Nacionalinio simfoninio orkestro ir solistų gyvas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Gegužės pradžią daugelis muzikos mylėtojų prisimins džiugiai, nes po didelės pertraukos vėl atsivėrė Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiosios salės durys. Žmonės pasiilgo gyvai atliekamos muzikos poveikio, nesulyginamo su virtualiai perteikiamu, nors ir taip pat mielu, atlikėjų muzikavimu. Yra ir daugiau priežasčių pakiliai nuotaikai – proga palikti namus ir susitikti su seniai matytais bendraminčiais, išgirsti gal niekada dar negirdėtus žymių kompozitorių kūrinius arba gėrėtis mėgstamų atlikėjų interpretacijomis. Po kelių kamerinių vakarų gegužės 7 d. Nacionalinė filharmonija pakvietė į orkestro muzikos koncertą „Dinastija“, kur Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Modestas Barkauskas, kaip solistai grojo du pianistų dinastijos atstovai – Aleksandra Žvirblytė ir Paulius Anderssonas. Lietuvos melomanams puikiai žinomi trijų kartų pianistai – profesorė Veronika Vitaitė, jos duktė, taip pat profesorė Aleksandra Žvirblytė ir anūkas Paulius Anderssonas. Reikėtų priminti, kad dinastijai priklauso ir šios darnios šeimos galva Vytautas Žvirblis – chorvedys, pedagogas, daugelio Šiaulių dainų švenčių, įvairių choro kolektyvų vadovas, neseniai iškilmingu koncertu LMTA atšventęs savo 90-ies metų jubiliejų.
Koncerto programoje – Lietuvoje itin retai skambančio rusų išeivių kompozitoriaus ir pianisto Nikolajaus Medtnerio (1880–1951) Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 e-moll, op. 60 („Baladė“), ir lenkų kompozitoriaus, pianisto Karolio Szymanowskio (1882–1937) Ketvirtoji simfonija „Sinfonia concertante“ fortepijonui ir orkestrui, taip pat op. 60.
Puikus pianistas Medtneris, be daugybės kitų kūrinių, sukūrė tris koncertus fortepijonui ir orkestrui. Pasak paties autoriaus, šio, paskutiniojo, koncerto sukūrimui jį inspiravo Michailo Lermontovo baladė „Undinėlė“. Opusą baigė 1943 m. Vorikšyre (Anglija) ir dedikavo jį Indijos Maisoro maharadžai „su giliu dėkingumu už mano kūrybos įvertinimą ir tobulinimą“ (apie 1944-uosius dėl prastos sveikatos Medtneris nustojo koncertuoti, darė savo muzikos įrašus, padedamas Medtnerio draugijos, įsteigtos remiant Maisoro maharadžai. Taip Medtneris įrašė didžiąją dalį savo muzikos). 1947 m. kompozitorius šį koncertą paskambino pats ir įrašė su Londono filharmonijos orkestru, diriguojamu Isajaus Dobroweno. Klausantis įrašo, stebina autoriaus aukščiausio lygio pianistinis meistriškumas, virtuozinis spindesys, sugebėjimas ansambliškai tiksliai bendradarbiauti su orkestru, nuotaikingai traktuoti įvairios tematikos epizodus bei perteikti romantišką nuotaiką.
Šįkart koncerto fortepijono partiją atliko Paulius Anderssonas, puikiai įvaldęs sudėtingus virtuozinius pasažus, ryškiai traktavęs mažučius solinius tarpsnius, Sergejaus Rachmaninovo dvasia dvelkiančius skercinius fragmentus ar akordines slinktis. Trijų gana skirtingų dalių (atliekamų be pertraukos) opusas trunka ilgiau nei pusvalandį. Besiklausant šios sudėtingos muzikos, šį kartą susidarė įspūdis, kad vyrauja triukšmingi skambesiai, trumpų motyvų orkestro instrumentų partijos perkrautos, skamba vis tuo pačiu tempu ir nusiteikimu, muzikos srautai pertraukiami lyg kitokios muzikos frazių, kurios tuoj pat dingsta. Gaila, kad nuo pat kūrinio pradžios ryškiai dominavo orkestras, jam gaudžiant tutti epizoduose galima buvo tik matyti, kaip vikriai ir tiksliais judesiais skambina pianistas... Laimei, buvo ir trumpų pianisto solo intarpų. Koncerto finale suskambo kadencija – kaip laisva fortepijono ir orkestro improvizacija, kurioje, pasak Richardo Holto, galima pajusti svajonių pasaulį su žmonių aistromis ir konfliktais. Čia ypač laisvai keičiasi vos ilgesni ir trumpesni muzikiniai vaizdai.
Tik pasikalbėjusi telefonu su A. Žvirblyte sužinojau numanomą priežastį, kodėl koncerto pradžioje keistai skambėjo orkestras. Pasirodo, dėl pandemijos saugumo priemonių orkestrantai buvo susodinti neįprastai plačiai, galimai jautėsi nepatogiai, o ir dirigentui – puikiam muzikui M. Barkauskui – matyt, buvo sunku prisitaikyti prie šios situacijos. Susidoroti su orkestro skambumu pianistams buvo sunku ir dėl ne iki galo pakelto fortepijono dangčio. Iki galo jo pakelti nebuvo galima: dirigentas nematytų orkestro, kaip ir instrumentininkai – dirigento.
Belieka pasidžiaugti, kad energingam jaunam pianistui patinka Medtnerio kūryba. Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru jis jau įrašė šį Koncertą, parengė sonatos „Nakties vėjas“, op. 25 Nr. 2, įrašą, kurį kovo mėnesį transliavo Olandijos radijo stotis „Concertzender“. Norisi Pauliui palinkėti sėkmės, juolab kad jis išvyksta į JAV, Majamio muzikos universitetą, pas žymų pedagogą prof . Keviną Kennerį studijuoti ir dirbti jo asistentu. Nuoširdūs sveikinimai!
Vos suskambus pirmiesiems Karolio Szymanowskio Ketvirtosios simfonijos „Sinfonia concertante“ fortepijonui ir orkestrui garsams, tarsi nušvito visa salės erdvė, pasidarė lengva ir gera girdėti šviesius ir gaivius sąskambius. Vėlyvajai Szymanowskio kūrybai būdingas unikalus braižas, jungiantis elegantišką, subtilų frazavimą ir veržlią ekspresiją. Tai tarsi jungtis tarp Fryderyko Chopino ir XX a. muzikos novatorių Witoldo Lutosławskio ir Krzysztofo Pendereckio. Szymanowskis žavėjosi Tatrų regiono etnine muzika, jos pirmykšte ritmine energija ir natūralia melodika. Savo Ketvirtąją simfoniją autorius dedikavo legendiniam pianistui Arthurui Rubinsteinui.
Iškart pasijuto, kad autorius yra puikus pianistas ir kompozicijos meistras. Sukurtas tikslus balansas tarp fortepijono ir orkestro instrumentų skambesio. Atrodė, jog būtent šiame kūrinyje labai svarbi fortepijono partija, į visą muzikos srautą padedanti įnešti įdomių ir užburiančių galimybių – nuo švelnumo iki deimantinio skaidrumo ar ryškios ekspresijos. Gali būti, kad ilgainiui atlikėjai prisiderino prie neįprastų akustinių sąlygų. Puikiai skambėjo A. Žvirblytės brandžiai atliekamos frazės, orkestras nuotaikingai, plastiškai kūrė ypatingą, netgi hipnotizuojančią atmosferą, neužgožė svarbių fortepijono tematinių epizodų. Kulminacijose, kur orkestras griežė visu pajėgumu, galima buvo girdėti ir meistriškai atliekamus virtuoziškai sudėtingus fortepijono pasažus. Ilgos dramaturginės plėtotės linijos, plastiška garsų tėkmė bei atlikėjų nusiteikimas kuo raiškiau perteikti šios muzikos grožį suteikė daug džiaugsmo klausytojams.
Akivaizdu, kad savo talentingų atžalų pasirodymą salėje su jauduliu stebėjo ir abu senjorai – Veronika Vitaitė ir Vytautas Žvirblis, kurie savo atsidavimu muzikai nenusileidžia jauniesiems. Beje, pagal ankstesnį, priešpandeminį, sumanymą šiame koncerte turėjo dalyvauti ir pati prof. V. Vitaitė. Tačiau dėl pandemijos reikalavimų ir koncerto laiko limito keitėsi pianistų programa, nesuskambo Vytauto Laurušo „Concertino“ trims fortepijonams ir mušamiesiems. Vis dėlto girdėjau, kad buvo padarytas šio kūrinio įrašas ir ateityje jį planuojama pateikti publikai.
Norisi padėkoti Filharmonijai, kad sugebėjo rūpestingai parengti saugias sąlygas klausytojų ir atlikėjų džiaugsmui. Lauksime kitų įspūdingų koncertų.