Pakilti virš teksto

Kitoks saksofonininko Liudo Mockūno albumas. Taip būtų galima pavadinti neseniai pasirodžiusį dvigubą jo leidinį „Polilogai“, kuriame užfiksuota dar viena šio atlikėjo, gerai žinomo improvizacinės muzikos ir avangardinio džiazo lauke, kūrybinė pusė – šiuolaikinės akademinės muzikos atlikimas. „LRT Klasikos“ laidoje „Garso ekspedicija“ su Liudu kalbėjomės apie nykstančias ribas tarp improvizacijos ir interpretacijos, žavėjomės Osvaldo Balakausko „Polilogu“, ieškojome skirtingų kompozitorių tapatumo ženklų.

 

Sakėte, kad „Poliloguose“ prisistatote kaip šiuolaikinės akademinės muzikos atlikėjas, kas, tikiu, gali būti staigmena klausytojams, kurie Jus pažįsta iš improvizacinės ar avangardinio džiazo muzikos. Kai dabar ribos tarp skirtingų stilių yra perregimos, ar tarp improvizacinės muzikos, avangardinio džiazo ir šiuolaikinės akademinės muzikos matote daugiau panašumų, ar skirtumų?

Manau, kad viskas šiandien panašėja. Nyksta riba tarp atlikėjo ir kompozitoriaus, tarp interpretacijos ir improvizacijos. Pilna įvairių projektų, gyvenimas verda ir, manau, juo toliau, juo dar blankesnės taps ribos.  

 

Ar šis albumas gimė iš noro atverti akademinės muzikos atlikėjo pusę, pristatyti ją kaip svarbią kūrybinės veiklos dalį? Ar tiesiog pasirodė, kad nemažai darbų susikaupė, ir norėjosi tam tikro riboženklio, darbų susumavimo?

Ir taip, ir taip. Niekada specialiai neieškojau kūrinių ar bendradarbiavimo su šiuolaikinės muzikos kompozitoriais – jie mane patys susirasdavo. Po kurio laiko kompozitoriai jau žinojo mano galimybes, netgi pradėjo man rašyti – šiame albume skamba kelios dedikacijos, atspindinčios tai, ką galiu kompozitoriui pasiūlyti. Esu atlikėjas, galintis improvizuoti. Išskyrus vienintelį Osvaldo Balakausko „Polilogą“, visuose kituose albumo kūriniuose improvizacijos apstu. Interpretacija ir improvizacija visuomet šalia, kartais net sunku suprasti, kuri yra kuri.

 

Nesu tipinis akademinės muzikos atlikėjas ir neturiu ambicijos tokiu tapti. Nedrįsčiau stoti su orkestru ir atlikti Mozarto koncerto. Tačiau tokios muzikos atlikimas yra „skrydžio“, kurį patiriu grodamas džiazą ar improvizacinę muziką, dalis. Emocine prasme nelabai jaučiu skirtumo, ką groti. Šiuolaikinės akademinės muzikos atlikimo atveju yra tekstas, o aš jį stengiuosi įprasminti. Kažkuria prasme siekiu veikti „virš“ teksto. Kiek tai pavyksta – kitas klausimas. Kai girdime aukščiausio lygio atlikėjus, teksto aktualumas tarsi išnyksta. Atrodo, kad jie tiesiog improvizuoja, labai organiškai ir natūraliai – toks yra ir mano siekis.

 

Ankstyviausias „Polilogų“ įrašas siekia 2005 m. – tai yra Jūsų paties kompozicija „Social“, atliekama kartu su styginių kvartetu. Ar pavadintumėte šį kūrinį savotišku atskaitos tašku, žyminčiu Jūsų gilesnį susidomėjimą akademine muzika, ar buvo prisilietimų prie jos ir anksčiau?

Nemažai akademinės muzikos esu grojęs kartu su „Gaidos“ ansambliu, yra tekę groti ir simfoniniuose orkestruose. Gyvendamas Danijoje dirbau su Kopenhagos „Art “ansambliu, tad visą laiką ši muzika buvo šalia. Be to, mano šaknys yra klasikinėje muzikoje. Mokiausi tokią muziką atlikti, tik kažkuriuo metu nustojau.

 

Kalbant konkrečiai apie „Social“, jis gimė iš noro groti kartu su draugais. O draugai buvo styginių kvartetas „Chordos“. Tuomet jame dar griežė Mindaugas Bačkus, su kuriuo kartu užaugome, taip pat Aidas Strimaitis. Vis kalbėdavome, kaip būtų faina kartu pagroti. Tačiau ką? Todėl „sumečiau“ tą kūrinį, kurį, beje, panaudojau ir savo antrajame leidinyje, išleistame su danų bei prancūzų grupe „Toxikum“. Tuomet įrašinėjo tas pats „Chordos“ ir džiazo combo, pusė įrašų buvo daroma Lietuvoje, kita pusė Danijoje. Tai buvo mano debiutas ne tik kaip kūrinio styginių kvartetui autoriaus, bet ir kaip prodiuserio.

 

Su „Chordos“ kurį laiką daug koncertavome. Pavyzdžiui, Arvydo Malcio kūrinys „Saxchord“ mums ir dedikuotas. Turiu pasakyti, kad sprendžiau dilemą – ar leisti dvigubą albumą, ar du atskirai. Pasirinkau pirmąjį variantą. Didelių ambicijų intensyviai veikti šiuolaikinės akademinės muzikos lauke neturiu, tačiau man malonu bent mėnesį per metus skirti rašytinei muzikai, kuri mane labai praturtina. Improvizacija yra patirčių muzika, o kuo daugiau patirčių gaunu, tuo daugiau išmokstu.

 

Kai sakote, kad šiuolaikinė muzika Jus praturtina, ką turite galvoje? Galbūt, kaip kartais sakoma, „įsižeminate“, nes šioje muzikoje daugiau taisyklių nei improvizacinėje muzikoje? O gal svarbi ir ta technikų, kurias kompozitoriai naudoja, įvairovė, eksperimentiškumas?

Tų dalykų – visa paletė. Viena, kaip ir minėjot, alternatyvios technikos. Kai Vytautas Germanavičius rašė opusą saksofonui ir simfoniniam orkestrui, dirbome kartu, nes kūrinys buvo rašomas konkrečiai man. Rodžiau jam, ką galiu, o jis klausdavo – o gal gali dar ir taip? Kitas dalykas, kad jaučiu disciplinos poreikį. Vidinė disciplina labai reikalinga, o akademinė muzika mane disciplinuoja. Kai mokausi naujus kūrinius, pasiekiu puikiausią formą. Nauja medžiaga kartais priverčia kitaip pažiūrėti į savo grojimą, atlikimo koncepcijas. Niekas neateina iš niekur.

 

Balakausko „Polilogą“ – titulinį savo albumo kūrinį – esate pavadinęs vienu iš mėgstamiausių Lietuvos kompozitoriaus parašytų opusų solo saksofonui su orkestru. Ką tokio ši kompozicija turi?

Apskritai manau, kad Balakausko vis dar prisibijoma, jo muzika suprantama kaip kažkas labai sudėtinga, nors jo kūrinių ir nemažai atlikta. Taip, tai yra sudėtingai parašyta muzika, techniškai kartais sunkiai pagrojama, intelektuali, tačiau labai įdomi ir man artima. Daug bendro matau tarp Balakausko ritmikos, dermių panaudojimo ir 10-ojo dešimtmečio Niujorko kompozitorių avangardistų, improvizatorių, tokių kaip Timas Burnsas ar Johnas Zornas.

 

Labai įdomu, kad mūsų šiuolaikinės muzikos studentams Balakauskas tampa vis artimesnis. Jau ne mano, o jaunesnei, dabartinių dvidešimtmečių kartai. Jie nebepriima jo muzikos kaip labai sudėtingos bent jau iš klausymosi perspektyvos, nors dar daug kas ir negali jos pagroti. Klasikinė situacija, kai muzika, kuri būna labai novatoriška, ausiai priimtina pasidaro tik po kurio laiko. Manau, kad Balakauskas bus atrastas dar daug kartų ir atlikėjai pamėgs jo muziką groti.

 

Dažnai sakoma, kad Balakausko muzikoje girdėti džiazas. Niekada neteko klausti džiazo muzikanto apie tai, tad džiaugiuosi, turėdama progą. Sutinkate, kad jo muzikoje girdėti meilė džiazui?

Na, mus to mokė mokykloje (juokiasi). Jei neklystu, Balakauskas yra pripažinęs, kad mėgo tradicinį džiazą, o avangardinis džiazas – visai kita šio žanro stotelė, ne grynuolis. Kompozitorius turbūt dažniausiai domina gryni, ne sintetiniai dalykai, o šių dienų džiazas labai sintetiškas. Dabar džiazas absoliučiai kitoks, kalbant apie kūrybinę šio žanro pusę.

 

Albumo tekstuose pats minite, kad „Polilogas“ – vienintelis kūrinys, kuriame nėra nė vienos improvizuotos natos.

Nors partitūroje daug vietų, parašytų gana laisvai, galiausiai pasirinkome tokį kelią. Deja, nebuvo galimybės paklausti paties kompozitoriaus, ką jis galvoja, kaip jam atrodo. Tik gavome senus įrašus iš Lietuvos kompozitorių sąjungos.

 

Klausėtės, dirbote su jais ar padėjote į šalį ir bandėte pažiūrėti naujai?

Padėjau į šalį. Man atrodo, kad „Polilogas“ tebuvo pagrotas du kartus. Viskas ten puikiai skambėjo. Bet aš dažnai taip darau – jeigu noriu įgroti naują kūrinį, perklausau, suprantu esmę ir tada įrašą padedu į šalį, kad viską pradėčiau nuo pradžių. Taip kur kas įdomiau nei stengtis atkartoti kitų atlikėjų sprendimus.

 

Albumo „Polilogai“ autorių paletė plati – nuo Balakausko iki Ramintos Šerkšnytės, taip pat čia randame Malcio, Germanavičiaus, Anatolijaus Šenderovo, Vykinto Baltako, Dietricho Eichmanno kūrinius. Jaučiate kažkokį bendrą ryšį tarp jų, bent jau tarp lietuvių kompozitorių kūrinių? Ar visgi visi – labai skirtingi?

Galbūt galima būtų lyginti Šerkšnytę su Balakausku, jos mokytoju. Grodamas jaučiu tam tikrą ryšį. Galbūt tai yra tėkmė. Tiktų angliškas terminas flow, kuris pasako daugiau nei lietuviškas. Tai ne tik tėkmė. Tai ir emocinis užtaisas, turintis kažką bendra.

 

O kalbant apie kitus? Tarkim, Malcys ir Šenderovas – gana skirtingi kūrėjai.

Bet ir pas Anatolijų, ir pas Arvydą, man rodos, yra lietuviškų intonacijų. Abu jie diatoniniai kompozitoriai. Anatolijui būdingas žydiškasis naratyvas, keliavęs per visą jo kūrybą. Žydiškas, bet kartu ir lietuviškas, per kurį būtų galima rasti kažką bendro su Malciu. Visi kompozitoriai kilę iš čia, užaugę toje pačioje visuomenėje. Mus visus, tiek atlikėjus, tiek kompozitorius, menininkus, apskritai jungia vieta. Labai skiriamės, tarkim, nuo Niujorko scenos. Negalime nesiskirti – juk augome skirtingose vietose. Visi girdėjome sutartines, dar kažką. Atsimenu, būdavo, manęs klausia, ar naudoju savo kūryboje liaudies muziką. Na, nenaudoju, bet visi turime tą užtaisą, nuo kurio nepabėgsime. Jeigu kažkas bando pabėgti, tas „lietuviškumas“ vis vien prasiskverbia.

 

Prieš tai minėjote, kad prie Germanavičiaus „Povandeninės geometrijos“ dirbote kartu. O kitų kūrinių gimimo procese irgi teko dalyvauti?

Malcio Koncertas sopraniniam saksofonui buvo dedikuotas Petrui Vyšniauskui. Labai jaučiasi, kad Arvydas rašė kūrinį būtent jam. Taip jau atsitiko, kad Petras negalėjo kūrinio atlikti, tad garbė teko man, už ką Petrui esu labai dėkingas. Man tai atvėrė daugybę durų. Tos durys gal būtų ir taip atsivėrusios anksčiau ar vėliau, bet tai įvyko būtent po koncerto su Nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Kitas albumo kūrinys, gimęs iš bendradarbiavimo, yra Eichmanno „Flight for Liudas“. Visos kitos kompozicijos buvo rašytos kažkam kitam. Su Šenderovu nemažai dirbome prie „Exodus“ – jis labai konkrečiai įvardijo, ko nori. Pačioje kūrinio pabaigoje yra penkios minutės visiškos mano improvizacijos klarnetu. Tai man vienas gražiausių viso albumo epizodų, turintis savitą gylį. Tačiau kūrinys anaiptol nebuvo rašytas man. „Flight for Liudas“ istorija kita, taip pat susijusi su „Chordos“ kvartetu. Ieškojome repertuaro, o aš turėjau draugą, su kuriuo susipažinome rezidencijoje Niujorke. Buvome geri bičiuliai, kartu grojome – Dietrichas taip pat improvizatorius. „Flight for Liudas“ improvizuoju viską nuo pradžios iki galo. Dietrichas tiesiog pasakė: „Daryk, ką nori“, – užrašyta tik kvarteto partija. Tai antras toks Dietricho kūrinys. Kitą jis parašė vokiečių saksofonininkui Peteriui Brötzmannui ir kameriniam ansambliui. Beje, iš pradžių „Flight for Liudas“ neįveikėme. Partitūra labai sudėtinga, daug komplikuotų vietų kvartetui, o ir aš nelabai radau rakto. Tačiau sugrįžome prie jo gal 2016 m. – matyt, jau buvome pribrendę. Pasižiūrėjau į partitūrą ir grojau sekdamas pirmojo smuiko partiją. „Flight for Liudas“ skamba gana interaktyviai, bet, manau, jeigu dabar vėl jį grotume, darbas vyktų iš naujo.

 

Man labai įdomu, kaip atrodo tas „daryk, ką nori“ akademinės muzikos kontekste. Ar pirmiausia klausotės, kas, tarkim, parašyta kitiems atlikėjams, ar dėliojate kitą sluoksnį, kažką „virš to“, kas parašyta natose?

Būna įvairiai. Improvizacijos esmių esmė yra klausymasis. Improvizuodamas turi klausyti ir reaguoti, nors reakcija nebūtinai turi būti fizinė. O sprendimas, ar groti interaktyviai, ar turėti aiškią savo liniją, nepriklausomą nuo partnerių, – konceptualus pasirinkimas. „Flight for Liudas“ yra ir to, ir to. Grojau šį kūrinį stebėdamas partitūrą, o įrašui pasirinkau interaktyvų būvį su kvartetu.

 

Dar sugrįžkime prie Šenderovo. Pavadinote jį geriausiu istorijų pasakotoju Baltijos regione. Ką tuo norėjote pasakyti?

Anatolijaus muzika visuomet turėjo stiprų naratyvą, apie kurį jau kalbėjau. Kompozitoriai prie temų prieina įvairiai, ne visiems naratyvas svarbus. Mes draugavome daug metų, esu grojęs ne tik šiuos jo kūrinius. Buvo toks įdomus eksperimentas, deja, neužfiksuotas, kartu su Hradec Kralovės simfoniniu orkestru 2008 m. ir dviem solistais – Vladimiru Tarasovu ir manimi. Visą savaitę dirbome ir po to koncertavome miesto šiuolaikinės muzikos festivalyje. Tuo metu daug kalbėjomės. Jis nenurodė gairių, harmoninių planų, dar kažko, bet pasakojo. Su juo taip visą laiką – jis nuolatos pasakodavo istorijas, nes ne viskas, ką jis norėjo pasakyti savo muzika, užrašyta natomis. Tokie kompozitoriai kaip Anatolijus, gal dar Giedrius Puskunigis, ne viską užrašo. O girdint tas Anatolijaus istorijas, apie ką jo muzika, pasidarydavo labai įdomu, susigyvendavau su jomis. Tai labai panašu į režisieriaus darbą su aktoriais. Man yra tekę dirbti su režisieriumi Artūru Areima – randu paralelių. Galbūt dėl to ir išskyriau Anatolijų, nes darbas su juo būdavo kitoks nei su kitais.

 

Kai kuriems galėtų atrodyti įdomu, ką šio dvigubo albumo kontekste veikia Vykinto Baltako kūrinys solo klarnetui. Kiek žinau, tai – dedikacija?

Visų pirma, mano nuomone, Vykintas irgi yra tas kompozitorius, kuris galėtų būti dažniau atliekamas Lietuvoje. Jį kažkuria prasme tapatinčiau su Balakausku. Nors jų muzika visiškai skirtinga, bet intelektinis krūvis panašus. Tai – žavinga, labai įdomi muzika. Ateityje norėčiau pagroti daugiau Vykinto kūrinių. Man yra tekę dalyvauti keliuose jo projektuose, bet niekada nebuvau solistu.

 

O šio kūrinio istorija tokia. Apie 2003 m. vykome į 5 ar 6 koncertų turą Austrijoje, kur su „Gaidos“ ansambliu grojome Vykinto „Poussla“. Vienas ten atliktų kūrinių buvo būtent jo „No. 2“, originaliai parašytas piccolo fleitai, bet tada buvo atliekama versija klarnetui. Ją atliko mano mokytojas, suvaidinęs labai svarbų vaidmenį mano gyvenime. Jeigu ne jis, muzikantu turbūt nebūčiau tapęs – tai a.a. Algirdas Doveika. Deja, šis žmogus mus paliko per anksti. Puikus muzikantas, solistas, LNSO klarnetų koncertmeisteris. Jis puikiai grojo šią Vykinto miniatiūrą ir dabar tai – mano dedikacija jam. Kūrinį atlikau kontrabosiniu klarnetu. Įrašinėjau jį rezidencijos Bamberge metu, naktį. Buvau tokiuose gražiuose rūmuose, prirašiau daug visko, o ši versija išliko. Ten ypatinga akustika, su specifiniu aidu. Joje žemo tembro instrumentas skambėjo labai sodriai.

 

Detalė, kurią pastebėjau: visi albumo tekstai parašyti anglų kalba. Ar tai reiškia, kad „Polilogai“ skirti lietuviškos muzikos ir Jūsų, kaip tokios muzikos atlikėjo, pristatymui tarptautinėje erdvėje?

Kažkuria prasme taip, nors apie tai specialiai negalvojau. Sutapo, kad „Polilogai“ išleisti „NoBusiness Records“ įrašų kompanijoje, kuri leidžia daugiausia improvizacinę muziką arba avangardinį džiazą. Esu vienas jos įkūrėjų. Be abejo, galvojome, kad atsiradus akademinės muzikos linijai bus nemažai susidomėjusių ir tarp tų, kurie jau žino šią 11 metų gyvuojančią kompaniją. Lietuvos klausytojai, kurie mane pažįsta, žino, kad groju akademinę muziką, o užsienio klausytojui tai turėtų būti staigmena, nes tokios muzikos užsienyje nesu daug grojęs. Beveik visi albumo įrašai taip pat daryti Lietuvoje, išskyrus Vykinto miniatiūrą.

 

Tad gali būti, kad tai – ne paskutinis toks Jūsų albumas?

Tikiuosi, kad jam 15 metų nebereiks (juokiasi). Galbūt. Turiu minčių, ką norėčiau pagroti. Tai yra mano paralelinė veikla, o tokiems albumams reikia daug laiko. Daug jo atima techninis darbas, nes pats esu ne tik atlikėjas, bet ir prodiuseris. Nors rankenėlių ir nesukinėjau, visą laiką dirbau kartu su Arūnu Zujumi. Dalyvavau procese kibiai ir kritiškai nuo pradžios iki galo.

 

Dėkoju už pokalbį.

Parengta pagal LRT KLASIKOS laidos „Garso ekspedicija“ balandžio 1 d. fragmentus