Pasaulinei smuikininkų šventei – 20

Pradžioje šiek tiek statistikos. Būtent apie ją pagalvojusi ir prisiminusi, kad pirmasis konkursas buvo surengtas 2001-aisiais, Jaschos Heifetzo šimtmečio proga, netikėtai suvokiau, kad šiemet konkursui jau 20 metų! Palyginus negausų pirmajame konkurse dalyvavusių smuikininkų būrelį su šiuometiniu, galima drąsiai sakyti: per du dešimtmečius konkursas išaugo į renginį, pritraukiantį jaunuosius atlikėjus iš viso pasaulio, jis tapo svarbus ne tik muzikinei, bet ir apskritai visai Lietuvos kultūrai. Konkurso metu Vilnius tampa pasaulio jaunųjų smuikininkų miestu ir siunčia žinią apie genialiojo smuikininko Jaschos Heifetzo gimtąjį miestą, Lietuvos sostinę Vilnių, jo kultūrą ir unikalią šio miesto urbanistiką bei architektūrą.

Nors pandemija vis dar sukausčiusi pasaulį, ji nesumažino smuikininkų noro dalyvauti konkurse. Šiemet dalyvių buvo daugiau kaip 170 iš 35 šalių ir kone visų pasaulio žemynų. Šiuos skaičius galime palyginti kad ir su antruoju konkursu, vykusiu 2005 metais. Tąsyk dalyvavo 23 smuikininkai, atstovavę 13 šalių. Pateikti skaičiai akivaizdžiai parodo konkurso reikšmės ir tarptautinio prestižo augimą. Labai svarbu, kad nuo pat pirmojo, surengto beveik vien tik asmeninėmis profesorių Jurgio Dvariono ir Petro Radzevičiaus pastangomis, konkurso žiuri pirmininku sutiko būti įžymusis smuikininkas, muzikos filosofas Gidonas Kremeris. Ne vienas jaunas atlikėjas man yra sakęs, jog žinoti, kad jį išgirs šis menininkas – didžiausia svajonė ir viltis. Prie augančio konkurso žinomumo, be abejo, prisidėjo narystė Europos jaunimo konkursų sąjungoje (EMCY), o nuo praėjusio konkurso – ir ryšiai su tarptautiniu smuiko kanalu („Violin Channel“).

Galima tik įsivaizduoti, kaip sunku buvo organizatoriams (Tarptautinių kultūros projektų centrui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, Nacionalinei filharmonijai) nustatyti šių metų konkurso datas. Girdėjosi kalbų, kad vargu ar konkursas apskritai įvyks. Vis dėlto įvyko, o gyvai Nacionalinėje filharmonijoje nuskambėjęs finalas pranoko visus lūkesčius. Pirmieji du turai buvo išklausyti virtualiai: pirmasis – sausio 18–19 dienomis, antrasis – vasario 2-ąją. Į pirmąjį turą po atrankos (ją komisija visada atlieka gerokai prieš I turą) pateko 39 smuikininkai iš 18 šalių, į antrą – 17 iš 15 šalių. (Vienas smuikininkas atstovauja dviem šalims, tad jas abi įskaičiavau.) Vien paminėti šalių kiekiai patvirtina mintį apie konkurso geografijos plėtimąsi.

Pastaraisiais metais visuose pasaulio konkursuose ženklų dalyvių skaičių sudaro Azijos šalių muzikantai. Jų tėvynė dažnai jau yra JAV arba Europos valstybės. Nors šįsyk nė vienas jų nepateko į finalą, norisi išskirti gerą pasirengimą ir išlavintą techniką. Vis dėlto ne visiems pasisekė drąsiau atsiskleisti, parodyti savo santykį su muzika. Sakykime, pirmame ture gerai pasirodžiusiam Kinijos smuikininkui Qingzhu Wengui, ypač mąsliai atlikusiam privalomą Giedriaus Kuprevičiaus opusą „Stygos ir pirštai“, už kurio atlikimą jis laimėjo specialų (500 Eur) prizą, antrame ture pristigo atviresnio sąlyčio su muzika, asmenybės įtaigos. Daugiausia dalyvių – po penketą buvo iš Lietuvos ir Japonijos. Dauguma jų įveikė reikiamą kokybės kartelę ir pateko į antrąjį turą. Visgi kai kurių puoselėtos viltys neišsipildė. Ypač japonės Mayu Ozeki, kuri praėjusiame V konkurse grojo su orkestru finale ir laimėjo diplomą. Penketas dalyvavusių lietuvių gal net nesitikėjo, kad bus tokia didžiulė konkurencija. Mažųjų muzikantų tėvai, norintys matyti savo atžalas, tapusias puikiais atlikėjais, turėtų suprasti, kad žaidimėliais ir linksmybėmis jie to niekada nepasieks. Esu girdėjusi, kad būtent šių dalykų savo vaikučiams mūsų muzikos mokyklose iš mokytojų reikalauja dabartiniai tėveliai... Tarp lietuvių stipriausia buvo Marija Pranskutė. Jai, kaip geriausiai pasirodžiusiai Lietuvos dalyvei, paskirta specialioji premija (500 eurų).

Klausantis konkursantų į akis ypač krenta instrumento valdymo skirtumai. Nors apie nacionalines smuikavimo mokyklas šiais laikais kalbėti nėra prasmės, nes tokių globaliame pasaulyje kaip ir nebeliko, su jaunimu dirbančių pedagogų braižas gana gerai juntamas. Kai užgrojo Eva Rabchevska, jos išgaunamas ypatingas skambesys, dainingumas, stryko santykis su stygomis iškart priminė geriausius rusų smuiko mokyklos bruožus. Pasidomėjus, kas ją dabar moko, paaiškėjo – Zacharas Bronas! Nesvarbu, kad jis seniai gyvena ir dirba nebe Rusijoje. Beje, profesorius Jurgis Dvarionas, sukaupęs didžiulę pedagoginę patirtį, prasitarė, kad klausydamasis daugelio konkursantų jis pirmiausia pastebi būtent pedagogų darbą.

Didžiausia šio konkurso švente tapo gegužės 26–27 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykęs finalas. Šeši į jį patekę smuikininkai griežė instrumentinius koncertus su Modesto Barkausko diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru. „Kokia laimė, kad finalas buvo gyvas ir kad jis įvyko Nacionalinėje filharmonijoje. Paskutinio finalininko Javiero Comesaños pasirodymas visam konkursui tiesiog uždėjo karūną! Šis jaunuolis mane sužavėjo, kažko ypatingo laukiau iš jo jau po pirmojo turo“, – entuziastingai po konkurso sakė profesorius Petras Radzevičius. Esu tikra, niekam iš dalyvavusiųjų salėje po šio pasirodymo nekilo abejonių, kad konkurso nugalėtoją tikrai turime. Nuskambėjus nepaprastai meniškai atliktai Maxo Brucho „Škotiškajai fantazijai“, salėje ilgai netilo aplodismentų audra.

Finalininkai Leonardas Toschevas ir Eva Barchevska atliko Piotro Čaikovskio, Amia Janicki, Lorenzas Karlsas ir Manon Galy – Jeano Sibeliaus koncertus smuikui ir orkestrui. Tai ir yra visi šeši šio konkurso finalininkai. Gal L. Toschevo interpretacijai pritrūko raiškumo, bet E. Barchevskos atliekamas Čaikovskis atitiko aukščiausius profesionalumo kriterijus. Trys Sibeliaus koncerto interpretacijos viena nuo kitos gana ženkliai skyrėsi. Ypač išsiskyrė A. Janicki, suteikusi muzikai karšto emocingumo ir bravūros, nesyk nukėlusių į Pablo Sarasate’s muzikos valdas. Kaip finalo dalyvius galiausiai įvertino žiuri?

Vertinimo komisijoje šiais metais buvo itin daug naujų narių, išskyrus visų konkursų žiuri pirmininką G. Kremerį, kuris tradiciškai klausosi tik finalininkų, ir LMTA Styginių katedros vedėją profesorę Rūtą Lipinaitytę-Savickienę. Nauji nariai – tai Isabelle van Keulen (Nyderlandai), Goranas Gončaras (Kroatija, vertinęs tik finalą), Sergejus Krylovas (Italija), Svetlana Makarova (Šveicarija) ir Rusnė Mataitytė (Lietuva).

I premija (10 000 Eur) skirta Javierui Comesañai (Ispanija), II premija (5000 Eur) – Evai Rabchevskai (Ukraina), III premiją pelnė Manon Galy (Prancūzija). Trimis diplomais (po 1000 Eur) apdovanoti: jauniausias dalyvis, penkiolikmetis Leonardas Toschevas (Vokietija), Amia Janicki (Šveicarija) ir Lorenzas Karlsas (Švedija). Jau minėjau du specialiuosius prizus, dar vieną Publikos prizą (500 Eur) laimėjo M. Galy, o I premijos laureatas – Nacionalinės filharmonijos ir festivalio „Kintai“ koncertus. Visiems konkurso dalyviams belieka palinkėti sėkmingos bičiulystės su nuostabiais muzikos šedevrais, nuoširdumo juos kalbinant ir atvirumo pateikiant publikai. Svarbiausia, pasak G. Kremerio, atrasti savo kelią ir tarnauti muzikai.

Aprimus emocijoms, kurias visuomet sužadina jaunų smuikininkų pasirodymai, su keliais klausimais kreipiausi į profesorę ir konkurso žiuri narę R. Lipinaitytę-Savickienę.

Šio konkurso vertinimo komisija gerokai atnaujinta. Kokiais kriterijais vadovautasi kviečiant naujus jos narius?

Tarptautinis J. Heifetzo smuikininkų konkursas priklauso konkursų organizacijai EMCY, šios organizacijos taisyklės šiek tiek daro įtaką komisijos formavimui (kiek turi būti narių iš užsienio, kiek gali būti dalyvavusių praėjusiame konkurse ir pan.) Sakoma, pats „teisingiausias“ konkursas būna pats pirmasis, kol dar nėra susiformavusių tam tikrų stereotipų, bendro požiūrio, tendencijų. Tad komisijos kaita yra viena iš konkurso savybių, padedančių išlaikyti jo „gaivumą“.

Visi šiųmetės komisijos nariai yra puikūs smuikininkai, dauguma artimai susiję su pedagoginiu darbu. Buvo atsižvelgta ir į geografiją. Komisijos nariai atstovavo Lietuvai, Šveicarijai, Latvijai, Olandijai, Italijai. Prieš pat I turą mus pasiekė be galo liūdna žinia: po ligos mus paliko smuikininkė Suzanne Gessner, turėjusi atstovauti Prancūzijai. Tad finale prie komisijos prisijungė Kroatijos atstovas Goranas Končaras.

Jūs esate ir viena iš pagrindinių konkurso organizatorių. Ar žiuri buvo iš anksto aptarti kokie nors konkretesni vertinimo kriterijai, ar palikta visiška laisvė?

Ne, jokių aptarimų žiuri neturėjo. Prieš pirmus turus buvome visi kartą susitikę virtualiai, mums buvo pristatyta balsavimo sistema. Daugiau jokių pasitarimų nebuvo, tad turėjome visišką laisvę remtis savo skoniu ir prioritetais. Balsavimo sistema labai griežta, nėra jokių aptarimų, diskusijų, rezultatas grindžiamas išimtinai balais. Svarbu tai, kad pirmiausia gaunami tik balai, nematome pavardžių. Pavyzdžiui, finale informaciją, kas pretenduoja tapti laureatu, kas diplomantu, iš pradžių gavome tik skaičių formatu. Pavardes sužinojome vėliau.

Ką manote apie tai, kad vertinant kai kuriuos atlikėjus (išklausiau virtualiai visus nuo pat I turo) intervalas tarp balų siekė apie 20 vienetų, o vienu atveju, regis, net 30?

Apie meną lengva diskutuoti, tačiau jį sunku vertinti, tad aukšto lygio konkursų vertinimo komisijų darbas tikrai keblus. Kai dalyviai groja puikiai ir komisijos nariams nebeužtenka įvertinti elementarios atlikimo kokybės, kai kalba ima suktis apie interpretaciją – nuomonės gali kardinaliai išsiskirti. Pavyzdžiui, labai skirtingai ir individualiai gali būti vertinama stilistika. Vienam komisijos nariui labiau prie širdies istoriškai paremta Bacho kūrinių interpretacija, kitas labiau mėgsta romantiškesnį barokinių kūrinių traktavimą. Vieną komisijos narį barokinio stryko naudojimas gali sužavėti, kitą papiktinti. Vieną labiau žavi nepriekaištinga, blizganti technika, kitą – atlikimo branda, giluma. Būtent dėl to daug atlikėjų, muzikų, kritikų konkursus laiko netinkamu muzikinio gyvenimo reiškiniu, lygina su sportu. Tačiau tuo pačiu metu konkursų ir jų dalyvių vis daugėja, o konkursus peikiantys nusipelnę atlikėjai dalyvauja vertinimo komisijų darbe.

Kaip vertinate šio konkurso lygį, palyginti su ankstesniais?

Konkursai visuomet yra tam tikra techninių galimybių fiesta, tad juose dažnai dalyvaujant kyla pavojus, kad dalyviui šis aspektas taps svarbiausiu tikslu. Be jokios abejonės, neturint blizgančios technikos konkurse nė dalyvauti neverta, tačiau visgi galutinis atlikėjų tikslas turėtų būti ne vien techninių galimybių demonstravimas. Šio konkurso finalininkų techninės galimybės buvo labai aukšto lygio, tačiau, lyginant su praeitais konkursais, norėtųsi pabrėžti pastebimą gebėjimą interpretuoti originaliai, mąstyti nestandartiškai. Kiekvienas atlikimas buvo labai skirtingas, savaip įdomus, jaučiau, kad visiems norėjosi pateikti kūrinį ir kompozitoriaus idėjas per savo suvokimo prizmę. Buvo gera ir įdomu klausytis.

Jei galite atvirauti, kuri Sibeliaus koncerto interpretacija Jums labiausiai patiko?

Sunku pasakyti, nes jos buvo kardinaliai skirtingos. Labai žavu, kad jauni žmonės nebijo eksperimentuoti, pateikti savos kūrinio versijos ir geba tai daryti labai nenusižengdami tekstui ir kompozitoriaus idėjoms. Išgirdau ir Wieniawskio bravūriškiems kūriniams kiek artimesnę interpretaciją, ir Debussy muziką primenančiomis impresionistinėmis nuotaikomis nuspalvintą atlikimą, ir spalvingą, gyvybingą, įvairų, ryškų, vietomis žaismingą muzikavimą. Aš asmeniškai galbūt rinkčiausi šį paskutinį variantą.

Kokios smuikininkų savybės, rašant balus, Jums svarbiausios?

Labai vertinu nuoširdų muzikavimą, pagarbą kompozitoriaus tekstui, siekį pademonstruoti ne save, o muziką, bet taip pat ir gebėjimą rasti savo individualų stilių. Be abejo, visada norisi, kad ausį pamalonintų geras intonavimas ir gražus smuiko tembras.

Ką norėtumėte tobulinti?

Norėtųsi kiek glaudesnio solistų ir orkestro ryšio. Tačiau turbūt tai neįmanoma dėl nedidelio repeticijų kiekio: kiekvienas dalyvis turėjo galimybę parepetuoti tik vieną kartą. Turintiems patirties grojant su orkestru tai nedidelė problema. Tačiau mažiau patyrusiems dalyviams – labai didelis iššūkis.

Dėkoju už pokalbį.