„Norėjau uolą nuversti...“

„Norėjau nuversti uolą ir atrasti paslaptingą raktą, kuriuo būtų galima atrakinti duris į gyvenimą – gražesnį, prasmingesnį, laimingesnį. Stengiausi rinkti gėrio trupinėlius, juos kaupti, brandinti ir dovanoti kitiems, būsimoms kartoms, ypač jaunimui – mūsų ateičiai“, – savo gyvenimo prasmę apibrėžė artėjęs prie šimtmečio, kardinalius istorijos, kultūros fenomenų pasikeitimus matęs, juos pergyvenęs birbynininkas, dirigentas, poetas, pedagogas, kultūrinio švietimo darbo organizatorius Petras Juodelė.    

 

Jo gyvenimo kelias yra tai, kaip sako šio straipsnio herojus, poetas:

Tai matas laiko ir erdvės,

žymė judėjimo amžino.

 

Jei kelias prasmingas – juo seka ir kiti, nenugrimzta nežinion. Tačiau „kelias kiekvienam kitoks...“  Dviejų mūzų riteris, muzikas ir poetas P. Juodelė rašė:

Eiti keliu – tai skaičiuoti laiką.

Keliais srūva laikas.

Ir debesys skrieja,

Ir mintys,

Ir žmonės...

Ateina... pabūna... išeina...

 

Prasmingas šio ilgamečio muziko prisimintas paporinimas. „Per galvą darbuose besiverčiantiems ramybės linkėdami turėtume priminti“.

Kas aš esu? klausiau papusryčiavusi, tačiau nebuvo atsakymo

palaidojus tėvą vėl klausiau kas esu? – P. Juodelė pasirašė sau Vytauto Bložės eilutę.

 

Atsakymas glūdi šimtmečių vėjuose, Petro Juodelės motinos – Paulinos Chilinskytės giminės istorijoje. Giminė žinoma Kėdainių žemėje. 1620 m. gimęs Andrius Chilinskis buvo kompozitorius, Paduvos Šv. Antano bažnyčios Kėdainiuose muzikos prefektas. Evangelikai reformatai buvo daugiausia bajorai, miestiečiai, didikai.

 

Šventežeryje (Trakų pavietas), reformatų kunigo Adriano (1586–1656) ir Minvydaitės šeimoje gimė Petro Juodelės protėvis Samuelis Boguslavas Chilinskis (1634, Šventežeris, Lazdijų raj. – 1666 Londone), pirmasis spausdinto Biblijos vertimo į lietuvių  kalbą autorius. Adrianas – evangelikų reformatų pamokslautojas lietuvių kalba. Dr. Ingė Lukšaitė teigia, kad jis buvo vienas iš devynių kunigų, kuriuos ypač vertino Lietuvos evangelikų reformatų sinodas. Todėl 1652 m. S. B. Chilinskį paskyrė katechetu į Biržus. Čia tuo metu dirbo jo dėdė, mamos brolis Samuelis Minvydas (gimė 1602 m.), vienas didžiausio leidinio lietuvių kalba „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ (Kėdainiai, 1653) rengėjų.

 

Lietuvos evangelikų reformatų sinodas S. B. Chilinskiui suteikė M. Švobos stipendiją, kuri leido studijuoti teologiją Olandijoje, Franekerio universitete, vėliau jis tobulinosi Oksforde. „Didžiai žymus ir labai išprusęs jaunuolis p. Samuelis Boguslavas Chilinskis, lietuvis, šv. teologijos studentas“, siekdamas mokslo, patyręs didelių išlaidų, sunkumų ir išbandymų, nukeliavo į svetimas šalis bei Franekerio akademiją“, – vartydama senuosius rankraščius įdomiame tyrime rašė dr. I. Lukšaitė.

 

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia susidūrė su didele problema: stokojo išsilavinusių kunigų. Minvydai buvo lietuviškai pamokslaujantys kunigai. Atsakingas pareigas vykdė Stanislovas Minvydas, dirbęs Naujamiestyje pas Romaną Valavičių. Tai jam Biblijos vertimo dedikacijoje visiems darbą rėmusiems S. B. Chilinskas dėkojo, „ypač Ponui Stanislovui Minvydui, savo mylimiausiam dėdei“. Šis motinos brolis (gyvenimo datos nežinomos) garsėjo pamokslais. 1613–1617 m. buvo Užnerio distrikto superintendentas, išrinktas Upytėje delegatu.

 

Tokiu būdu Petrui Juodelei Minvydų palikuonė į žemdirbio trobą atnešė Vanago ir Agonczyk herbus. Serapiniškio kaime dvarelis jau merdėjo, kai čia gyveno P. Juodelės senelis Boleslovas Chilinskis. Čia gimė mama. Iš bajoriškų namų išsiveržusi ir į meilės glėbį įpuolusi Paulina ištekėjo už gražuolio nebagoto Povilo Juodelės. Ir įsikibo į lietuvišką dirvoną, žmonių kasdienius rūpesčius, dainas, vaikų gyvenimus. Keturis ankstyvoje vaikystėje „šalnos iškapojo“. Septyni išaugo netolimame Pakriaunės kaime.       

 

Petro mama savo namų dvasią, meilę raštui, dailiems amatams perdavė vaizdingame Pakriaunės kaime kuriamiems Juodelių namams, vaikams, kaimynams. Raštinga, aplinkinių kaimų neraštingiems žmonėms padėdavo perskaityti artimųjų atsiųstus laiškus. „Kiek ji darbų nudirbdavo! Viską sugebėjo!“ Su vyru dainuodavo lietuviškas dainas. „Jau saulutė leidos, artin vakarėlis...“ – aukštumėlių viršūnėmis nutįsdavo melodija. „Vakarais, kai ganydavau iki vakaro, girdėdavau dainuojančius iš darbų laukuose grįžtančius vyrus. Susirenka į būrį – vėl dainuoja. Krikšto tėvas Matas buvo puikus dainos užvedėjas. Klausydavau, net verkdavau, kad esu mažas ir negaliu dainon įsiterpti. Mokytojaudamas Svėdasuose jau ir aš turėjau mokinių chorą. Juos mokydavau ir skudučiuoti“, – prisiminė P. Juodelė.

 

Mama gražiausius drobių raštus lovatiesėse, staltiesėse išausdavo, skaitė brolių Grimmų pasakas, sekė būtas ir nebūtas istorijas, visais tautiniais syvais žadindama vaikų lietuvišką dvasią.

Motinos vardas – likimo žvaigžde pažymėtas, –

Žvaigždyno šviesa ant dangaus... – eiliavo P. Juodelė.

 

Juodelių žemė rėmėsi į Trako ir Obeliškio miškus, ją juosė nuo latvių žemių į Sartus skubanti upelė Kriauna. Netoliese tyvuliavo Sartų, Oklio, Mėlynio, Keležerio, Dubužio, Ilgio ežerai. Tėvas puoselėjo sodą, sodybą apsodino ąžuolais, eglėmis.

 

Dėl visų negandų gal kaltas akmenyje ženklus palikęs velnias, trimis pėdomis perėjęs šią žemę? Pakriaunė atsidurdavo vis kito bajoro rankose: 1585 m. Jurgis Radvila Kriaunų dvarą su jo valdose buvusiais dviem dešimtimis kaimų perdavė Jonui Rudaminai. 1919 m. Pakriaunės žmonės matė įsitvirtinusį pėstininkų štabą, siekiant Nepriklausomybės, krito partizanai.

 

Dabar Juodelių namų nebeliko, o per tris sprindžius išstorėję eglių liemenys primena kadaise čia virusį gyvenimą. „Medis – šventas reliktas. Gyvenome prie miško, bet medžių tėvas nekirsdavo, visokių smulkmių pakako“, – liūdnai žvelgdamas į gėdingas kirtavietes prisiminė P. Juodelė.

Vakarai kvepėjo seserų Elenos ir Sofijos prižiūrimų rūtų, lelijų, jurginų darželiais.

Tėvo gryčia, kluonas, tvartas,

šuns būda, daili pirtis,

Daržais, žagarais aptvertas,

Šulinio sena svirtis...“ – gerokai vėliau rašė P. Juodelė.

 

Vaikai siekė rašto, žinių. Petriukas iš šeimos vyresniųjų perėmė pirmamokslį, iš tėvo – atsakomybės jauseną, pagarbą žmogui ir duonai, darbštumą, meilę žemės grožiui. O ir muzikavimo pradmenys gauti namuose: seklyčioje nuolatos rengiamose gegužinėse, subatvakariuose. Apylinkėse garsūs muzikantai vyresni broliai Matas ir Antanas grodavo, jis būgnu pritardavo.

 

Lokcikų sodyboje veikusioje Bajorų kaimo mokykloje, vienoje erdvėje keturioms mažųjų klasėms buvo skirta po vieną eilę stalelių. Petro „raštingumas“ skleisdavosi kasdien vis kitoje klasėje. Jau pačią pirmą dieną mokytoją įtikino galintis mokytis antroje klasėje – su antroje eilėje sėdinčiais.

Skaudžios, bet gyvenime reikšmingos buvo Bajorų mokyklos pamokos. Nemoki – mokytojas supyksta, stato į kampą, neteisingai lentoje parašai – gauni liniuote per rankas, ausį suka taip, kad kraujas ištykšta.  Mokslas – saldus, bet mokymasis kartus. Petriukas jautriai reagavo į žiauraus mokytojo skriaudas. Tačiau sutiko dvasingą jauną mokytoją Veroniką Lingytę. Tiesiog įsimylėjusiomis akimis ją sekiojo. Ši įtikino tėvus, kad vaiką reikia leisti į už septynių kilometrų buvusią didesnę, Kriaunų mokyklą.

 

Dar viena pamoka – visam gyvenimui. Petrą nubaudė laiku neatvykusį į rašomąjį. Bet sniego buvo tiek daug, pusnynų kilometrai nuo namų tokie sunkūs... Įvykis įtvirtino pedagoginį principą, kuriuo vėliau P. Juodelė, dėstydamas bei direktoriaudamas Šiaulių ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosiose muzikos mokyklose vadovavosi pats, reikalavo iš pedagogų: prieš bausdamas mokinį privalai labai gerai išsiaiškinti visas aplinkybes, įsitikinti, ar tikrai vaikas kaltas. „Nuo to laiko pamilau visus vaikus, supratau, ką reiškia būti nekaltai nubaustam. Gerai sugyvenau ir su mokiniais, ir su mokytojais: visus konfliktus išsiaiškindavome. Ypač pergyvendavau dėl numatomų iš mokyklos šalinti vaikų. Juos užtardavau. Mano bendradarbiavimo su vaikais principas: su mokiniu reikia kalbėti kaip su pilnateisiu suaugusiu žmogumi. Yra pedagogų, kurie žiūri į mokinį iš aukšto. Tai blogai. Jauną žmogų galima ugdyti tik gerumu. Nei su vienu mokiniu nebuvau susipykęs. Pedagogas turi būti autoritetas: daug žinantis intelektualas, išprusęs psichologas, estetas, jautrus žmogus. Mokytoją būtina gerbti. Dabar akcentuojamos mokinių teisės, bet nekalbama apie pareigas“, – dėstė dar jaunystėje suformuotus pedagoginius principus mokytojas, mokyklų direktorius P. Juodelė.

 

Žiemą vaikai laukdavo šv. Kalėdų. Dviem padvadom kalėdoti atvažiuodavo kunigas. Vaikus sustatydavo į eilutę, apdovanodavo saldainiais. Tėvai įkraudavo atvykėliams grūdų. Kalėdotojai dažniausiai pietaudavo vandens turbina varomo malūno savininko Vincento Augaičio dvare.

 

Į Kriaunų mokyklą ateidavo vaikai ir iš aplinkinių Lašų, Baršėnų, Bajorų, Bradesių, Keležerių, Bagdoniškio kaimų. Visokių rinkdavosi patirčių, pasakojimų. Įdomiausia buvo klausyti P. Juodelės pasakojimų apie jo sutiktus žmones. Apie nagingą Bajorų kaimo siuvėją Ksaverą Kietą, iš ruginių šiaudų mėgusį pinti skrybėlaites. Apie rokiškėniško stiliaus verbas, į kurias buvo supinamas visas žydėjęs laukas: šlamučiai, motiejukai, avižos, rugių varpos, nendrės. Ir apie audimo raštais Bagdoniškyje garsėjusią Eleną Pipinienę.

 

Už penkių kilometrų Bagdoniškis, Riomerių dvaras. Dabar apleistas. Neliko pakriauniškio grafo Kristupo Pliaterio, rūpestingo Kriaunų bažnyčios klebono Ignoto Tarvydo, už parodytą ypatingą pagarbą 1864 m. sukilėliams Tomsko gubernijon ištremto vikaro Jono Daržinsko. Bet dar atmenami jų darbai.

 

P. Juodelė atmena mamą, pasitinkančią iš dvaro atbildančią karietą: ponia Jadvyga Riomerienė atvyksta jos pasiimti į dvarą. Mykolas Juozapas Riomeris (1778–1853) įsigijo Antanašės, Kriaunų ir Bagdoniškio dvarus. Tai Lietuvoje pasilikę atklydėliai iš Livonijos ordino riterių. Antanašėje kūrė ir Riomerių giminės dailininkų dinastijos pradininku laikomas Edvardas Jonas Riomeris (1806–1872).

 

P. Juodelės mokslai tęsėsi Rokiškio gimnazijoje. Buvęs direktorius, likimą baigęs pirmosios sovietų okupacijos lageriuose Mečislovas Kviklys (1902–1942), buvo išjudinęs jaunuolių visuomeniškumo pradus. Literatų būrelyje Petras jau kūrė eiles. Tokiam pomėgiui įtakos turėjo lietuvių kalbą ir literatūrą dėstęs brandaus rašto žmogus, mokytojas Juozas Tarvydas-Žagaras (1900–1973). Ano meto žurnaluose daug rašė literatūros ir teatro kritikos klausimais. Pasirašydavo Žagaras, J. Žgrs., J. Ž., J. Trs. Ne tik skatino mokinių kūrybingumą, bet ir pats tyrinėjo. Kaip pats teigė, svarbiausios buvo trys lituanistinės problemos, susietos su  Šatrijos Raganos-Marijos Pečkauskaitės, vysk. Motiejaus Valančiaus ir botaniko vienuolio Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos asmenybėmis. Po tremties M. Kviklys parengė solidų leidinį „Jaunųjų literatūros bičiulių ugdymas vidurinėje mokykloje“ (1972 m.).

 

1941 m. sukilimas šiose apylinkėse paliko skausmingų atsiminimų. Sovietai Pakriaunių kaime sulaikė tris sukilėlius – Kostą Seibutį, Deksnį ir Petrauską. Po tardymo Seibutis ir Petrauskas dalinio vado įsakymu buvo sušaudyti. Aktyviai sukilime dalyvavo ir Kriaunų bažnytkaimio, ir apylinkių gyventojai. Prieš pat karą iš miestelio buvo ištremtos buvusio vietos šaulių vado Petro Vartibavičiaus ir P. Juodelės mokytojo, vėliau žinomo poeto Jono Lapašinsko šeimos. Išgirdę per Kauno radiją apie Laikinosios vyriausybės paskelbimą, vietos šauliai ėmė organizuotis. Jiems vadovavo Povilas Ilčiukas ir Tomas Sabaliauskas. Į būrį per kelias dienas įstojo beveik 50 vyrų. Nors ir stokodami ginklų, sukilėliai 1941 m. birželio 24 d. puolė ir užėmė Kriaunų miestelį.

 

Rokiškyje besimokančiam P. Juodelei didžiulės įtakos turėjo muzikas, puikus pedagogas Kazimieras Jovaiša. „Esu dėkingas žymiajam Mokytojui, įdiegusiam manyje meilę muzikai ir nukreipusiam tolimesnį mano gyvenimo kelią į muziką, į meną“, – kalbėjo P. Juodelė. Išmoko muzikos rašto, dainavo, grojo gimnazijos orkestre.

 

Tėvynė pavojuje! Taip skelbė generolas Povilas Plechavičius ir kvietė jaunuolius, vyriausius gimnazistus į kuriamą Vietinę rinktinę. Petrą, dar gimnazistą, drauge su keliais kitais augiais, tvirtais vyrukais atrinko mokytis Marijampolės karo mokykloje. Tačiau paaiškėjus, kad vokiečiai ruošiasi Lietuvos kariūnus varyti į hitlerininkų armiją, Karo mokyklą P. Plechavičiaus įsakymu patylomis pradėta likviduoti. „Kariūnai turi būti skubiai išleisti neribotų atostogų“, – nutarė generolas. Daugelis spėjo susitvarkyti dokumentus ir mokyklą paliko. Petras pasiekė tėviškę. Tačiau čia jau buvo nesaugu. Blaškėsi mokytojaudamas, nukako mokslų baigti į Vilnių.

 

Muzikai Jonas Švedas, choro vadovas Eduardas Pilypaitis, šokių grupės vadovas Juozas Lingys ir šokėjas Saliamonas Sverdiolas – tai ištisų raštų tomų vertos asmenybės, padėjusios susiformuoti P. Juodelei muzikui, jau studijų metais pradėjusiam pirmuosius žingsnius profesinėje scenoje, Lietuvos dainų ir šokių ansamblyje.

 

„Čia tau birbynė in G.  Mylėk ir globok ją“, – 1946 m. spalyje garbaniui P. Juodelei pasakė birbynių grupės vadovas Povilas Samuitis. Pirmaisiais metais Petras spėjo repetuoti, koncertuoti, mokytis. Jaunystė nešė tarsi ant sparnų. J. Švedas pasiūlė stoti į konservatoriją. Teko prisiminti K. Jovaišos akademiją. Įstojo.

 

„Birbynės, birbynės... Kam jų reikia? Argi mažai klasikinių instrumentų? Chorvedys Anicetas Arminas, netgi Stasys Šimkus kreivai į jas žiūrėjo. Tačiau J. Švedas buvo entuziastas. Reikėjo daug kantrybės atremiant neigiamus vertinimus, padedant meistrams birbynę tobulinti.  „Birbynė turi savo specifinį tembrą, dabar groja net su simfoniniu orkestru. Tautinis menas šiandien esti didysis užtarėjas tautai išsaugoti. Juk mes ne tik Europos Sąjungos piliečiai, mes – lietuviai!“ – karštai man pasakojo P. Juodelė.

 

Prabėgusio laiko, gyvenimo pamokos suformavo tvirtų pažiūrų pedagogą, gebėjusį vadovauti atlikėjų profesionalų, mėgėjų, muzikos besimokančiųjų kolektyvams. „Jaunas specialistas“ pateko į Šiaulius. Į pokario gaisrų, išskirtų šeimų, sušaudytų žmonių, griuvėsių miestą. „Prastos buvo muzikos mokyklos patalpos Vilniaus gatvėje. Pirmame aukšte baras. Apleista mokyklos dokumentacija – nei pedagoginių valandų apskaitos, nei darbo planų. Karas išbarstė buvusios stiprios mokyklos pedagogus. Liko vos aštuoni. Tik keturi iš jų su aukštuoju mokslu. Net harmoniją, teoriją dėstė nemokša. Tačiau dar dirbo pianistas Ignas Prielgauskas, Jokūbas Dargis, genialus žmogus Stasys Jautakas, Viktoras Jauniškis. Paskyrė mane pradžioje direktoriaus pavaduotoju, o neilgai trukus direktoriumi. Reikėjo visais aspektais mokyklą sutvarkyti.“ 

 

Kupinas energijos, jaunatviškų vizijų P. Juodelė tapo Šiaulių muzikų siela. Buvo įgyvendinta J. Švedo skatinta idėja – 1953 m. visuomenei pristatė sukurtą Šiaulių liaudies dainų ir šokių ansamblį „Jovaras“. Šiauliuose P. Juodelė vadovavo muzikos mokyklos pučiamųjų orkestrui, J. Janonio vidurinės mokyklos berniukų chorui (akompanavo Gytis Trinkūnas), atgaivino prieškario kanklių ansamblio tradicijas. Kanklės suskambo net ir Šeduvos vidurinėje mokykloje. 1958 m. Dramos teatre Schuberto „Nebaigtąja simfonija“ biografiją pradėjo dar vienas P. Juodelės įkurtas reikšmingas kolektyvas – Šiaulių simfoninis orkestras, dešimtmečius pratęsęs savo kūrybinę biografiją (P. Juodelei išvykus, vadovavo Jonas Lamauskas). Profesionalams padedant, režisuojant buvusiai Šiaulių operetės artistei Jadvygai Steckaitei ir dramos teatro režisieriui Kazimierui Tumkevičiui, buvo pastatyta Isaako Dunajevskio operetė „Laisvasis vėjas“. Pastatymo meno vadovas tuosyk buvo muzikos mokyklos direktorius, dirigentas P. Juodelė. Organizaciniuose darbuose padėjo Domas Andriulis.

 

Buvo sukurta Miesto muzikų taryba. P. Juodelė sėkmingai jai vadovavo. Siekė, kad profesionalai ir mėgėjai muzikai padėtų miesto bendruomenei tapti dvasingesnei. Aukštesniojoje Šiaulių muzikos mokykloje P. Juodelė dėstė birbynės ir kanklių specialybes, dirigavimą, partitūrų skaitymą ir instrumentuotę, vadovavo pučiamųjų orkestrui bei daugeliui kitų savo paties sukurtų kolektyvų. P. Juodelės keturiolikos metų kūrybinės veiklos Šiauliuose pėdsakai buvo gilūs ir ilgalaikiai.

 

Nepamirštamas 1957 m. įvykęs Sąjunginis festivalis, kuriame penki P. Juodelės vadovaujami kolektyvai skirtingose kategorijose laimėjo penkis Pirmojo laipsnio diplomus

 

1966 m. P. Juodelė perėmė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos direktoriaus vairą. Gailėjosi Šiaulių. Juk medis jau buvo užaugintas, reikėjo skinti vaisius...

 

Vilniuje buvo įprasminti P. Juodelės veiklos principai: pažinti, suprasti, pagirti, padėti, mokyti, atskleisti, įžvelgti talentą, stebėti, analizuoti, strateguoti. J. Tallat-Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla tapo puikia atramine baze Lietuvos konservatorijai.

 

P. Juodelė vadovavo Vilniaus medikų dainų ir šokių ansambliui „Rūta“. Su įvairiais muzikos kolektyvais koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. Penkis kartus buvo Lietuvos dainų švenčių, festivalio „Skamba skamba kankliai“ vyriausias dirigentas.

 

P. Juodelė pelnė Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardą. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. „Skamba kankliai“ – lietuvių muzikologinėje literatūroje pirmasis liaudies instrumentinės muzikos žinynas (1994). „Muzikos instrumentų karalijoj“ (1996, 1997, 2005) sujungiama muzika ir poezija, eilėmis pasakojama apie lietuvių etninius ir klasikinės muzikos instrumentus, išleista garso kasetė. Tai puiki dovana Lietuvos moksleiviams.

 

Niekada neapleido poezijos. Kas kelerius metai išleido po knygelę, kur atsispindi romantiška P. Juodelės prigimtis. O 2009 m. išleistoje knygoje „Pėdos kelyje“, komponuodamas nuotaikingus pasakojimus ir poetines refleksijas, autorius pasakoja savo gyvenimo nutikimus, pateikia atsiminimų apie žmones, muzikus.

 

P. Juodelė kalbėdavo žaismingai, su visais pagarbiai, nekeiksnodamas nei valdžių, nei kelyje pasitaikiusių niekadėjų. Atmena reikšmingas tėvo pamokas: „Vaikai, reikia išmokti gyvenime sugebėti atskirti gerumą nuo blogio.“ Juo gyvenimo praktika didėjo, juo geriau tuos žodžius supratau ir kitus mokiau.“

 

Energijos P. Juodelei užteko ilgam. Išleidęs knygelių apie muziką, poezijos rinkinių, jis niekada nestokojo planų. Atkakliai kovodamas su silpstančia sveikata parašė knygelę apie žmoną, pianistę ir pedagogę Tessą Juodelienę. Vis nesitraukė iš literatūrinių draugijų, sąjungų, buvo Lietuvos muzikų sąjungos, Lietuvos liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ tarybos, Rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ valdybos, Šiauliečių klubo narys. Tuometės Čekoslovakijos Šv. Vaitiekaus ordino garbės riteris, apdovanotas Šv. Kazimiero ordino Riterio garbės kryžiumi (2002) ir Garbės medaliu (2005), Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2014).

 

Lietuvos savanoris, senų kilmingų giminių palikuonių, bajorų įkurto Šv. Kazimiero ordino garbės kancleris Petras Juodelė gyveno vadovaudamasis nuostata – vivere bonum faciendo – gyventi darant gera. Tesiilsi ramybėje.