Mielas mano...

Praėjo metai, kai balandžio 25-ąją netekome vieno ryškiausių XX a. Lietuvos kompozitorių Vytauto Barkausko. Pagerbdama šio kūrėjo, nuoširdaus bičiulio ir ištikimo koncertų lankytojo atminimą, minėdama kompozitoriaus mirties bei 90-ąsias gimimo metines, Nacionalinė filharmonija net ir pandemijos akivaizdoje surengė virtualų koncertą. Grojo Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras ir solistai – Džeraldas Bidva (smuikas), Jurgis Juozapaitis (altas), Robertas Beinaris (obojus). Vėl galėjome įvertinti ir koncertinės organizacijos pastangas tobulinant savąją skaitmeninę salę. Tokius koncertus LRT privalėtų transliuoti didelei žiūrovų auditorijai, ugdydama jų meno suvokimą ir primindama Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūrybą.

Koncertas „Monologas“, kaip reta, buvo labai jautrus, suvienytas netekties idėjos. Tokie buvo jautrūs perėjimai nuo kūrinio prie kūrinio, tarsi patikinanti autorių, kad jo siekis „būti suprastam šiandien“ įgyvendintas. Puiki koncerto tema – monologas. Kompozitoriaus naudojamų XX a. brandintų muzikos išraiškų priemonių organika, natūrali jų sintezė buvo tikslinga ir gyvybinga kūrėjo savastį atskleidžiant ypač intymiu žanru – monologu.

Jautri Roberto Šerveniko monologo įžanga klasikinio portreto vizualinėje erdvėje. Tai atminimas didžiai inteligentiško, taktiško, atlikėjams dėmesingo žmogaus, kuriam, anot dirigento, „nuo vaikystės buvo įskiepyta toji vidinė kultūra, ko tu negali išmokti. Jis sugebėjo kartais nesikišti į atlikėjo sumanymų erdvę, o kartais kažką reikšminga pasakyti švelniai, subtiliai. Buvo senosios kultūros žmogus. Jis norėjo, kad jo muzika skambėtų. Tai pabrėždavo. „Mielas mano...“, pradėdavo mūsų susitikimą...“

Ryškiausiai koncerte Barkauską įkūnijo kūriniai altui. Sodraus tembro, sakytumei, aksominis baritonas. Kaip solinis instrumentas altas lietuvių kompozitorių dėmesį patraukė dar pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Tuomet Jurgis Karnavičius sukūrė pora dainų sopranui ir altui pagal Percy Bysche’o Shelley tekstus bei romansų pagal Afanasijaus Feto ir Konstantino Balmonto tekstus (Lietuvoje juos yra atlikusi Irena Laurušienė ir Petras Radzevičius). Todėl jau vėliau, 1964-aisiais, Juozo Karoso sukurtas Koncertas altui ir mažam simfoniniam orkestrui negalėtų būti pripažintas kaip pirmas mūsų kompozitorių kūrinys altui. Vėliau koncertų sales pasiekė ir nauji kūriniai – Valentino Bagdono Sonatina altui su fortepijonu (1976), diskusijų sukėlusi Osvaldo Balakausko „Do nata“ (1982), Jurgio Juozapaičio, Algirdo Martinaičio ir kitų autorių muzika.

Barkauskas instrumento skambesio grožį bei talentingų atlikėjų galimybes įvertino geriausiai. Jo dėmesį patraukė Lietuvoje labai sėkmingai koncertuodavęs altininkas Jurijus Bašmetas. Ryškūs buvo ir Lietuvos solistai. Jurgio Fledžinsko atlikėjišką tradiciją tęsė Petras Radzevičius, Audronė Pšibilskienė, naujų kūrinių atsiradimą stimuliuojantis Rolandas Romoslauskas, vėliau Ūla Žebriūnaitė, Jurgis Juozapaitis. Gimė Barkausko opusai – „Du monologai“ altui solo, op. 71 (1983), Duo sonata smuikui ir altui, op. 73 (1984), Trio à deux, op. 106 (1995), smuikui, altui ir violončelei, Toccamento Nr. 2, op. 111 (1998), altui ir fortepijoniniam trio, „Trys fragmentai“ altui ir violončelei, op. 134 (2011), Duo concertante, op. 122 (2004), smuikui ir altui (skirtas Chiune ir Yukiko Sugiharoms) bei Koncertas altui ir styginių orkestrui, op. 63 (1981).

Pasirodė Partita, op. 12, smuikui solo (1967), „Monologas“, op. 24, obojui solo (1970) – „savotiškos šių instrumentų „išklotinės“. „Obojininko Juozo Rimo ir smuikininko Aleksandro Livonto talkininkaujamas kompozitorius, nuodugniausiai išstudijavęs šiuos instrumentus, parašė muziką, kuri leidžia pademonstruoti subtiliausias instrumento spalvas, techniką ir emocionalumą“, – yra rašiusi Irena Mikšytė. Galima ir papildyti. Barkausko muzikoje emociją ir mintį reiškė du labai skirtingi atlikėjai. Ir šiame koncerte smuikininkui Džeraldui Bidvai, kaip ir A. Livontui, buvo artima ekspresyvi emocija.

Tačiau J. Rimo ne kartą girdėta V. Barkausko muzikos interpretacija anuomet išsiskyrė iš visos atlikėjų pateikiamos muzikos. Kaip ir kompozitorių pribloškęs japonų altininkės Nobuko Imai muzikavimas. Apie tai mėgo išraiškingai pasakoti. Jai „Du monologus“ netgi dedikavo. Kompozitorius labai vertino tuos atlikėjus, kurių interpretacijos išsiskyrė tuo ypatingu garsinio turinio sodrumu. Tuo, kas yra tarp garso ir jo ištaros. Minties, emocijos, suskambančios garso išraiškos, muzikos gramatikos logikos, intonavimo prasmių. Kaip to pasiekiama, jaučiame sekdami atlikėjo garso artikuliavimo įvairovę.

Koncerte girdėjome tris solidžius, sceninę patirtį turinčius, šiuolaikiškai mąstančius solistus, iš kurių išskirčiau altininką J. Juozapaitį. Jo klausydamasi jutau ne „teisingą“ ženklų įgarsinimą, paraidinį modernios muzikos kalbos skaitinį. Jo kuriama garso skalė buvo ne tik labai įvairi, jautriai įprasminanti tradicinius ir modernius artikuliacijos būdus. Koncerte atliktuose kūriniuose altui jutome ne tik išnaudotas instrumento savitas tembrines galimybės, bet ir solisto brandą įprasminant laisvai pasirenkamą rubato, liberamente tempą, labai plačią dinaminę skalę, registrų ir aleatorinę ritmo kaitą. Puikus buvo lyrinis antrasis monologas, kurio pagrindas – japonų „Sakuros daina“. Altininko meistrystę ir menininko gilumą liudijo Koncerte altui ir styginių orkestrui atlikta trečioji dalis – santūri, „rezignacinio charakterio“ (V. Barkauskas) meditacija, savita alto kadencija, lydima ramiame choraliniame orkestro fone gražiai skambėjusio klavesino komentaro. Kompozitoriaus nurodomos fermatos, rubato ar poco liberamente nuorodos bei pauzės, cezūros altininkui suteikė laisvės kurti savitą, jautrų interpretacinį modelį.

„Concerto piccolo“ styginiams, „Intymioje kompozicijoje“ obojui ir styginiams, op. 63, norėjosi girdėti tiksliau intonuojant orkestrą.

Labai gera interneto platformose transliuota koncerto laiko apimtis (1 val.). Tačiau specialiai kurtame vaizdo įraše atsiskleidė nemažai muzikos vizualizacijos klaidų. Pati didžiausia – atlikėjas scenoje (ekrane) negali atsukti žiūrovui nugaros (daug tokių klaidų matome kasdien per TV). Tai rašyta ir nerašyta scenos etikos taisyklė. Šiuosyk šokiravo neapgalvotas kiekvieno atlikėjo išėjimas baigus kūrinį. Režisierė (Justina Šablauskė) tarsi ir stengėsi laiku, pagal partitūrą fiksuoti grojančius instrumentus. Buvo operatorių sukurtų gražių ir prasmingų instrumentinių duetų, solistų kadrų, bendrų planų. Reikiamą nuotaiką kūrė tamsus salės fonas. Tačiau muzika – tai dinamika, vertikalių ir horizontalių drama. Tai išbaigtos frazės, dialogai, kulminacijos... Montažo klaidos žeidė muzikinį audinį: gražūs operatorių planai nutraukioti, keičiami ne laiku, viduryje sakinio, frazės. Vizualizuojant muziką, ją būtina girdėti. Ir statika, ir dinamika yra labai reikšmingos. Kaip ir besipinančios, judančios vertikalės ar horizontalės.

Tačiau, mielas mano, dvasia tebūna rami: esi nepamirštas atlikėjų, mokinių, klausytojų. Tavo muzikiniai mintijimai yra suprasti.