu Varšuvos publiką ir spaudą visiškai pribloškusi Bellini „Norma“. Planuodami repertuarą, teatrai pirmiausiai atsižvelgia į savo pajėgas, ir nerengs veikalo, kuriam neturi kokiam vaidmeniui (ar vaidmenims) visiškai tinkamų žmonių. Dainininkai, pavyzdžiui, sopranai yra lyriniai, dramatiniai, koloratūriniai ir pan. Normos nepadainuos atitinkamo balso savybių stokojantis, nors kitas partijas kuo puikiausiai dainuojantis sopranas. Bellini „Normą“ miniu, aišku, pirmiausiai dėl Irenos Milkevičiūtės. Lenkų spaudoje rašyta, kad „Norma“ Varšuvoje seniai rodyta (nes nesą kas dainuoja – tai, aišku, netiesa), spėta, kad tos operos pastatymu lietuviai tiesiog norėjo pasipuikuoti, bet parodė iš tiesų puikiausią spektaklį, o po jo užkulisyje viena mūsų Normą giriančių ir dėkojančių lenkių – garsi dainininkė  Marija Fołtyn – iš entuziazmo nusiėmė savo karolius ir užkabino poniai Irenai ant kaklo.

Varšuviečių vertinimai gali atsakyti į daugelį Jūsų klausimų. Varšuvos Didysis teatras – žymi Europos scena. Varšuviečiai visuomet turėjo ką parodyti ir galimybes daug pamatyti. Mūsų teatras 1988 m. sausį ten parodė „Pilėnus“, „Normą“, „Otelą“ ir „Madam Baterflai“, taip pat „Silfidę“, „Miegančiąją gražuolę“ ir „Kopeliją“. Mūsiškius Varšuvos teatras sutiko labai svetingai (lietuviški užrašai ant visų užkulisių durų ir t.t.), publika ir spauda – netgi entuziastingai (antraštėse – „Sensacija“, „Metropolitenas iš Vilniaus“), baletas prilyginamas lenkų visuomenei žinomam Maskvos, Paryžiaus, „netgi Niujorko“ baletui, apie Virgilijaus Noreikos Otelą rašyta, kad „pasaulyje nedaug tėra tokių šekspyriško alsavimo tenorų“, su Milkevičiūtės Norma, pirmiausiai, aišku, minima Nijolės Ambrazaitytės Adalgisa ir t.t., labai giriami ir kitų svarbiausių vaidmenų atlikėjai, nuolat pasiguodžiant, kad neįmanoma paminėti visų, nors jie to verti.

Atskiras klausimas būtų „Pilėnai“. Tai Moniuszkos veikalų dvasią, tai šekspyriškąsias Verdi operas priminusiu herojiniu tautiniu epu pavadinta opera nelabai patiko tik Katovicų kritikui (šiaip jis visoje Lenkijoje nerado mūsų teatrui prilygstančio teatro). Varšuviškiai neužsiminė (neįtikėtina, kad nepastebėjo, tad, suprasdami anuometinę mūsų padėtį, – nutylėjo), kad į Margirio pilies dramą sovietiniais ideologiniais sumetimais kaip Eglės sužadėtinis įvestas rusų kunigaikštis Danila yra istorijos falsifikatas (jokio rusų kunigaikščio tenai nebuvo). Be to, juk negalėjo neatsiminti, kad yra ir Wladyslawo Syrokomlos drama „Margiris“ („Margier“, išleista 1855 m. Vilniuje) ir pagal ją sukurta Konstanty Gorskio opera (premjera 1927 m. Poznanės Didžiajame teatre); kadangi baltarusių istoriografija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją laiko baltarusių, o ne lietuvių, летувисы istorija, tai tą operą jų muzikologai vadina pirmąja baltarusiško siužeto opera; 2013 m. Minsko Didysis teatras parodė baleto apie baltarusių didvyrį Vytautą Didįjį premjerą...).

Nemažai metų dirbote Operos ir baleto teatre Literatūros skyriaus redaktoriumi. Ką galėtumėte papasakoti apie šį laikotarpį? Ar šis darbas Jus paskatino parašyti milžinišką veikalą apie teatro istoriją? Ar dirbdamas prie knygos sužinojote kažką naujo, ko nežinojote ligi tol?

Teatre dirbau vadinamajame Literatūros skyriuje – jo darbuotojai rašė afišų, skelbimų laikraščiuose ir pan. tekstus, t.y. visą žodinę medžiagą apie teatro veiklą, palaikė ryšius su spauda ir pan. Mano uždavinys buvo rašyti spektaklių leidinukus, vadinamąsias programas – jei, pavyzdžiui, tai „Traviata“ – apie kompozitorių, patį veikalą, jo lietuviškąją „istoriją“ ir t.t.; išleidome nemažai bukletėlių apie teatro narius (dažniausiai jų sukakčių proga), teatro svečius ir pan. Pagerėjus tarptautiniams santykiams, Maskva (regis, „Goskoncert“) kartais ir mūsų teatrą įtraukdavo į Vakarų pasaulio trupių gastrolių TSRS planą. Atsiųsdavo reikalingą medžiagą, svečių spektaklių programas. Viską, aišku, rusų kalba. Tačiau mes publikai parduodamas koncertų bei spektaklių programas išspausdindavome ir lietuviškai, dažnai parašydavome ir savas. Pasitaikė nuotykių. Buvo Hamburgo „Thalia“ teatras su nuostabiu Schillerio „Marijos Stiuart“ spektakliu. Svarbiausia, ką pavyko spėti įdėti į mūsiškę programėlę – 6 valandos prieš egzekuciją Marijos Stiuart rašyto laiško Prancūzijos karaliui puslapio kopiją (laišką gražiai išversti padėjo pažintys universitete), dar kažką iš to laiko realijų. Prieš spektaklį prie kavos baro pastebėjau programėlę įdėmiai vartančius du hamburgiečius. Kitą kartą vėl gastrolių reikalu į Maskvą nuvykęs direktoriaus pavaduotojas Liudas Aškinis ten gavo barti, kad iš Vilniaus grįžę hamburgiečiai jiems (maskviečiams) „kaišiojo panosėn tas jūsų programėles“... Arba tik dviem žodžiais – „amžinybės sruvenimas“ – tegaliu apibūdinti tai, ką scenoje veikė nedidelis indų kultūros ansamblis. Atsitiko štai kas. Pasiskaitę mūsų programėlę, jie išsiaiškino, kad ją parašiau aš, susirado mane norėdami padėkoti už tai, kad programėlėje paminėjau, atkreipiau dėmesį į porą su koncerto programa susijusių esminių jų kultūros ypatybių. Žinot, susijaudinau. Tai, ką jie daro, daro keletą tūkstančių metų; grįžę už tūkstančių kilometrų į namus, jie parsivežė atsiminimą, kad ten, toli, nežinotame krašte, buvę suprasti...

Bedirbdamas minėtą kasdieninį darbą turėjau progos įsigilinti į daugelį veikalų, jų pastatymų parodymų Lietuvoje istoriją, daugybės asmenų (dirigentų, režisierių, dainininkų) veiklą. Taip ir susidarė medžiagos gausa, stengiausi nepamiršti istorijos dalykų, teatro veiklos neapriboti žymiausių dainininkų, šokėjų ar dirigentų vardais – juk be grimuotojų ar moterų kostiumų prašmatnybių priežiūros bei parengimo spektakliui jis neįvyks. Aišku, sužinojau daug ką nauja, o išsiaiškinti, kas nežinota, yra kiekvieno apie ką nors rašančiojo pareiga ir tikslas.

Ko palinkėtumėte Operai 100-mečio proga?

Sėkmės ir pasiryžimo atliekant tautinės meno kultūros židinio paskirtį.

Dėkoju už pokalbį.