Iš pokalbio apie laisvąjį džiazą

Laisvasis džiazas (free jazz) yra Lietuvos improvizacinės scenos „meinstrymas“, pagrindinis stilius. Visame pasaulyje tai yra svingas, bopas, modalinis džiazas ir postbopinės formos, o Lietuvoje – free, aštrusis avangardas. Šios krypties reiškiniai neatrodo dominuojantys kiekybiniu požiūriu, šiame žanre klesti sveika stilistinė įvairovė. Tačiau ši džiazo atmaina vietinėje scenoje turi išskirtinį statusą, keletą tarptautinio ryškumo muzikantų, užtikrintą muzikologų palankumą, leidėjų, festivalių dėmesį ir gausią išmanančią auditoriją. Edukacinėje arenoje taip jau yra, kad dažnas improvizuotojas bent sykį pabando pralaužti tonalumo ribas, praardyti formą ar bent jau trumpam panerti į triukšmo stichiją. Ne visi groja laisvąjį džiazą, ne visi mėgsta jį Lietuvoje, bet visi pažįsta, nes toji laisvo improvizavimo kultūra mūsų šalyje yra reikšminga. Kodėl? Priežasčių kelios: tai ir mūsų laisvės siekio istorija, kurios garso takelio dalimi tapo drąsūs Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo trio garsiniai eksperimentai, tai ir mūsų mentalitetas bei estetiniai polinkiai (simbolizmo, abstrakcijos ir tamsių ar blyškių atspalvių pomėgis), tai ir tiesiog susiklosčiusių sutapimų ir talentingų žmonių – muzikantų, organizatorių – atsidavimo bei tikėjimo šia muzikine filosofija išdava. Kad ir kaip būtų, laisvojo džiazo Lietuvoje skamba daug ir labai kokybiško, jis užima svarbią vietą kultūrinėje panoramoje ir dažnai mūsų priimamas kaip savaime suprantamas. Sudėtingas, reikalaujantis pastangų grojant ir klausantis, bet aiškus savo misija ir pažįstamas, todėl ne(be)diskutuojamas. Vis dėlto verta toliau svarstyti apie šio fenomeno prigimtį ir vaidmenį. Būtent tai daro saksofonininkas Dave’as Liebmanas, kuris, pakalbintas Victoro L. Schermerio, pats pasiūlė temą apie laisvąjį džiazą, nors jo paties garsyne šis stilius sudaro tik dalelę spektro. O jų pokalbio, publikuoto www.allaboutjazz.com, idėjos smarkiai rezonuoja su lietuviškos džiazo scenos realijomis.

Pirmiausia, kas gi jis, tas „laisvasis džiazas“?

„Ką gi, kaip žinome, žodžiai nelabai padeda apibūdinant muzikos žanrus, – nepuola į apibrėžimų bei formulių spąstus Liebmanas. – Esu įsitikinęs, jums teko girdėti sakančius, kad jie neskirsto muzikos į rūšis, yra tik gera muzika ir bloga, ar panašiai. Kitaip tariant, muzikantai privengia kategorizuoti tam tikrus metodus, nes tai tarsi uždaro duris. Bet dėl diskurso ir augimo ateityje yra svarbu pateikti apibūdinimą. Laisvas kas? Paprastai aš sakau, kad jis „laisvas nuo...“, ir užbaigiu: laisvas nuo metro, kadangi labai dažnai laisvasis džiazas siejamas su kintančiu pulsu. Taip pat laisvasis džiazas pasitelkia kampuotas, intervališkas melodijas, kokias kūrė Ornette’as (Colemanas), ir tai sunku paaiškinti jų negirdėjusiam. Tai plačių intervalų naudojimas, tuo metu buvęs naujove. Harmonijos požiūriu daugybė žmonių kritikavo laisvąjį džiazą. Jeigu muzikantai negroja pagal akordus, ar jie to negeba? Ar tai jų išsilavinimo spraga?

Tie debatai vyko dešimtmečiais, ir vis buvo kartojamas garsusis George’o Russello teiginys: „Paskutinis netalentingųjų prieglobstis yra avangardas.“ Priverčia šyptelėti. Bet kokiu atveju laisvasis džiazas tapo tam tikra jėga. Tai nebuvo mados kaprizas. Fusion labiau buvo mados kaprizas nei free. Ta Russello citata susieta su didžiule kontroversija, mat mes žinome, kad grojant džiazą improvizuoti pagal akordinę struktūrą yra vienas sudėtingiausių dalykų. Mokytis harmonijos ir įgusti ja naudotis – tikras iššūkis. Jeigu paklaustumėte muzikantų, kas jiems buvo sunkiausia mokantis džiazo, manau, jie sakytų, kad harmonija. Tad kai laisvasis džiazas, atrodė, atsisakė harmonijos, daugybė žmonių tai suvokė kaip muzikos paniekinimą: „Tu negali pagroti akordų? Iš kur mums žinoti, kad tu kažką sugebi?“ Taigi laisvasis džiazas buvo labai kontroversiškas nuo pradžių.“

Liebmano minima abejonė laisvojo džiazo kūrėjų meistriškumu jau išnyko iš viešojo diskurso, iš kritikų, apžvalgininkų tekstų. Iš dalies dėl to, jog stilius buvo kanonizuotas, aprašytas enciklopedijose ir pripažintas, iš dalies dėl to, kad apskritai diskusijos apie muziką persikėlė į specializuotą spaudą, į akademinį diskursą ir jau toli gražu nebėra tokios viešos. Kad ir kaip būtų, ši trintis puikiai pažįstama. Dvejonė „ar jie geba groti?“ vis dar yra natūrali klausytojo reakcija pažinties su šia muzika pradžioje, nes šioji gali skambėti tarsi triukas, atsitiktinių natų srautas (kartais iš tiesų garsų intensyvumas ir spalva tampa reikšmingesni nei jų organizavimas). Iki šiol tebeiškyla klausimas: ar nebūtų žalinga džiazo mokymosi procese nerti į laisvąją improvizaciją dar prideramu lygmeniu neįvaldžius bopinės harmonijos, neišmokus tritonių kaitų, visų įmanomų užlaikymų ir alteracijų, II–IV–V slinkčių kiekvienoje tonacijoje, neperpratus svingo ir visų esminių tradicinio džiazo kalbos elementų? Ypač Lietuvoje tos pusiausvyros paieškos labai aktualios, mat vis dar įgūdžiai ir tradicinių stilių kalbos pažinimas nėra taip lengvai prieinami, nėra patikimos metodikos, leidžiančios pasiekti lygio „kaip amerikiečiai“. Išlieka nepatiklus svarstymas: ar mes nenorime skambėti kaip amerikiečiai, ar tiesiog negalime? Atsivėrus galimybėms tai studijuoti užsienyje, klausimo aštrumas blėsta ir pamažu džiazas ateina į tą brandžią fazę, kur kūrybiniais pasirinkimais yra pasitikima kur kas labiau.   

Abejojimas laisvuoju džiazu kaip pilnaverte meno forma, susijusia su meistriškumu ir žiniomis, būdingas ir džiazo profesionalams. Schermeris Liebmanui priminė vieną garsią tokio nepatiklumo istoriją: „Dexteris Gordonas repetavo viename Los Andželo klubų su kontrabosininku Charlie’iu Hadenu. Užeina Ornette’as Colemanas ir klausia, ar galėtų paimprovizuoti su Dexteriu. Tas sutinka. Po kiek laiko Gordonas sustoja ir liepia Ornette’ui nešdintis lauk ir niekad negrįžti. Užtat Hadenas padeda savo kontrabosą, pasiveja Ornette’ą gatvėje ir sako: „Kada mudu galėtume susitikti ir kartu pagroti?“ Taigi, štai du puikūs muzikantai, kurių vienas mano, kad tai siaubinga, o kitas – kad tai nauja.“ (Gordono garbei Schermeris priduria, jog kur kas vėliau jis tapo atviresnis naujajai muzikai, įskaitant ir Colemano.)

Ne visi atpažino, ne visi pripažino laisvąjį džiazą kaip reikšmingą naują posūkį. Bet 7-ajame dešimtmetyje, pasak Liebmano, ta banga įtraukė labai daug muzikantų, kuriuos viliojo naujumas bei visos galimybės, atsiveriančios praplėtus spalvyną ir kalbą. Ir tame būta kitokio užtaiso nei tiesiog muzikinė inovacija.

Liebmano prisiminimai tokie: „Apie 1964–1966 metus laisvasis džiazas ėmė įtraukti šiek tiek socialinio, maišto elemento. Žinoma, yra tam tikras ryšys tarp to, kas vyksta Amerikos istorijoje ir kultūroje, ir tų rasinių klausimų, kurių įtampą tebejuntame nūdien. Tad „laisvoji“ muzika ėmė reprezentuoti arba reikšti kai kuriuos jausmus, susijusius su rasiniu klausimu.“

Perkeldami žvilgsnį į Europą, suvokiame, kad čia laisvasis džiazas taip pat tapo protesto muzika. Su kiekviena aplinkybe skyrėsi manifesto žinutė, skyrėsi maišto objektas, bet visur ši muzika surezonavo su pasipriešinimo idėjomis. Lietuvoje tai buvo, žinoma, antisovietinis garsas – netgi po to, kai ją buvo bandyta „įoficialinti“ ir paversti sovietų meninio pažangumo rodikliu (neva „ir avangarde mes pirmaujame!“). Tokie muzikantai kaip Ganelinas, Tarasovas, Čekasinas neskleidė kažkokių neklusnumo idėjų, nepažeidinėjo įstatymų ir nekurstė jokio perversmo, tačiau vien meninis individualybės sureikšminimas, drąsus eksperimentavimas, muzikinių taisyklių laužymas, tiksliau, jų keitimas, vietoje įprastų kvadratinių struktūrų vadovaujantis tiesiog pamatiniais pasakojimo principais, – perteikė galingą žinią. Ir nors šios muzikos kūrėjų gretos nebuvo tokios gausios kaip JAV, jos efektas ir poveikis, tam tikras pamišimas dėl jos buvo dar stipresni.

Atrodo, laisvasis džiazas ir susiformavo kaip įrankis pažadinti, sukrėsti ir pasėti laisvės troškimo grūdą visur, kur tik atsirastų norinčių jį groti ir girdėti. Bet ar ši misija nėra jau įvykdyta? Ar tas išsivadavimo poreikis nėra patenkintas? Kokia jo tolesnė paskirtis?

Sugrįžkime prie Liebmano įspūdžių apie laisvojo džiazo klestėjimo metą.

„Atminkite, tuo metu daugeliui mūsų tebuvo vos apie 25-erius. Vienas iš jaunystės požymių yra kitimas. Dėl savo amžiaus ir visų galimybių neturėjome kito pasirinkimo, kaip tik „prisijungti prie vakarėlio“. Tai reiškė eksperimentavimą. Su pagarba dabarties muzikantams tariu, kad pastaruosius penkerius ar dešimt metų jie vėl tyrinėja laisvąjį džiazą ir pateikia įdomių jo kombinacijų. Mes matome tablą su elektrine gitara, fleitofoną ir kažką dar tokio. Visos kombinacijos yra „ant stalo“. Viskas yra įmanoma. Jauni muzikantai atviri visiems tiems dalykams todėl, kad mūsų karta nutiesė jiems kelią.“

Tai labai svarbus teiginys. Prieš trejus metus LMIC portale publikuotame Vitalijaus Gailiaus straipsnyje (https://www.mic.lt/lt/ivykiai/2018/04/30/jaunoji-dziazo-karta-atsargus-poziuris-i-lietuvisk/) galime užčiuopti muziką kuriančių jaunų žmonių autonomijos siekį: jie pabrėžia savo judėjimą, savo dinamiką, ieškojimus ir žvilgsnį į priekį (kas yra labai gerai, sveika ir būtina), bet kartu matome, kad ne visi ryšiai ir ištakos lengvai atsekami, ir nebūtinai tam skiriama dėmesio, – o vertėtų! – nes gera istorinė atmintis nuo seno yra būtina gero džiazo prielaida. Laisvasis džiazas gali patikti ar nepatikti kaip stilius, vieni semiasi daugiau, kiti mažiau, bet tai buvo tas lūžis ir tas būtinas džiazo raidos procesas, kuris atvėrė duris. Tiksliau, atidarė Pandoros skrynią, kuri nebeužsidaro ir kuriai atsivėrus muzikoje bet kas tapo įmanoma.

Praėjus pusei šimtmečio mes tebevadiname laisvąjį džiazą nauja muzika, šiuolaikine, avangardu... Daugeliui ji tebėra iš komforto zonos išspiriantis patyrimas. Tik maža dalis klausytojų jo klausosi kaip „normalios“ muzikos.

„Publika dažnai nusisuka nuo radikaliai naujos muzikos, – apgailestauja Schermeris, – ir kartais nesuteikia sau šanso išgirsti kažką įdomaus ir gilaus. Kai kurie laisvojo džiazo muzikantai man pasakojo, netgi mūsų laikais, kad kartais visi žmonės išeina iš koncerto, ir jie baigia groti tuščiame klube. Tai nutiko netgi Colemanui, vos prieš keletą metų. Didelė dalis publikos išėjo.“

„Būtent! – pritarė Liebmanas. – Aš žaviuosi muzikantais, kurie tiesiog groja ir nesirūpina dėl publikos reakcijos. Tai tarsi buvimas Zen būsenoje. Jie tai daro todėl, kad tai yra jiems svarbu, ir kartais tai persiduoda kitiems. Be galo gerbiu žmones, kurie tvirtai to laikosi. Ornette’as ir Cecilas (Tayloras) galiausiai pelnė pripažinimą už tai, ką darė. Jie gavo apdovanojimų, stipendijų, progų įrašinėti ir taip toliau. Jie laikėsi savo. Jeigu nuoširdžiai laikaisi to, kuo tiki, galiausiai tai pasiteisina. Bet turi išlikti tvirtas.“

Tai yra optimistinis palinkėjimas. Ir nebūtinai atpildas ateina tokiomis formomis, kokiomis jį pelnė minėti genialūs muzikantai, bet nuoširdumo ir tikėjimo savo kūryba kelias džiaze yra vienintelis.

„Muzikoje nėra taisyklių. Yra tik gairės ir skonis. Skonio neįmanoma apskaičiuoti. Kas tau skamba muzikaliai, man gali skambėti siaubingai. Muzika yra vienas subjektyviausių menų. Ji iškelia tą suvokimą, „kas aš esu, ką aš noriu pasakyti, kaip aš tai padarysiu?“ Tiesiog bandai išreikšti save per mediją, kuri tau labiausiai tinka. Ir kai kažką įvaldai išties meistriškai, to gana visam gyvenimui“, – pokalbio gale pasakyti Liebmano žodžiai galbūt atskleidžia tą paslaptį, kaip ir kodėl gimė tokia fantastiška ir įmantri muzikos forma kaip laisvasis džiazas. Iš paprasto ir natūralaus poreikio pateikti save tokį, koks esi, – laisvą.