7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Romantizmo pagairėje

Įspūdžiai iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro koncerto

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Nr. 20 (1385), 2021-05-21
Muzika
Modestas Barkauskas. M. Aleksos nuotr.
Modestas Barkauskas. M. Aleksos nuotr.

Gal nelabasis jau pasitraukia? Dvasinės ramybės, kuri glūdi kilnioje klasikinės muzikos prigimtyje, ištroškę melomanai jau suskubo ir į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Pasidairiau: aplinkui grįžtančiųjų veidai. Kadaise Raffaello Santi draugas, brandžiojo Renesanso laiku gyvenęs grafas Baldassare Castiglione vienoje iš savo knygų muzikai suteikė nuo seniausių laikų prilipusį cosa sacra („švento dalyko“) vardą. Statančios pilis, žvėris nutildančios, pasak Čiurlionio, galybė! Būtent tokios žmogus pasiilgsta. Gegužės 15 dieną leistinas skaičius melomanų atėjo paklausyti muzikuojančio Operos ir baleto teatro orkestro (buvo transliuojama ir internete).

 

Girdėjau bambančius, girdi, ar teatre prasideda simfoninės muzikos sezonai? Galėčiau nuraminti primindama, kad ne vieno pasaulyje didžiojo operos teatro orkestrai dažnai žinomi ir kaip simfoninės muzikos propaguotojai. Pirmiausia minėtinas Vienos operos kolektyvas, nuolat derinantis abu žanrus. Prisimename ir Karelą Ančerlą, su Prahos operos orkestru įrašiusį daug muzikos, ką jau kalbėti apie įžymiuosius „Metropolitan Opera“ ar „La Scala“ orkestrus. Tai puikus būdas ugdyti orkestro meistriškumą. Ne slapukauti orkestro duobėje, bet atviroje scenoje parodyti susiklausymo galią, grupių pajėgumą, orkestro solistams suteikti galimybę pasirodyti klausytojams. Tuo žavi ir tradicinė Nacionalinės filharmonijos programa „Orkestro portretas“.

 

Keli LNOBT orkestro (vyr. dirigentas Ričardas Šumila) koncertai, tarp jų ir dirigento Rimo Geniušo pagerbimui skirtasis, gegužę suteikė galimybę virusą patyrusiam kolektyvui susikaupti ir nedidelėmis grupėmis su skirtingais dirigentais bei solistais parengti koncertines programas.

 

Gegužės 15-ąją koncertui iš ciklo „Avanscena. Orkestras gyvai“ į sceną rinkosi teatro orkestro dalis – keturi pirmųjų smuikų pultai ir atitinkamai mažiau kitų styginių, reikiama pučiamųjų grupė. Modestas Barkauskas dirigavo Franzo Schuberto Penktąją simfoniją B-dur ir Richardo Wagnerio simfoninę poemą „Siegfried Idyll“ („Zigfrido idilė“). Robertas Šervenikas dirigavo Wolfgango Amadeus Mozarto Simfoniją Nr. 41 C-dur, vadinamąją „Jupiterio“. Sumanymas būtų prasmingesnis pirmiausia atlikus Mozarto muziką. Juk ji buvo kompozitorių romantikų atspirtis, kaip įtikinamai tvirtino maištingosios epochos pulsą jautę Eugène’as Delacroix, Bernardas Shaw ar Téodoras de Wyzewa (Wyzewskis). Girdėta interpretacija šią nuomonę patvirtino tik iš dalies. Aišku, tik Mozarto simfoniją dirigavęs R. Šervenikas atrodė esąs didelę patirtį turintis profesionalas. Vizualizacija, gestu siekė pažadinti orkestro emocijas. Tačiau šįkart pristigo Mozarto muzikai būdingo laisvo alsavimo, grakštumo, orkestro grupių balanso, geresnio pūtikų intonavimo.

 

M. Barkausko diriguojamas orkestras skambėjo kaip kitas kolektyvas. Seniai žinoma tiesa: orkestras realizuoja dirigento suvokiamą muziką. Atliekant Schuberto Penktąją simfoniją ausį glostė visuose dinaminiuose niuansuose kokybiškas garsas, išlyginta orkestro grupių pusiausvyra, dirigento suteikiama erdvė raiškiai nuskambėti muzikavusios fleitininkės solo, obojaus ir fagoto duetui, kitų pučiamųjų solo. Stilinga buvo trečioji dalis Menuetas.

 

Traktate „Apie dirigavimą“ Wagneris yra rašęs, kad „teisingai pasirenkamas tempas ir yra interpretacija. Tai yra toji sritis, kuri parodo, ar dirigentas išmano savo darbą.“ Kalbame ne apie vieną kurį tempą, bet apie kūrinio dalių, epizodų tempų balansą. Kai jis adekvatus muzikos charakteriui, išryškina interpretacijos ypatybes, subtilybes. Interpretuodamas Schuberto simfoniją puikiai visa tai pateikė M. Barkauskas! Muzikalus menininkas leido ir mums išgirsti išbaigtų frazuočių žavesį, labai kokybišku garsu atliekamų artikuliacijų tikslingumą.

 

Wagnerio simfoninė poema „Siegfried Idyll“ – romantinė idilė. Siekdamas Wagnerio muzikos skambėjimo įtaigos su nedideliu orkestru, garso emisiją kūrinio pradžioje dirigentas įspūdingai pasiekė kiek koreguodamas partitūrą: kūrinį pradėjo ne styginių grupės, bet nepriekaištingai grojantis kvartetas. Toks crescendo pasiekimo būdas XIX a. buvo sensacija. Prie kvarteto po truputį jungėsi vis daugiau instrumentų, gražų dialogą išaugindami iki prasmingos ekspresijos. Ištisinė melodija su nedideliais pakylėjimais balansuoja dolce ar dolcissimo raiškos diapazone, pasiekdama prasmingą forte ir 50-ame takte grimzdama į įspūdingai suskambusią piano subito varinių pučiamųjų sukurtą erdvę. Pagirtini neforsavę, muzikavimo prasmę išlaikę pūtikai. Geri žodžiai skirti ne tik valtornistui, bet ir kitiems muzikantams, sukūrusiems daug subtilių ansamblių. Prasmingai plėtojama muzika leido žavėtis dirigento intelekto ir muzikalumo lydiniu bei panirti į romantikų pasaulį.

 

Siaučiant kovidui, muzikantai atsidavę dirba: orkestrantai repetuoja ir pasikeisdami spektakliuose dalyvauja pasidalinę mažomis grupėmis. Gal tai bus visam kolektyvui ir naudinga? Kokybiškai pasikeitusį teatro orkestrą galima tik sveikinti.

Modestas Barkauskas. M. Aleksos nuotr.
Modestas Barkauskas. M. Aleksos nuotr.
Modestas Barkauskas ir LNOBT orkestras. Koncerto akimirka
Modestas Barkauskas ir LNOBT orkestras. Koncerto akimirka
Robertas Šervenikas. M. Aleksos nuotr.
Robertas Šervenikas. M. Aleksos nuotr.
Robertas Šervenikas ir LNOBT orkestras. Koncerto akimirka
Robertas Šervenikas ir LNOBT orkestras. Koncerto akimirka