Kai išgirstu žodį feminizmas

Ar aš esu feministė? Kas yra moteriškumas? Koks moters įvaizdis mene, visuomenėje? Tokie ir kiti klausimai bendram kūrybiniam darbui suvienijo tris kompozitores: Jutą Pranulytę, Agnę Matulevičiūtę ir Moniką Sokaitę, bei tris atlikėjas: Deimantę Merkevičiūtę (smuikas), Moniką Kiknadzę (altas) ir Martą Finkelštein (fortepijonas, projekto kuratorė). Šių moterų pokalbiai ir muzikinė kūryba buvo inicijuoti per ansamblio „Synaesthesis“ kuruojamą projektą „Nymphology“, kuris pirmą kartą nuskambėjo praėjusiame „Druskomanijos“ festivalyje. Temos aktualumas padiktavo projekto virsmą muzikiniu filmu (režisierius Kristijonas Dirsė, operatorius Nojus Drąsutis, vizualizacijų dailininkas Simas Gineika, makiažas Justės Vaškevičiūtės, garsas „Mama Studio“). Filme kompozitorės ir atlikėjos dalijasi savo asmeniniu požiūriu į moteriškumą, atliekami jų muzikos kūriniai.

Prieš filmo premjerą vykusioje diskusijoje su menotyrininke, poete Laima Kreivyte, režisiere Kamile Gudmonaite bei kompozitore Rūta Vitkauskaite (moderavo muzikologė Rasa Murauskaitė) buvo išsakyta mintis, kad drąsiai kalbėti apie feminizmą vis dar nėra lengva. „Aš nenoriu savęs vadinti feministe, nes šis žodis slepia daug negatyvumo“, ‒ teigė Vitkauskaitė, jai paantrino ir Gudmonaitė: „Aš dar nesijaučiu saugi apie tai kalbėti.“ Tai įrodo „Nymphology“ tikslo svarbą ‒ skatinti diskusijas. Pirmiausia provokuoti pačias kompozitores ir atlikėjas, kviesti drąsiai išsakyti savo mintis ir susidaryti savitą požiūrį. „Projektas man buvo įdomus feminizmo klausimu, nes leido įtvirtinti savo poziciją“, ‒ jau filme teigia smuikininkė Merkevičiūtė. „Aš esu feministė ir tai dabar galiu drąsiai ir garsiai pasakyti, ko negalėjau pareikšti šio projekto pradžioje“, ‒ dalijasi Pranulytė. Ne tik šio projekto dalyvės, bet ir žiūrovai turėjo puikią progą permąstyti lyties tapatybės klausimus. Tam tikrus aspektus, susijusius su moters įvaizdžiu, gvildeno ir autorių muzikinės kompozicijos.

Kaip teigė Merkevičiūtė, išgirdusi žodį feminizmas, ji jaučia nemalonų vidinį atstūmimą. Dažnai ši tema siejama su radikalumu, kraštutiniu požiūriu, tačiau ji apima ir itin jautrius, asmeniškus dalykus. Pranulytės kūrinys „Mom“ į feminizmą pažvelgė per jautrią, intymią mamos ir dukros santykio prizmę. Apie moteriškumą kompozitorė pasirinko kalbėti per savo mamą, jos istoriją. Kūrinyje gausiai naudojami fragmentai iš įrašyto pokalbio ‒ nuoširdūs atsakymai į intymius, asmeninius klausimus apie laikotarpį besilaukiant, artumą, apsikabinimų svarbą. Tai tapo pagrindu kompozicijos muzikiniam takeliui, fonogramai. Naudojama ir videomedžiaga, joje rodomi kasdieniai šeimos gyvenimo kadrai. Pranulytė teigė, kad dirbdama prie šio kūrinio patyrė daug emocijų, apmąstymų: „Norėjau ištirti savo pačios nuomonę šia tema. Tai buvo savotiškas savęs pažinimo, terapinis kelias.“

Poreikį kalbėtis feminizmo tema akcentavo ir kompozitorė Sokaitė: „Ar menininkės yra vertinamos lygiavertiškai? Drįsčiau abejoti, nes tada nebūtų nei Laimos Kreivytės, nei kitų žymių Lietuvos menininkių, kurios gilinasi į feminizmo temą bei lyčių studijas. Tai nevyktų, nes nebūtų poreikio.“ Savo kūrinyje „Lost in Longings for Lust“ kompozitorė gvildena moters seksualumą, geismo tematiką. Kompozicijoje svarbią reikšmę turi „jouissance“ sąvoka, kuri feministinėje literatūroje reiškia tiek seksualinį, tiek kitokį geismą, malonumą. Kūrinyje atsiskleidžia ir pornografijos problematika. Tačiau malonumo, geismo, pornografijos temos kūrinyje pasireiškia abstrakčiai susipina su pačios kompozitorės asmeniniais išgyvenimais, kurie atsiskleidžia per audiovizualinį kūrinį. Pristačiusi savo kūrinį Sokaitė pabrėžė, jog dar dažnai kūryba skirstoma į moterišką arba vyrišką: „Lietuvoje net girdėti komplimentų ‒ parašei kaip vyras, šaunu!“ Panašiais komentarais, tik girdimais teatro plotmėje, pasidalino ir Gudmonaitė: „Visą studijų laikotarpį geras vertinimas buvo siejamas su vyriškumu, o blogas su moteriškumu. Pavyzdžiui, jei pavyko prasčiau, tai sulauki komentaro, kad režisūra moteriška...“ Tai rodo vis dar gajų stereotipą, kad moteris laikoma prastesne kūrėja, o jos kūryba ‒ antraplane. Su šia problema sudarinėdama „Synaesthesis“ repertuarą buvo susidūrusi ir Finkelštein: „Užbaigusi repertuarą supratau, kad jį sudaro gėdingai mažai kompozitorių moterų kūrinių.“ Tačiau sąmoningai ieškodama būtent moterų kūrinių, ji atranda fantastiškų, aukštos kokybės darbų, tik ne taip lengvai prieinamų.

Įvairiausius feminizmo aspektus sujungė Matulevičiūtės „nimfonija“ „Nimfų sodas“. „Projekto metu supratau, kad yra daug moters įvaizdžių tiek visuomenėje, tiek mene. Tai tapo mano kūrinio tema.“ Kompozicijoje išryškinamas moters įvaizdis, jos reprezentavimas, lesbiečių tema, o performatyvus elementas (per kūrinį atlikėjos atsisuka į žiūrovus ir žiūri jiems į akis, stebi juos taip, kaip publika stebi atlikėjas) atkreipia dėmesį į išvaizdą, lytiškumą, vertinimą. Tam kompozitorė pasitelkė Cindy Shermann prototipą ‒ ji siekdavo atkurti save įvairių moterų kūnuose (persirengdavo skirtingais filmų personažais ir eidavo į įvairias filmavimo vietas). Matulevičiūtė šį metodą perkėlė į garso sferą ‒ atlikėjos grojo su ausinėmis, per kurias skambėjo jų individualūs įrašai. Besiklausydamos savęs, jos bandė atkurti save iš praeities, taip plėtodamos nesibaigiantį vyksmą. Kompozicijoje svarbią reikšmę įgyja ir senovės Graikijos poetė Sapfo. Matulevičiūtė rekomponavo XX a. pradžios kompozitoriaus Arthuro Lourié dainas fortepijonui ir moters balsui, parašytas pagal Sapfo eilėraščius. Antroji Matulevičiūtės kūrinio dalis dedikuota lesbiečių temai ‒ parašyta pagal rusų grupės „t.A.T.u.“ dainą. Įvairios įtakos, požiūrių rakursai tiek Matulevičiūtės kompozicijoje, tiek Pranulytės bei Sokaitės kūryboje žymi menininkių asmeninį požiūrį, atvirą diskusiją apie moteriškumą.

Feminizmas turi daug veidų, dažnu atveju jis siejamas su neapykanta vyrams ar moterų nuoskaudomis, praeities traumomis, kurias neva bandoma kompensuoti. Tačiau „Nymphology“ projekte feminizmas atliepė pozityviąją pusę: moterys dalinosi savo požiūriu, drąsiai ir jautriai kalbėjo šia tema, atvėrė savo asmeninio gyvenimo patirtis. Jos nepateikė atsakymų į probleminius klausimus, bet ragino nebijoti ir nebėgti nuo feminizmo temos. Kvietė diskutuoti ir bandyti suprasti, ieškoti atsakymų, taip susidarant savo nuomonę bei praturtinant muzikinę kūrybą.