Muzika
Prieš 30 metų, tiksliau – 1989-aisiais, prasidėjęs grigališkojo choralo atgimimas Lietuvoje vis dar tęsiasi. Jis prasidėjo tuomet, kai Vilniaus arkikatedra buvo grąžinta tikintiesiems: 1989 m. vasario 5-ąją Šv. Kazimiero sarkofagas buvo iškilmingai perneštas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios į katedrą (ką puikiai prisimenu, nes tuo metu besimokydama M.K. Čiurlionio menų mokykloje su kitais išėjau į Kosciuškos gatvę stebėti procesijos, nors, prisipažinsiu, tada nelabai suvokiau įvykio reikšmės). Rekonsekruotoje katedroje netruko susiburti chorai, o vienas iš jų buvo Šv. Kazimiero koplyčioje grigališkąjį choralą giedojusių vyrų grupė „Cantores Chorales Capellae S. Casimiri“. Vyrai giedojo iš iki tol Lietuvoje nematytos knygos, 1979 m. išleisto grigališkojo giesmyno „Graduale Triplex“, kurį smalsieji giedotojai (tarp jų buvo muzikologas Jonas Vilimas, choro dirigentai Romualdas Gražinis, Darius Skramtai, Rolandas Muleika, dabartinis šio choro vadovas, architektas pagal išsilavinimą Dainius Juozėnas ir kiti) atsivežė iš Prancūzijos, Solemo benediktinų vienuolyno. Pastarasis dar XIX a. įsitvirtino kaip grigališkojo choralo atgimimo centras, o XX a. buvo pagrindinis, Vatikano aprobuotas, grigališkųjų giesmynų leidėjas, kultivavęs ir senųjų rankraščių tyrinėjimą – grigališkąją semiologiją. Solemo išleistame „Graduale Triplex“ giesmės yra surašytos vadinamąja Vatikano notacija, t. y. kvadratinėmis natomis ant keturių linijų, tačiau virš šio šiuolaikiniam muzikui gal ir neįprasto, bet atpažįstamo užrašymo ir po juo buvo sukeltos senųjų, tūkstantmečių rankraščių neumos – ženklai, kuriuos be specialių žinių ir tam tikro įgudimo būtų sunku iššifruoti, tačiau kurie suteikia labai daug informacijos apie tai, kaip reikėtų atlikti giesmes – apie interpretaciją. O šis dėmuo yra esminis, nes giedami tekstai – iš Šventojo Rašto.
Kiek tasai specialus žymėjimas neumomis buvo anuomet informatyvus pirmiesiems atšventintosios katedros grigalistams, reikėtų teirautis jų pačių, tačiau bent keletas netrukus išvyko studijuoti grigališkojo choralo svetur. O pats choras išsiplėtė, tapo mišriu ir nuo 1994 m. nepertraukiamai gyvuoja „Schola Gregoriana Vilnensis“ pavadinimu. Tai liturginis choras, t. y. jo svarbiausia užduotis yra giedoti mišiose. Nuolatinė tarnystė buvo išlaikyta per visus tuos metus – sekmadienio vakaro mišios Vilniaus arkikatedroje jau keletą dešimtmečių yra „rezervuotos“ grigališkajam choralui, o pastaraisiais metais – ir laikomos lotynų kalba. Tačiau grigališkasis choralas yra specifiškas tuo, jog reikalauja nuolatinio gilinimosi į atlikimo subtilybes – čia niekas nėra savaime suprantama ar „įsėdę į ausis“, kaip klasikinėje tonalioje muzikoje: giesmių tekstų, kuriuose naudojamos vien Šventojo Rašto citatos, prasmių išryškinimas ir deramas pateikimas giedant yra svarbiausias (tiek retorinių akcentų, tiek atlikimo stiliaus supratimo požiūriu).
Grigališkojo choralo atlikėjų ir tyrinėtojų terpė Europoje, pasaulyje yra gana kompaktiška, tačiau labai dinamiška. Po 1989-ųjų, kai ši giedojimo forma sugrįžo į Lietuvos bažnyčias (iki tol nuolatinis grigališkosios „scholos“ buvimas dėl įvairių priežasčių būtų tiesiog neįsivaizduojamas), įvyko nemažai pokyčių ne tik pas mus, bet ir apskritai Europoje. Lietuvoje paskutiniu XX a. dešimtmečiu grigališkosios „scholos“ kūrėsi Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Kretingoje ir kitur. Šį grigališkąjį „judėjimą” palaikė jaunimas: iki tol nepažinta vienuoliškoji, daugiausia iš Prancūzijos (Solemo) skleidžiama subtili dvasia buvo gaivus kontrastas neseniai patirto tarybinio viešojo gyvenimo unifikavimui ir pilkybei. 1993 m. Kretingoje buvo suorganizuota pirmoji grigališkojo choralo stovykla, sulaukusi didelio susidomėjimo ir dalyvių skaičiaus. Vėliau grigališkojo choralo studijų savaitės buvo rengiamos Kražiuose, Pažaislyje, kol nuo 2011 m. jos kasmet pradėtos organizuoti Marijampolėje. Tuomet jau buvo užsimezgę lietuvių ryšiai su AISCGre (Associazione Internazionale Studi di Canto Gregoriano) – Tarptautine grigališkojo giedojimo studijų draugija. Ją įkūrė 1975 m. Romoje grigališkosios semiologijos guru Eugène’o Cardine’o mokiniai. Solemo vienuolis Eugène’as Cardine’as (1905–1988) buvo ilgametis Popiežiškojo bažnytinės muzikos instituto Romoje (Pontificio Istituto di Musica Sacra in Roma) profesorius, tad AISCGre iš esmės plėtojo jo idėjas.
Šiandien draugija vienija keturias sekcijas: itališkąją, vokiškąją, ispaniškąją ir lenkiškąją, per kurią lietuviai ir užmezgė ryšius su AISCGre. Nuo 2006 m. Pažaislyje rengtose grigališkojo choralo savaitėse pradėjo lankytis Lenkijos sekcijos prezidentas kun. Mariuszas Białkowskis, o lietuviai vyko į 2009 m. Vygriuose (Suvalkai, Lenkija) rengtus tarptautinius grigališkojo choralo kursus. Nuo 2011 m. į Marijampolę kasmet atvažiuoja dėstyti bent vienas grigališkojo choralo žinovas iš AISCGre aplinkos. 2011-ieji svarbūs ir tuo, jog tais metais buvo išleista nauja „Graduale Romanum“ redakcija – „Graduale Novum“ I tomas, kuriame atsispindėjo naujausi grigališkosios semiologijos (senųjų rakraščių tyrinėjimo) rezultatai. Kai kurie giesmių variantai čia kiek skiriasi nuo senesniojo „Graduale Triplex“. Pristatyti „Graduale Novum“ ir įvesti savaitės dalyvius į grigališkosios semiologijos vagą į Marijampolę anuomet atvyko Alexanderis Marcusas Schweitzeris – teologas, grigališkojo choralo žinovas iš Vokietijos, vienas iš „Graduale Novum“ sudarytojų ir dabartinis AISCGre prezidentas. Vėlesniais metais buvo atvykęs AISCGre įkūrėjas prof. Nino Albarosa, Ispanijos sekcijai vadovaujantis prof. Juanas Carlosas Asensio ir daugelis kitų – prof. Michałas Sławeckis iš Lenkijos, dr. Inga Behrendt iš Vokietijos, taip pat estų dirigentas Jaanas-Eikas Tuulve, kuris nėra AISCGre narys, tačiau jo interpretacinis stilius žengia koja kojon su AISCGRe puoselėjamomis idėjomis.
Praktiniu lygmeniu Lietuvos choralistai, konkrečiai „Schola Gregoriana Vilnensis“, jau bent dešimtmetį savo giedojimo idealą formuoja pagal grigališkosios semiologijos nubrėžtą konceptą. Visgi mokslinių arba meninių tyrimų lygmeny grigališkoji semiologija Lietuvoje nėra plėtojama. Apie grigališkąjį choralą disertacijas apgynė muzikologas Jonas Vilimas (jo darbas skirtas grigališkojo choralo tradicijai Lietuvoje) ir kunigas Vilius Sikorskas (jis tyrinėjo bažnytinę muziką ir grigališkąjį choralą liturginiu požiūriu), tačiau norint gauti sisteminių žinių apie grigališkojo choralo ir apskritai ankstyvojo bažnytinio giedojimo specifiką, istoriją ir liturginį kontekstą, interpretavimo ir atlikimo subtilybes, pagaliau, sukaupti mokslinį instrumentarijų grigališkiesiems rankraščiams tyrinėti (kurių yra ir Lietuvos bibliotekose), tenka žvalgytis svetur. Pagrindine institucija išlieka Popiežiškasis bažnytinės muzikos insitutas Romoje, tačiau esama ir artimesnių pasirinkimų (kurių kryptis nuo pat Lietuvos krikšto laikų nepasikeitė) – tai kaimyninės Lenkijos akademijos ir universitetai. Greta pagrindinių studijų, Popiežiškasis Jono Pauliaus II universitetas Krokuvoje siūlo podiplomines liturginės monodijos studijas. Jos yra vienintelės Lenkijoje (ir, sakyčiau, artimiausiame regione, turint minty Baltijos valstybes) ir vertingos tuo, jog žinios čia teikiamos „iš pirmų lūpų“, t. y. iš tyrėjų ir praktikų, kurių dėstoma medžiaga remiasi jų pačių mokslinio ir meninio darbo rezultatais ir atradimais. Studijoms vadovaujanti prof. hab. dr. Susi Ferfoglia, pati būdama puiki atlikėja ir grigalinio giedojimo žinovė (ypač Hildegardos Bingenietės kūrybos), subūrė tarptautinę autoritetingų dėstytojų komandą, teikiančią studijų klausytojams grigališkosios semiologijos, grigališkųjų kūrinių istorijos ir analizės, liturgikos, antikos muzikinės kultūros, viduramžių kultūros, lotynų kalbos ir paleografijos žinių, taip pat – dirigavimo ir vokalo pagrindus, nes atlikimas čia yra neatsiejamas nuo tyrinėjimų ir atvirkščiai.
Dalyvavimas šiose liturginės monodijos sesijose ne tik nepaprastai pagilino mano srities supratimą, bet ir suteikė neįkainojamų žinių, ruošiant publikaciją apie grigališkąjį choralą ir jo atgimimą mūsų krašte „Šeši grigališkojo choralo amžiai Lietuvoje: istorija ir dabartis“, kurią su Lietuvos kultūros tarybos parama individualiai stipendijai parengiau publikuoti moksliniame Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universiteto metraštyje „Thesaurus Musicae Sacrae“. Pranešimą tokiu pat pavadinimu skaičiau šio universiteto 2020 m. gruodį surengtame IX tarptautiniame moksliniame simpoziume, o publikaciją papildžiau dalimi apie hipotetinę grigališkojo choralo istoriją ikikrikščioniškoje Lietuvoje, keleto giesmių iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų grigališkųjų rakraščių analize bei platesniu ekskursu apie šio giedojimo tradicijos atgimimą Lietuvoje nepriklausomybės atgavimo priešaušryje – 1989-aisiais – ir vėliau.
Paradoksalu, tačiau seniausio Romos katalikų bažnyčios giedojimo tyrinėjimai ir atlikimo praktika maitinama labai dinamiškai besivystančių jo interpretavimo teorijų. Iš tiesų niekas nežino, nėra girdėjęs, kaip kadaise buvo giedamas grigališkasis choralas arba kitos ankstyvosios monodijos rūšys: jų atlikimas rekonstruojamas šifruojant senuosius rankraščius. Tačiau greta mokslinės ir estetinės plotmės čia visada išlieka metafizinė dimensija: grigališkasis choralas iki šiol funkcionuoja liturgijoje savo pirmine paskirtimi kaip išgiedota malda – kaip Žodžio, kuris, žinia, buvo pradžioje, įgarsinimas, tad tai ir yra jo svarbiausia reikšmė ir prasmė. Mūsų – Vakarų – kultūra (kurią su krikštu Lietuva pasirinko) yra iš esmės logocentristinė, tai – žodžio, proto kultūra. O grigališkasis choralas yra šios kultūros dvasinė, poetinė ir muzikinė išraiška savo pirminiu pavidalu (nors istoriškai kaip Karolingų epochos estetinis fenomenas ir dvasinė doktrina grigališkasis choralas toli gražu nebuvo „pirminis“, į jį suėjo bent keletas senesnių giedojimo tradicijų). Tad žvelgiant į ateitį būtų ypač smalsu patyrinėti, kaip šis fenomenas skleidėsi konkrečioje istorinėje krikščioniškos Lietuvos terpėje.
