Primirštos bendrystės blyksnis

Kai 2014 m. rašiau apie dviejų dalių leidinį, skirtą muzikų tremtinių temai (Jūratė Vyliūtė, Gaila Kirdienė, Lietuviai ir muzika Sibire, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2013), buvo ką tik įvykdyta Krymo aneksija, rusų inteligentija pasidalijo į priešingas stovyklas, buvo sudarinėjami „pritariančių“ sąrašai ir pan. Daug įvykių pasaulyje prabėgo nuo to laiko, o blogio padarytos žaizdos vis vien neužgydytos, teisingumas neatkurtas, Rytų kaimynės dar grėsmingiau šiepia dantis. Dabar rašau artėjant birželio 14-ajai – Gedulo ir vilties dienai, masinio trėmimo ir teroro pradžios datai. Didžiuojuosi, kad iš esmės istorija Lietuvoje gerbiama, tyrinėjama, ieškoma tiesos, nesufabrikuotų faktų, pagerbiamos didvyriškos asmenybės, nuolat prisimenami tremtiniai, partizanai. Nors „troliai“ dirba kaip niekad išsijuosę, o laisvojo pasaulio silpna valia kelia nerimą... Gerai nors tiek, kad šią ir panašios reikšmės dienomis Lietuvon niekas jau neveža popsinių Kremliaus propagandistų su „nekaltais“ koncertais.    

Ar išmokome tas stiprios dvasios pamokas, kurios minėtoje knygoje buvo aprašytos ir kurių dabar reikia vėl, atsilaikant prieš absurdišką propagandą, bukumą, netoleranciją, visuomenės susiskaldymą, „už–prieš“ naratyvą? – vėl pagalvojau, dabar jau vartydama naują didžiulį dvitomį „Lietuvių ir latvių muzikinis-kultūrinis bendravimas sovietmečiu politinio kalinimo ir tremties vietose“. Tai doc. dr. Gailos Kirdienės mokslo monografija „Brolystė ir vienybė“ bei „Vorkutos dainos“ – Rečlage, Vorkutoje, užrašytų liaudies dainų faksimilinis leidimas su prof. habil. dr. Daivos Vyčinienės mokslo straipsniais, komentarais ir kompaktine plokštele. Joje skamba 1958-ųjų Jānio Līcīčio ciklas Septynios lietuvių liaudies dainos balsui su fortepijonu, op. 14 (latvių kalba), ir 2019 m. lietuvių jaunimo folkloro grupių ir solistų atliktos 22 šio rinkinio dainos. Leidinį recenzavo įžymūs baltistai, Baltijos premijos laureatai prof. hab. dr. Alvydas Butkus ir prof. dr. Laimutė Baluodė.  

Šio dvitomio autorė etnomuzikologė G. Kirdienė pratęsė su J. Vyliūte pradėtą kruopštų darbą renkant faktus, juos sisteminant ir gilinantis į stalininio režimo sąlygomis Sibiro lageriuose gyvavusią įvairių tautų tremtinių bendrystę, drąsą nepalūžti ir dvasiškai priešintis režimui – muzikuoti, dainuoti, slapta švęsti tradicines religines šventes. Daugiausia kalbama ne apie profesionalius muzikus, o apie tuos, kurie iki tremties mėgo muzikuoti, išmoko groti savarankiškai, kurių šeimose visuomet skambėjo daina, o į tremtį ne vienas pasiėmė brangiausius daiktus – muzikos instrumentus... 

Šio leidinio unikalumas yra tas, kad čia įsigilinta ne tik į lietuvių, bet ir į latvių muzikinę-kultūrinę veiklą lageriuose ir tremtyje. Jei pagalvotume apie dabarties informacinį, meninį, pagaliau, politinį lauką – apie kokią šalį mažiausiai gauname informacijos, beveik nieko nežinome, kas ten vyksta? Kuo mažiausiai domimės? Ogi kaimynais latviais. Ypač skaudu, kad mums beveik nepažįstamas jų kultūros ir mokslo aktualijų laukas (išskyrus padrikas žinias apie kelias pasaulines muzikos žvaigždes), o plačiajai visuomenei užtenka „braliukų“ balų „Eurovizijoje“ (ir tų šiemet negavome)... Nedovanotinas atotrūkis, kuris, kas galėtų paneigti, gali būti ir nedraugiškų jėgų skatinamas. Deja, susvetimėjimas įsišaknijo gana giliai. Tad naujasis leidinys yra labai prasmingas primenant bendrą dvasinio išlikimo kovą, aprašytą grindžiant dokumentais, autentiškais liudijimais, laiškais artimiesiems, atvirukais, ten dainuotų dainų ir kitokio muzikavimo pavyzdžiais. Knygoje paliestas ir Lietuvos latvių bei Latvijos lietuvių muzikinis-kultūrinis bendravimas prieš deportaciją ir sugrįžus iš jos, istorinis kontekstas, prielaidos atgimimo reiškiniams XX a. pabaigoje.

Kaip buvo pradėtas šis unikalus darbas, pasakoja G. Kirdienė: „Jau 2011 m., su muzikologe Jūrate Vyliūte rašydama knygą „Lietuviai ir muzika Sibire“, susidomėjau baltų ir visų trijų Baltijos šalių muzikiniu-kultūriniu bendravimu lageriuose ir tremtyje. Kai Veronika Povilionienė man perdavė Vorkutos dainų rinkinio kopiją, Rygoje susitikau su Rūta Līcīte ir pradėjome tartis, kaip šią rinktinę galėtume publikuoti. Man rūpėjo ir gilesni tyrimai: savo pirmąjį latvių pateikėją, muzikantą Jānį Pūķį, užrašiau 2014 m., lankydamasi Papės dainų šventėje, Rucavos apylinkėse. Nuo 2015 m. ieškodama paramos, teikiau paraiškas projektams, siekiau įtraukti ir Latvijos tyrinėtojus. Rygos Raštijos ir muzikos muziejus sutiko tapti projekto partneriu ir leido publikuoti latvių kompozitoriaus ir pedagogo Jānio Līcīčio Vorkutos rinkinio faksimiles bei susijusią medžiagą. Susipažinau ir su Latvijos okupacijos muziejuje sukauptais archyvais: nuotraukomis, aprašais, vaizdo įrašais ir kt. 2018 m. rudenį pavyko gauti Lietuvos kultūros tarybos paramą ir sutelkti gana didelę projekto vykdytojų komandą.“

Leidinys solidus ir prasmingas ne tik mums, bet ir latviams. Apie tai bylojo balandžio viduryje karantino sąlygomis įvykęs virtualus knygos pristatymas, prie kurio prisijungė didelis būrys Lietuvos folkloristų, mokslininkų, studentų, taip pat daugybė kolegų latvių, tarp kurių ir pirmieji latviškieji leidinio „krikštatėviai“ Helmī ir Julgī Staltes iš grupės „Skandinieki“, Rūta Līcīte, Latvijos okupacijos muziejaus Audiovizualinio skyriaus vedėja Lelde Neimane, Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijos etnomuzikologijos dėstytojai ir studentai (pasisakymus į latvių kalbą ir iš jos vertė Lietuvoje gyvenantis kompozitorius doc. dr. Mārtiņas Viļumas). Jautėsi, kad poreikis ne tik prisiminti bendrą istoriją, bet ir tiesiog nuoširdžiai pabendrauti yra didžiulis.