Pavasario bosas

Palinkę ant Lietuvos dramatiški 2021-ieji... Pandemija, baimė, įtampa, nerimas. Tokia sumaištinga dabartis. Bet, kaip ir visada, vis tiek savo laiku gamtoje pragysta pavasaris. Kaip visada, ateina balandžio 20-oji. Ir tada išnyra Lietuvos bosų aristokrato Abdono Lietuvninko figūra. Jo gimties dienai – 100 metų!

„Čia tikrai Lietuvninkas“, – šypsojosi Virgilijus Noreika, 2011 m. išklausęs kompaktinę plokštelę „Maestro basso profondo: Abdonas Lietuvninkas“. Ir tęsė: „Tenka girdėti restauruotų kitų solistų įrašų, ir nebeatpažįstu tembro. O čia nuo pirmų garsų aišku – tikrai tas dainininkas, kurį buvau įpratęs girdėti ir kurį labai vertinau. Klausykite, kaip jo balsas iš visų žemutinių registrų tolygiai pereina į viršų. Nė kiek nesikeičia balso skambėjimas ir dainavimo maniera. Kas tai? Nepaprasta prigimtis ir dainavimo mokykla. Tokio kilnaus grožio balso neteko niekur sutikti. Kilnus buvo ne vien balsas. Bet ir kultūra scenoje bei gyvenime.“ Tai ir yra patys svarbiausi aristokrato bruožai, mielieji mano. Irena Jasiūnaitė per minėtos plokštelės pristatymą rėžė emocingą kalbą ir priminė, kad jos kolega buvo apdovanotas visapusiškai: išvaizda, balsu, taurumu – viskas vienoje asmenybėje. „Pirmą kartą jį pamačiau per koncertą filharmonijoje. Mes, studenčiukės, net išsižiojom: koks gražus, koks stiprus balsas!“ O juk ne tik balsas! Dainininko sesuo smuikininkė Aldona Lietuvninkaitė-Andrėnienė girdėjusi vieną ponią pasakojant: „Kartą operoje Lietuvninkui dainuojant Greminą (operoje „Eugenijus Oneginas“ – V. G.), mes, studentės, juo susižavėjome. Kai Tatjana nuo jo nusisuko, mes pradėjome šaukti: „Dura, Tatjana! Dura!“

Tad visai nestebina, kad po karo jis tapo pirmuoju Lietuvos dainininku, pelniusiu tarptautinio konkurso laureato vardą. 1951 m. vasarą Lietuvninkas tapo Pasaulinio jaunimo ir studentų festivalio Berlyne vokalistų konkurso III vietos prizininku. Kelias į konkursą buvo nelengvas, pilnas intrigų. Pirmiausia reikėjo pereiti atranką Maskvoje. Faktiškai buvo surengtas sąjunginis konkursas. Iš Lietuvos važiavo trise: Elena Saulevičiūtė (vėliau LTSR liaudies artistė), Jonas Stasiūnas (vėliau TSRS liaudies artistas) ir Lietuvninkas (vėliau – „tik“ nusipelnęs LTSR artistas). Į Berlyną pateko vienas Lietuvninkas. Grįžęs pasakojo, kokios būta įtampos: dalyvius keldavo trečią nakties ir vesdavo dainuoti, matyt, norėdami patikrinti, kaip atlikėjai laikysis ekstremaliomis sąlygomis. Pirmieji du tokių išbandymų neištvėrė. O Abdonas, tvirto stoto (jaunystėje buvo pasiekęs nemažų laimėjimų... bokse), atlaikė.

Berlyne varžėsi 600 atlikėjų iš 37 šalių. Tarp jų tokie vėliau pagarsėję dainininkai kaip bulgaras Nikola Nikolovas, lenkė Stefania Woytovicz, rusas Aleksandras Ognicevas, rumunas Nicolae Herlea. Muzikologas Vytautas Venckus tuomet pridūrė: „Jeigu prie šios kompanijos pridėsime baleriną Mają Pliseckają, pianistę Tatjaną Nikolajevą, tai niekam nekils abejonių dėl konkurso lygio.“

Lietuvninkui laureato vardas atiteko už puikiai atliktą Don Bazilijo ariją iš Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėjo“ ir lietuvišką dainą „Žaliojoj lankelėj“. Bet čia neapsieita be nuotykių. Sklando tokia neįrodyta legenda, kad keturi konkurso turai praėjo gerai, o penktame, paskutiniame, jis buvo paprašytas padainuoti rusišką romansą, girdi, „Rossija“, „Soviet Union“... Jį lydėjęs profesorius turėjo proto ir vietoj romanso patarė dainuoti „Žaliojoj lankelėj“. Puikiausiai padainavęs sudėtingą konkursinę ariją, solistas lengviau atsikvėpė ir, kol griaudėjo plojimai, džiaugėsi, kad Juozo Tallat-Kelpšos harmonizuotą liaudies dainą mokėjo nuo vaikystės. Tačiau atsipalaidavęs staiga pamiršo žodžius. Todėl visą laiką kartojo „žaliojoj lankelėj, žaliojoj lankelėj“... Pasimetė ir pianistas, jį begaudydamas, bet šiaip ne taip baigė beveik kartu. Publika, žinoma, nesuprato, kas čia dėjosi, o konkurso žiuri vis dėlto paskyrė „tik“ trečiąją premiją. Bet tai buvo didžiulis laimėjimas. Lietuvninkas tuos kūrinius dainavo įvairiuose tuometinės Rytų Vokietijos miestuose. Dainininko sūnėnas A. Andrėnas pasakojo: „Dar prieš konkursą jam buvo pasiūtas frakas, kiti priedai, parūpinti lakiniai batai. Grįžęs viską turėjo grąžinti. Batai, tiesa, jau buvo nekokie, mat Vokietijoje paspardė futbolą. Jam paskirtos premijos tebuvo išmokėta trečdalis...“

Jei ne sovietų okupacija, Lietuvninkas būtų padaręs nemažą pasaulinę karjerą. Kaip rašė Audrius Musteikis, Vilniuje gastroliuojantys užsienio operos dainininkai, išgirdę reto tembro Lietuvninko balsą, stebėdavosi: „Ko čia sėdi? Važiuok į Europą, į pasaulį! Važiuok į Prancūziją, Paryžius tau nusilenks.“ Beje, netrukus po pergalės Berlyne sulaukė kvietimo į Maskvos Didįjį teatrą. Atsisakė. „Mano brolius veža į Sibirą, o aš dainuoti į Maskvą?“ – yra sakęs artimiausiems žmonėms. O privačiuose pokalbiuose motyvuodavo: „Pavardė neleidžia...“

Pasak žmonos, atidavusios gražiausius metus Lietuvos baletui, o gyvenimą – mylimam vyrui, visada žavios, energingos, elegantiškos ponios Nijolės Lietuvninkienės, „kaip žmogus jis buvo išdidus, niekada nieko neišdavęs ir į jokią partiją nestojęs. Gal todėl ir nepelnė tokios šlovės kaip dabartiniai dainininkai. Nors jį saugumas primygtinai ragino stoti į komunistų partiją, grasino susidoroti. Abdonas nepasidavė ir per stebuklą išliko gyvas.“ Lietuvninku sovietų KGB susidomėjo iškart po karo. Kažkas įskundė, kad dar 1940 m., mokydamasis gimnazijoje, jis rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus. Sesuo: „Neprisimenu, kokiu būdu ar kieno skundimu buvo uždarytas ir dvi paras pralaikytas KGB rūmuose. Tarnauti jiems atsisakė, nepalūžo net pastatytas prie sienos. Pagąsdinti buvo paleisti keli šūviai. Apsvilusiais plaukais grįžęs namo pasakė: „Galvojau, tegu nušauna, vis tiek aš žmonių nešnipinėsiu.“

Lietuvninkas buvo tarptautinio garso tenoro Juozo Babravičiaus klasės studentas. 1948 m. Operos ir baleto teatrui persikėlus į Vilnių, o Kauno ir Vilniaus konservatorijoms susijungus į Lietuvos konservatoriją, dainininkas studijas baigė boso Petro Olekos klasėje. Dirigentė Margarita Dvarionaitė pasakojo: „Kauno konservatorijoje Abdonas buvo vyrėlesnis už daugelį kitų studentų. Gal dėl to sau reiklesnis, realiau suvokė, kad profesinis kelias ne vien sėkmėmis ir rožėmis klotas, bet juodu darbu grįstas. Elgėsi oriai, laikėsi atstumo. Gal ir norėdamas tai pabrėžti įsigijo brangią juodą eilutę, sniego baltumo marškinius ir šalia mūsų, pokario nuskurdėlių, atrodė iškilmingai. Ši apranga buvo ir savotiškas artėjančios jo operinės karjeros anonsas. Jis troško ir tvirtai tikėjo, kad taps solistu. Ir tapo. Ir ne bet kokiu. Turėjo neabejotino grožio tembrą ir ne šiaip sau kokį garsų fabrikėlį gerklėje, o sveiką vokalinį aparatą, tarnaujantį prasmingam dainavimui. Ir išvaizdos gamta nepašykštėjo: buvo karališko ūgio, laikysenos, sudėjimo, turėjo aktorinį individualumą.“

Rekomenduodamas savo studentą teatrui, Babravičius rašė: „Šiuo tvirtinu, kad studentas Lietuvninkas Abdonas turi labai gerą balsą, gabus, labai muzikalus, laisvai skaito gaidas, gerai akompanuoja ir sugeba greit išmokti operos arijas.“ Mokytojo žodžius patvirtino visas artisto kūrybos kelias: jis, dainavęs Rytų Vokietijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Ukrainoje, dalyvavęs teatro viešnagėse Maskvoje ir Sankt Peterburge, vis dėlto savo kūrybą sutelkė savojo teatro scenoje. Juk Lietuvninkas! Joje sukūrė apie 60 vaidmenų. Dainavimo menui paskyrė 40 gyvenimo metų. Įsiminė kaip Mefistofelis, Don Bazilijas, Renė, Sparafučilė, Monteronė, Malūnininkas, Greminas, Galickis, Haličo kunigaikštis, Didysis inkvizitorius, Miraklis, Varlaamas, Tyzenhauzas, Masalskis, Jogaila...

„Operos partijos rengimą galima palyginti su skulptoriaus darbu, – yra kalbėjęs Lietuvninkas. – Nežinoma, nauja partija – it granito luitas. Dainininko užduotis – ne vien sudainuoti, bet ir suvaidinti, išreikšti herojaus charakterį. Kad partija virstų vaidmeniu, reikia daug laiko ir pastangų. Ir štai išeini su pabaigtu savuoju kūriniu, su ta skulptūra, išnešiota, išliūliuota, ir žiebi taip, kad ima ir nuskyla gabalas visai ne ten, kur reikėjo. Vadinasi – nesėkmė...“ Kuo ne mikelandželiška pozicija?

Jautriai Lietuvninkas interpretuodavo Beethoveno, Schuberto (bosai retai imasi šio kompozitoriaus), Schumanno, Brahmso, Čaikovskio, Glinkos dainas ir romansus. Anot muzikologės Eglės Ulienės, čia jis gebėjo perteikti ir kraštutinę įtampą, ir subtiliausius niuansus. Ir visada – artistiškumas, ar tai būtų sudėtingą, prieštaringą jausmų pasaulį atskleidžiantis romansas, ar skaidri vaikiška dainelė.

O juk kelią į meną pradėjo gana painiai. Dainininko profesiją pasirinko ne iš karto. Mokydamasis gimnazijoje smuikavo, pūtė trimitą dūdų orkestre, dainavo chore, mokytojo pabaramas, kad leidžia į valias galingą savo balsą. 1941 m. pradėjo studijuoti smuiko specialybę Kauno konservatorijoje, garsiojo Vlado Motiekaičio klasėje. Kartu studijavo Kauno universiteto Technikos fakultete. 1943 m. naciams uždarius Kauno konservatoriją, Kauno radiofono orkestre pūtė valtorną, o Konservatorijai vėl pradėjus veikti tęsė smuiko studijas. Būsimo smuikininko likimą pakeitė Aleksandras Kačanauskas. Per pavasario egzaminų sesiją išgirdęs Lietuvninką solfedžiuojant, patarė jam mokytis dainavimo. Taip jis ir atsidūrė Babravičiaus klasėje.

Lietuvninkas turėjo daug pomėgių. Beje, dažnai kone priešingų. Viena vertus, labai mėgo techniką, pats taisydavo automobilius, neretai, kelyje sugedus, grįždavo tepaluotomis koncertinių marškinių rankovėmis. Vienas pirmųjų įsigijo tais laikais prašmatnią „Pobedą“. Su ja susiję daug istorijų. Smuikininkas Jurgis Dvarionas pasakojo apie keliones į Palangą statant operą „Dalia“: „Lietuvninkas tapo Balio Dvariono operos kūrybos proceso liudytoju, inspiravo vyskupo Masalskio vaidmenį. Važiuojant būdavo dainuojama, improvizuojama, atrodydavo, kad už vairo sėdi nebe Lietuvninkas, o pats vyskupas.“ O šalia pomėgio technikai – begalinė meilė gamtai, gyvūnams.

Aldona Lietuvninkaitė-Andrėnienė: „Jau dainuodamas Operoje, kartą gatvėje, prie atviro šulinio, pastebėjo stovintį rusų karininką. Priėjęs šulinyje pamatė ant vamzdžio užsikabinusį cypiantį šunytį. „Lįsčiau jo ištraukti, – sakė karininkas, – bet su uniforma negaliu.“ Tada į šulinį įlindo Abdonas, o karininkas laikė jį už kojų. Šuniuką išgelbėjo. Vėliau kiek lengvesniu būdu atsirado dar du šuniukai ir buvo auginami visi trys. O balandžiai kartu su žvirbliais, kuriuos jis lesindavo, anksti rytais belsdavosi į langus ir, išėjus į gatvę, lydėdavo gerą galą, sukdami virš galvos ratus.“

Su scena Lietuvninkas atsisveikino 1987 m. rugsėjo 6 d. „Rigoleto“ spektakliu, kuriame atliko du visiškai priešingus vaidmenis: kilniojo Monteronės ir žmogžudžio Sparafučilės.

Netrukus prasidėjo Lietuvninką labai pradžiuginęs Atgimimas, atkurtoji Nepriklausomybė – įvykiai, patvirtinę, kad jo gyvenimo laikysena ir pasirinkimai buvo teisingi ir prasmingi. Tai nenuostabu: tėvynės praradimus jaunystėje pats regėjo ir, būdamas Vinco Kudirkos giminaitis (Kudirkos sesuo Emilija buvo Abdono dėdienė), iš tiesų sugebėjo ir ją branginti, ir būti jai ištikimas. Kaip retas.

E. Ulienė rašo: „1993 metų gruodžio 10 dieną, paūmėjus ligai, prieš išvažiuodamas į ligoninę Abdonas Lietuvninkas atsisėdo prie fortepijono ir akompanuodamas sau tyliai sudainavo Brahmso „Lieptelį“. Žmonai, savo angelui Nijolei: „Liepteli tu, nelūžk tiktai / Uolele tu, stovėk tvirtai / Žeme, laikykis, vai, dangau, ir tu, / Kol būsim ji ir aš kartu...“

Lieptelis lūžo 1994 m. gegužės 30-ąją. Ligoninėje nesitraukdama prie vyro budėjusi ištikimoji Nijolė tik tada, išėjusi į lauką, pamatė, kad pasikeitė metų laikas – medžiai sulapoję (mat pro ligoninės langą iš aukštai matydavo tik pušų viršūnes)... „Kiek jau pavasarių be Abdono, ir vis vien jie dar labai skaudūs“, – iki šiol negali apie tai ramiai kalbėti. Prieš pat vyro mirtį paklaususi, ko jis labiausiai norėtų. Atsakė, kad pasiklausyti geros smuiko muzikos. Jam pagriežė Raimundas Katilius – jau per šermenis. Aplankykite jį Antakalnyje. Šį pavasarį – per šimtąjį Abdono Lietuvninko gimtadienį.