Tu prisikelsi

Kauno valstybinio choro įkūrėjo ir ilgamečio vadovo išėjimas Anapilin 2020 m. gruodžio 6 dieną yra didelė netektis Lietuvos kultūrai. Ne tik muzikinei. Visiems, beje, ne tik meno žmonėms, tai buvo juo didesnis smūgis, kad Meistro gyvybę pasiglemžė pasaulį ir Lietuvą užgriuvusi pandemija. Nuoširdi padėka Kauno valstybinei filharmonijai ir jos direktoriui, Petro Bingelio bendražygiui Justinui Krėpštai, Kauno valstybiniam chorui ir jo naujajam meno vadovui ir vyr. dirigentui Robertui Šervenikui už tai, kaip birželio 5-ąją buvo pagerbtas Meistro atminimas.

Dabar galiu sakyti, kad man tai priminė „Didžiojo Penktadienio stebuklą“ iš paskutinės Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“: skambėjusios muzikos, jos puikaus atlikimo, visumos nuoseklaus kilimo į ekstazišką kulminaciją, pagaliau, kone amfiteatriško scenos erdvės panaudojimo (choro moterys antrame aukšte, vyrai scenoje per visą ilgį) – visa ko tauria didybe... Pagalvojau, kad P. Bingelio ir jo choro istorija man primena pasaką apie Princą ir Pelenę. Tik Princas labai greitai Pelenę (jam patikėtą mėgėjų chorą) pavertė Princese. Jų gyvenimas buvo ilgas (joks dirigentas Europoje nėra vadovavęs vienam chorui daugiau nei pusę amžiaus) ir labai turtingas įvykių. Ne pinigų. Pavyzdžiui, nuo dviejų vagonų, atstojusių viešbutį net kelis mėnesius Rusijos žiemos glūdumoj kokiais 1972-aisiais iki svaiginančių skrydžių į Europos ar pasaulio pietus su lordu Yehudi Menuhinu, Mstislavu Rostropovičiumi, Krzysztofu Pendereckiu, Justusu Frantzu po šalis plačiausias po dvidešimties metų...

Taip, profesorius P. Bingelis yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (vertas jos gal kaip niekas kitas), tačiau kuo menkesnė kita premija – Juozo Naujalio asmeninė batuta, kurią 1982 m. jam įteikė patriarcho duktė Zofija Naujalytė-Didenkienė po pirmojo koncerto, sudaryto vien iš Naujalio kūrinių.

Todėl, kai tą atmintiną vakarą publika plojo Kauno valstybiniam chorui, ji plojo Petrui Bingeliui. Jis tebėra su choru, vadinasi, su mumis, vadinasi – su Lietuva. Branginkim tai. Saugokim, kaip Jis saugojo savo kūryba ir visa plačiašake talentingo choro vadovo, dirigento, pedagogo, subtilaus interpretatoriaus veikla. Būkime ištikimi Jam – vieninteliam tokiam.

Birželio 5-ąją įvyko pirmas choro pasirodymas po priverstinės šešių mėnesių pertraukos ir pirmas su naujuoju meno vadovu ir vyr. dirigentu, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, LNOBT ir Nacionalinio simfoninio orkestrų, kviestiniu Miuncheno operos orkestro dirigentu Robertu Šerveniku. Tai vienas žymiausių ir universaliausių nūdienos Lietuvos dirigentų, beje, su P. Bingeliu yra bendravęs kone pusšimtyje koncertų. Bet štai – pirmas oficialus ir iš karto paskirtas orkestro įkūrėjo ir ilgamečio vadovo atminimui.

Vakaro (vadinti tai koncertu neapsiverčia liežuvis) programą ir ypač jo dramaturgiją R. Šervenikas surikiavo genialiai. Tad ir poveikis buvo kone sukrečiantis. Publika patyrė didelį emocinį pakilimą. Ji suprato, kur ir kodėl dalyvauja. Ašaras (ir publikai, ir patiems dainininkams) kaskart sukeldavo ne gedulingos mintys, o katarsis – užuojauta ir apsivalymas. Jį prišaukdavo muzika, jos išpildymas, dramos vyksmas ir netiesioginis teiginys: nuo „Sanctus“ iki „Tu prisikelsi!“ Ir visi be žodžių suprato, apie ką tai...

Menininko-patrioto atminimo vakaras, žinoma, prasidėjo lietuviška gaida. Giedrius Kuprevičius, vos ištikus nelaimei, sukūrė nuostabią choro miniatiūrą „Ak, Petrai, Petrai“ (Postliudas) ir paskyrė ją P. Bingeliui. Tas Postliudas savo intymiu be jokio dirbtinumo skausmu ir jo tiesiog genialiai paprasta raiška tarsi davė toną: „Tu nepalikai mūsų, Tu tik pleveni tarp – virš mūsų...“ Bet tai – Kuprevičius, pagautas savojo įkvėpimo, kuris visad originalus, todėl prieš chorą, tarp choro vis pragysta Amelijos Lapinskaitės klarnetas... O tada pirmasis kreipimasis – teiginys: „Sanctus“! Ir Čiurlionio muzika čia gal labiau priemonė (puikiai surėdyta) išgiedoti jį.

Paskui vienas po kito Meistrui nusilenkia Jie. Taip, iš didžiosios raidės Jie: Britanijos muzikos renesansą pradėjęs Edvardas Elgaras. „Lux aeternam“ – tai jo 1899 m. sukurtų „Enigma variacijų“ styginiams Devintajai („Nimrod“, Adagio) „pridėtas“ liturginis tekstas: „Tegu šviečia jiems Amžinoji ugnis, Viešpatie“. Tauriai choro balsuose liejasi garsioji rami ir didinga melodija...

Samuelis Barberis, tasai pavėlavęs, bet taip gražiai JAV pritapęs XX a. romantikas, pasielgė panašiai. 1967 m. sukūręs savo šedevrą – „Adagio“ styginiams – irgi „pridėjo“ mišių paskutinės dalies tekstą, ir gimė „Agnus Dei“. Šie du kūriniai chorui buvo nauji, tačiau su abiejų kompozitorių muzika buvo šventai ir puikiai sutarta.

Antonas Bruckneris ir Johannesas Brahmsas – seni choro pažįstami. Užtenka prisiminti pirmojo „Te Deum“ ir antrojo „Vokiškąjį requiem“, du genialius savo žanro veikalus, meistriškai interpretuotus choro ir taip pat Meistro diriguotus. Šį kartą klausėmės pamaldžiojo mielojo Brucknerio moteto „Os Justi“ („Teisybės burna“), kurį jis paskyrė savo gimtojo Šv. Floriano abatijos chormeisteriui Traumichleriui. Moteto tekstas grindžiamas 37 psalmės 31 eilute, kuri byloja: „Jo širdyje Dievo teisynas, ir jis nesvyruodamas žengia.“ Jau pajutot, kokia svarbi ir tekstų prasmių dramaturgija? Tai vis R. Šerveniko minties vaisiai.

Beskambant Brahmso „Geistliches Lied“ („Dvasinga daina“), nejučia pagalvojau: ogi tiedu nuostabiausi romantizmo epochos viengungiai buvo kadaise dirbtinai supriešinti tulžingų kritikų. Paversti priešais, už kurių nugaros savo estetinius (ir ne tik!) išsigalvojimus rentė jų nedraugai. Bet šį vakarą jie kartu! Ar ne P. Bingelio dvasia juos sujungė čia R. Šerveniko valia?..

Ir paskui įvyko tai, kas jau nebegalėjo neįvykti, kad ir kokia subtili dvasinė atmosfera tvyrojo scenoje ir salėje. Pernelyg kilni ir įtaigi skambėjo muzika, pernelyg jautriai ir talentingai ji buvo atliekama, pernelyg emocionalus, visai netrikdomas aukščiausio profesionalumo, visų akivaizdoje vyko Muzikos meno aktas. Po Gustavo Mahlerio „Adagietto“ iš Penktosios simfonijos pasigirdo „bravo“! Jis nebuvo nedorovingas. Jis buvo teisingas.

Bet palaukit. Scenoje buvo choras, o ne simfoninis orkestras. Būtent! Tik neužmirškite, jog tai buvo P. Bingelio įkurtas ir išugdytas choras, kuriam dirigavo naujasis meno vadovas ir vyr. dirigentas R. Šervenikas. Tad orkestrui priminti užteko Beatos Andriuškevičienės elektrinio pianino – tiems vienišiems arfos garsams atkurti. Ir neužmirškime, koks svarbus Mahleriui buvo žmogaus balsas. Žodžių čia nereikėjo, jų nė negalėjo būti. Tai buvo sukrečianti vokalizė. Tie choro pianissimo ir fortissmo, tos dinaminės bangos... Ir tada pasigirdo „bravo“!

Bet dar turėjo būti žodis. 1980 m. Kauno valstybinio choro repertuare atsirado dar vienas ypatingas kūrinys – Mahlerio Antroji simfonija. Tiksliau – jos Finalas. Mat jame glūdi atsakymas į ankstesnėse dalyse keltą egzistencinį klausimą: kam, kodėl tu gyvenai? Jį kompozitorius formuluoja ir pats: „Mirsiu, kad gyvenčiau“, ir pasitelkia XVIII a. vokiečių poeto Friedricho Klopstocko eilutę: „Tu prisikelsi, taip, tu prisikelsi po sapno neilgo.“

Dabar orkestrą „keičia“ pianistės B. Andriuškevičienė ir Paulė Galinienė. Iš filharmonijos scenos aukštybių gieda choro solistės Elena Kalvaitytė-Vitkauskienė ir Jurgita Šalčiūtė, o tada iš nebūties, iš pianissimo prasideda... Kur vyksta prisikėlimas? Iš Dangaus į Žemę. Esamojo laiko dar nėra. Bet yra nežemiška teigimo jėga. Veriasi vargonų, varpų ir tamtamo vartai. Tu prikelsi. Tu prisikelsi. Mahleris, Kauno valstybinis choras ir R. Šervenikas priverčia tuo patikėti. Girdi?!