Pristatyti trys Baltijos muzikos grandai

Balandžio 24-oji ilgam įsimins Vilniaus kongresų rūmuose reziduojančio Valstybinio simfoninio orkestro nariams, orkestro vadovui Gintarui Rinkevičiui ir visiems darbuotojams bei kolektyvo gerbėjams. Nors šeštadienio vakarą Vilniuje siautėjo žvarbus vėjas su besiplaikstančiomis snaigėmis, į atsiveriančius po pertraukos Kongresų rūmus skubančių melomanų tai neišgąsdino. Vos įžengusi į rūmų vestibiulį pajutau ypatingą besirenkančios publikos rimtį, be žodžių bylojusią apie momento svarbą. Koncerto klausytis galėjo tik 150 žmonių, laiku suskubusių įsigyti bilietus, tačiau koncertas buvo tiesiogiai transliuojamas ir internete.

Maestro G. Rinkevičiaus vadovaujamas kolektyvas tęsia kelerius metus rengiamą Baltijos šalių orkestrų festivalį. Tačiau dėl visiems žinomų priežasčių šįsyk pasikviesti orkestrų iš Latvijos ir Estijos rengėjai negalėjo. Užtat niekas nesukliudė patiems festivalio iniciatoriams atlikti Baltijos šalių kūrėjų muziką. Buvo pasirinkti trys kompozitoriai, ypač solidžiai reprezentuojantys savo kraštą. Tai Pēteris Vaskas, Arvo Pärtas ir Feliksas Bajoras, kurių skambėję opusai ne tik, kaip sakoma, patikrinti laiko, bet ir pasklidę po pasaulį. Galbūt ryškiausias pavyzdys – Pärto „Tabula rasa“, pribloškusi publiką nuo pirmųjų atlikimų 1977 m., išpopuliarinta įvairių radijo stočių ir atlikėjų. Patys pirmieji buvo Tatjana Grindenko ir Gidonas Kremeris, kuriems, kaip ir pirmajam dirigentui Eri Klasui, opusas dedikuotas. Beje, apie paskyrimą dirigentui sužinojau atsidariusi Pärto centro tinklalapį, kuriame publikuojamas kūrinio rankraščio titulinis puslapis su šiomis dedikacijomis. Puikų kūrinio įrašą, kaip ir ne vieną gyvą atlikimą, anais laikais girdėjome Nacionalinėje filharmonijoje. Grojo Sauliaus Sondeckio diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras, solavo minėtieji T. Grindenko ir G. Kremeris, paruoštu fortepijonu skambino kompozitorius Alfredas Schnittke.

Šiame koncerte su orkestro styginiais kūrinį atliko smuikininkai Zbignievas Levickis ir Kristupas Keller, paruoštu fortepijonu skambino Lina Giedraitytė. G. Rinkevičiaus vedami atlikėjai grojo tiksliai ir drausmingai. Ryškesnį įspūdį man paliko pirmosios dalies „Ludus“ interpretacija. Antroji – „Silentio“ – reikalauja ypatingo susikaupimo, vidinės koncentracijos, kurios pasigedau. Ši statiška, į niekur nevedanti, pasikartojanti muzika prilygsta tylutėliai kartojamiems maldos žodžiams.

Taigi, nėra ko kuklintis, Pärto muzika Lietuvoje skamba nuo pat jo pripažinimo pradžios iki šių dienų, kompozitoriui įkopus į šlovės olimpą. Panašiai yra ir su latviu Vasku. Ne tik dėl to, kad jis mokėsi kontraboso paslapčių Lietuvos konservatorijoje. Kiek pamenu, jo muzika pas mus taip pat pradėta atlikti dar tada, kai jis Europai ir pasauliui nebuvo toks žinomas kaip dabar. Daugelį traukė melodinga, paprastai sakant, graži muzika, dar iki Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo skleidusi puikiai juntamą laisvės, gėrio, harmonijos ilgesį.

Panašias viltis kitokiomis raiškos priemonėmis skleidė Bajoro kūriniai. Apie jo žymiuosius vokalinius ciklus ir jų atlikimą taikliomis įžvalgomis savaitraštyje neseniai dalijosi Giedrė Kaukaitė. Koncerte skambėjusi Simfonija-diptikas sužavėjo meistriškai įvaizdintomis muzikinėmis idėjomis. Turint omenyje, kad tai operos „Dievo avinėlis“ muzikinės medžiagos fragmentai, nesunkiai įsivaizdavai gyvus ir mirusius personažus, įtampos kupiną baugią pokario kovų atmosferą, nuolatinį balansavimą tarp gyvybės ir mirties, išreikštą kraupiais trūkčiojimais, šaižiais garsų kirčiais, graudžią aimaną skelbiančia trombono melodija. Šiuo įspūdingu kūriniu orkestras užbaigė koncertą, tad užbėgdama į priekį noriu pasidžiaugti itin precizišku šios simfoninės drobės atlikimu. Salėje puikiai girdėjosi kiekviena, net ir pati mažiausia, muzikinė replika, atlikta išradingai ir gausiai naudojamų pučiamųjų – medinių, varinių, solo ir ansamblių, – taip pat spalvingos ir tikslios perkusijų grupės. Visas orkestras buvo susitelkęs ir suklusęs, muzikantai sekė vieni kitus ir dirigentą, ryžtingai vadovavusį šiam muzikos gaivalui. Maestro G. Rinkevičius išsitarė netrukus statysiąs visą Bajoro operą, kuri pastatymo laukia nesulaukia ištisus keturis dešimtmečius.

Grįžtu į koncerto pradžią, prie Vasko Koncerto smuikui ir styginių orkestrui „Tolima šviesa“ („Tālā gaisma“). Specialiai šiam koncertui kūrinį rengė ir orkestro styginiai, ir solistė smuikininkė Dalia Kuznecovaitė. Tai naujas veikalas orkestro ir solistės repertuare. Kompozitorius kūrinį apibūdino kaip dainą iš tylos į tylą. Man šis koncertas su daina sunkokai asocijuojasi, klausiausi jo kaip didžiulio įvykių turtingo muzikinio naratyvo. Jame susipina skirtingi, netgi ryškiai kontrastingi apmąstymai, įgaunantys tragiškų atspalvių. Kūrinio melodingumas pulsuoja tarsi neišsenkanti versmė. Vaskui būdingas melancholiškas įsiklausymas į sielos kalbą įgauna įvairesnių atspalvių. Kompozitorius kūrinį parašė G. Kremeriui, o inspiracijų sėmėsi iš jo knygos „Vaikystės akimirkos“ (rusiškai „Oskolki detstva“). Kas ją skaitė, žino, kokie įvairūs gyvenimo puslapiai joje aprašyti.

Tačiau atlikėjui šis iš pirmo žvilgsnio lyriškas veikalas yra tikrai kietas riešutas. Ne tik muzikos įprasminimo, bet ir grynai techniniu aspektu. Ilgą muzikinį solistės ir orkestro naratyvą sustabdo trys dramatizmu pulsuojančios solinės kadencijos. Jose atsiskleidžia aukščiausio virtuoziškumo reikalaujantis išraiškos arsenalas: kažkokį vidinį dialogą su savimi ir pasauliu perteikiantys drastiški akordai, pasažai, kaprizingas ritmas, dinaminės bangos. D. Kuznecovaitė šiuos smuikavimo ledkalnius įveikė puikiai, nepajutome jokio galynėjimosi su sudėtingu tekstu, tiesiog sekėme raiškiai perteikiamas kompozitoriaus mintis. Tačiau ypač didelio pagyrimo solistė nusipelno už viso kūrinio dvasios perteikimą, prasmingą frazavimą, garso spalvas ir išraiškingus atspalvius. Jautriai jai atitarė orkestras. Jautėsi, kad smuikininkei ši muzika suprantama ir artima. Nuostabiai skambėjo instrumentas, kuriuo ji, pasirodo, koncertavo pirmąsyk. Šį smuiką Sergejaus Krylovo rūpesčiu įsigijo Nacionalinė filharmonija, o pagamino Kremonos meistras. Negalėjau patikėti, kad taip puikiai gali skambėti šiuolaikinis instrumentas!

Po šio koncerto D. Kuznecovaitė išvyksta į Romą. Gegužės 2 d. su lenkų pianistu ji surengs kamerinės muzikos koncertą, kuris vyks Italijos prezidento rūmuose, jį transliuos italų televizija RAI. Koncertas skiriamas Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios konstitucijos 230-osioms metinėms.

Su Valstybiniu simfoniniu orkestru vėl susitiksime gegužės mėnesį. Atsargos dėlei pridursiu: jei sėkmė lydės kovą su pandemija.