Brolių Bazarų [ne]žaidimai

Vasario pabaigoje gausiõs ir įvairios muzikos horizonte pasirodė nauja kompaktinė plokštelė su Giedriaus Kuprevičiaus, Arvydo Malcio, Teisučio Makačino, Vidmanto Bartulio, Vytauto Barkausko, Algimanto Kubiliūno ir Zitos Bružaitės kūriniais dviem fortepijonams arba fortepijonui keturioms rankoms. Įsivaizduoju, kad visiems galvos sukasi nuo muzikos įvairiais formatais, tačiau šios plokštelės atlikėjams Motiejui ir Mykolui Bazarams bei kai kuriems autoriams pasiūliau „susėsti prie stalo“ (žinoma, ne taip, kaip įsivaizduojame) ir pakalbėti apie plokštelės ištakas, turinį, muzikos mirgėjimą ir nuolatinius pasirinkimus „būti ar nebūti“.

Pradėkime nuo to, kokiomis aplinkybėmis gimė plokštelės dviem fortepijonams idėja.

Motiejus: Supratome, kad mūsų kūrybinė veikla labai epizodiška ir išsibarsčiusi – dirbame ir įrašinėjame po kūrinį įvairiems rinkiniams arba kitiems kolektyvams, yra daug neužfiksuotų koncertinių pasirodymų, o „pilnametražio“ savo albumo neturime. Kol kas šią spragą užpildėme tik fortepijoniniu duetu, o soliniai projektai ar Brolių Bazarų Trio vis dar pakeliui. Manau, kad atlikėjai turi tą neįkainojamą privilegiją – ruošimosi procesą, kuris yra gausus įvairiausių nutikimų, ieškojimų, kūrybos, darbo, nervų, nuovargio, džiaugsmo. Tai ir yra istorija. Albumas tarsi demarkacinė linija, dalijanti istoriją į dvi dalis: iki išleidimo ir po išleidimo.

Mykolas: Įrašinėjome Egidijos Medekšaitės „Tekstilę 1“ dviem fortepijonams. Motiejus metė idėją, kad būtų įdomu įrašyti albumą iš kūrinių, kuriuos parašė tik lietuvių autoriai. Taip pat visą laiką norėjosi užfiksuoti pačias smagiausias ir prasmingiausias muzikines patirtis. Viena jų – muzikavimas duetu. Tai buvo ir pirmieji muzikiniai džiaugsmai, ir žaidimai, ir iššūkiai, ir praregėjimai. Nusivylimų nepamenu. Vienas tokių praregėjimų – lietuvių kompozitorių kūryba fortepijoniniam ansambliui. Jos yra, ir dar kokios! Pakeliui buvo ilgos ir aktyvios paieškos, LMIC ir kompozitorių asmeniniai archyvai, ilgos įrašų sesijos, bendravimas su autoriais, perklausos, Arūno Zujaus darbas, Dovydo Čiuplio dizainas ir pan.

Kokių idėjų ar istorijų būta kompaktinės plokštelės „[ne]Žaidimai“ autoriams?

Giedrius Kuprevičius: „Du maži žaidimai“ – nedidelės, 1974 m. gimusios pjesės dviem fortepijonams – neturėjo nei tempų nuorodų, nei pavadinimų. Tai greičiau studijos, kompozicinės technikos lavinimas ir kūrybinė pauzė tarp kitų, svarbesnių to meto darbų (miuziklų „Devynbėdžiai“, „Ugnies medžioklė su varovais“, simfoninio prologo „Protrūkis“, roko oratorijos „Darbas ir duona“, muzikos kino filmui „Perskeltas dangus“...). Tad pjeses pagimdė ne idėja, o pauzė. Jokios istorijos, vien nenumaldomas poreikis nepraleisti nė vienos dienos be muzikos.

Algimantas Kubiliūnas: Jokių išorinių impulsų sukurti „Dvi variacijas“ dviem fortepijonams nebuvo. Vidinis kirminas tuo metu vertė kažką kurti. Prieš kelerius metus buvo parašyta „Tokata“ dviem fortepijonams, tai, matyt, pasąmonė liepė vėl parašyti fortepijonų duetui. Kūrinį sukūriau 2014 m., bet jis iki šiol niekur nebuvo atliktas. Buvau jį primiršęs, tačiau pianistams Motiejui ir Mykolui Bazarams kūrinį parengus pasirodė, kad galima jį parodyti ir viešai. Tikriausiai retas atvejis (bent mano praktikoje to dar nebuvo), kad kūrinio premjera įvyksta kompaktinėje plokštelėje!

Teisutis Makačinas: Pjesės fortepijoniniam duetui „Kūlverstukas“ idėja – bandymas įžengti į mūsų autorių mažai kultivuojamą fiksuoto, grynojo džiazo intonacinę sferą, beje, derminę, todėl imlią unikalaus, archajiško baltiško-lietuviško folkloro intonacijoms... Dėl kolektyvų vadovų iniciatyvos stokos ir žanro specifikos šios krypties tarptautinėje mūsų kūrybos erdvėje, deja, nėra... To suvokimas ir paskatino mane gilintis į šią sferą – gimė nemažai kūrinių, tarp jų ir „Kūlverstukas“. O istorija, atvedusi iki fortepijoninio dueto, atsirado po seniau įvykusio pokalbio su tuomečiu orkestro „Trimitas“ vadovu Algirdu Budriu, kėlusiu tikslą plėsti šio puikaus orkestro menines galimybes. Taip ir buvo sukurtos kelios džiazuojančios partitūros, tarp jų ir „Kūlverstukas“. Žinoma, tokia partitūra tiesiog prašyte prašėsi skambios transkripcijos fortepijonų duetui, tad atsirado ir tokia, kurią pirmą kartą sprogstamai įspūdingai atliko Veronikos Vitaitės kuruojamo festivalio Druskininkuose „Muzika be sienų“ dalyvės – profesorės Dana Ali iš Kazachstano ir Maria Korecka-Soszkowska ir Lenkijos. Po to, kaip man ir būdinga, ėjo kūrinio redakcija, 2018 m. suskambėjusi interneto erdvėje. Čia neįkainojami Gedimino Zujaus nuopelnai, vyko jo sumanytas projektas „Baltic Wave IV“, kuriame dalyvavo trys miestai: Vilnius, Torontas, Melburnas. Motiejus Bazaras, būdamas Vilniuje, vienu metu kartu grojo su pianiste Viktoria Kogan iš Toronto. Ši džiazinio grojimo manieros ir bebop stiliaus faktūros redakcija naujai suskamba ir plokštelėje.

Arvydas Malcys: Pjesės fortepijonui „Vilties aitvaras“, „Vasaros nakties sodai“ ir „Paukščių takas“ buvo sukurtos 2002 metais. Jas jungia bendras vardiklis – pakili ir žaisminga nuotaika. Norėjosi sukurti žaidimo efektą, mėgavimąsi namų muzikavimu, kuris buvo savaime suprantamas Vakarų Europoje. Visos trys pjesės gyvena savarankišką gyvenimą ir kiekviena jų turi po keliolika variantų įvairioms ansamblių sudėtims – nuo solo fortepijonui iki orkestro. Iš jų populiariausia pjesė – „Paukščių takas“. Jos orkestrinė ir kamerinė versijos atliktos dešimčių orkestrų ir ansamblių, skambėjo Europos, Amerikos, Azijos koncertų salėse – nuo Niujorko „Carnegie Hall“ iki Maskvos P. Čaikovskio filharmonijos ir Maskvos konservatorijos Didžiosios, nuo Paryžiaus „Théâtre des Champs-Élysées“ iki Šanchajaus „Symphony Hall“, prestižiniuose festivaliuose.

Z. Bružaitė: Dabar ir aš, kaip viena iš kūrinių autorių, įsijungsiu į klausimų-atsakymų žaidimą. Studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II kurse kompozicijos egzaminų komisijai pateikiau du kūrinius dviem fortepijonams. Viena kompozicija, pavadinta „Pliureska“, buvo sukonstruota, o kita – „sta-ne-sta“ – sukurta. „Pliureskos“ pateikiau tik natas, nes visiškai nepaisiau fortepijoninės logikos ir numojau ranka į klausimą, kaip tai reikėtų pagroti. O „sta-ne-sta“ padarėme įrašą su bičiulėmis – pianistėmis Egle Jutkonyte ir Dalia Jakubauskaite. Manęs klausdavo: kas yra „sta-ne-sta“? – tuomet nenorėjau visko išplepėti, o vėliau ir pati pamiršau... Maždaug po penkerių metų kūrinį truputį „pagerinau“, jei neklystu, Kęstučio Grybausko iniciatyva, ir pavadinau nauju – „Piano“ – vardu. Prisimenu ir pirminę, studentišką, kūrinio idėją – bangų raibuliavimas ir taškymas. Tai dvi vandens būsenos, kurias daugelyje vietų įsivaizdavau kanoniškai mirguliuojant tarp dviejų fortepijonų, tarsi garsais tapyčiau marinistinius peizažus. O štai kai Motiejus paskambino ir pasakė, kad norėtų padovanoti kompaktinę plokštelę, visai netikėtai man atmintyje iškilo dėžės, o jose (kaip dabar matau) – languoto lapelio skiautė su raudonu užrašu. Ar gali taip būti, kad įminsiu „sta-ne-sta“ paslaptį, kurią pamiršau? Palėpėje išnaršiau dėžes ir radau lapelį su pavadinimu „Statika-Ne-Statika“ ir kelis sakinius iš anuometinio gyvenimo. Čia yra įkvėpimo motyvas ir istorija.

Dar verta užsiminti ir apie kompaktinės plokštelės kompozicijų „surikiavimą“, paliekantį nuoseklios, apgalvotos, o kartu ir dinamiškos muzikinės dramaturgijos įspūdį, kurį sukuria tempų, ekspresijos ir žaismės, muzikinės kalbos skirtybių eiliškumas ir pajauta.

G. Kuprevičius: Įspūdis dvejopas. Pirmas, kai pianistai Bazarai panoro tas ilgai miegojusias miniatiūras pažadinti savo drąsiame projekte, ir antras, kai išgirdau, kaip tie trupinėliai skamba. Pirmas paglostė savimeilę, o antras sukėlė dar vieną pagarbos pliūpsnį mūsų nuoširdiems atlikėjams, vis drąsesniems lietuviškos muzikos sklaidai.

A. Kubiliūnas: Pirmieji atlikėjai kūrinį gali arba sumenkinti, arba jį išvesti į gyvenimą. Tai, ką padarė su mano kūriniu šie pianistai, – stebuklas. Atrodo, tarsi kūrinį būčiau rašęs būtent jiems. Na, o ši plokštelė, manau, yra unikali: įvairiausios nuotaikos kūriniai tinkamai „surikiuoti“, tarsi suverti į vieną programos dramaturginę liniją. Ir dar norėčiau pabrėžti vieną šių pianistų bruožą: rengdami kūrinius jie dirba be galo atidžiai ir sąžiningai. O kiek problemų, interpretacinių klausimų kyla rengiant naują, ką tik parašytą kūrinį, kiek laiko prireikia jam iššifruoti? Tokie faktai tik kelia autorių pagarbą ir dėkingumą atlikėjams. Turiu jiems klausimą. Visi žino, kad rengdamas tokius įrašus, net ir koncertuodamas Lietuvos salėse nepraturtėsi. Ką ten... – nepragyvensi! Juk tokie projektai reikalauja itin daug laiko ir darbo sąnaudų. Taigi, norėčiau Motiejaus ir Mykolo paklausti, ar ištversite, ar užteks optimizmo ir savotiško aukojimosi tokiame kūrybiniame kelyje? Šį mano klausimą supraskite ir kaip nuoširdų palinkėjimą.

Mykolas: Galbūt ir nepraturtėsi... Bet ir nenuskursi! Manome, kad kiekvienas turi nuveikti kažką aplinkos, kuri jį supa, labui. Tai – ir vieta, ir žmonės, ir visa kita. Tuomet atsiranda asmeninis santykis, randasi prasmė, formuojasi pilietiškumas. Mūsų pasirinkta veikla sulaukė ne tik nuoširdaus artimųjų, prie plokštelės atsiradimo prisidėjusių žmonių palaikymo, bet ir pozityviausių bendruomenės reakcijų bei komentarų. Beje, Lietuvos kultūros taryba ir AGATA prisidėjo prie plokštelės įrašymo ir leidybos išlaidų. Galime tik patikinti, kad nenuskurs nė vienas, kuris dirbs ir dėl kitų. Tai žino kiekvienas kuriantis. Apibendrindamas norėčiau pacituoti mūsų mėgstamą Franką Zappą. Viename interviu paklaustas, kokį patarimą duotų muzikantui, siekiančiam sėkmingo profesinio kelio, jis atsakė: „Yra du dalykai. Pirmas – nesustok, antras – visad judėk į priekį. Bet kai tik tau pavyks, suprasi, kad niekada nebus lengviau!“ Dėkojame už palinkėjimus.

O koks atlikėjų įspūdis apie pasirinktas kompozicijas?

Mykolas: Visos įrašytos kompozicijos įspūdingos. Barkausko muzikinė kalba stebina sinchronizacija su fortepijono tembrinėmis ir techninėmis galimybėmis. Skamba labai pagauliai, kartais labai intymiai, patogu atlikti beveik akimirksniu. Kuprevičius neslepia satyros ir labai tikslingai naudoja tekstūras. Bet atsipalaiduoti neleidžia žaibiški pasažai. Tobula pusiausvyra tarp gero skonio ir kičo. Bružaitė stebina stilingomis alteracijomis, organiškais tekstūrų pokyčiais. Kai kurie kūrinio epizodai išspaudžia atlikėjų technines galimybes maksimaliai. Tačiau toks balansavimas tarp tekančios ir alteruotos harmonijos arba tarp ramybės ir chaoso sukuria visą istoriją. Kubiliūno – vienas laisviausių ir išraiškingiausių kūrinių, kuriuos yra tekę groti dviem fortepijonams. Pribloškia autoriaus gebėjimas suderinti drausmę ir laisvę. Variacijų tėkmė ir mažorinis leitmotyvas atspindi gyvenimo išmintį ir reikalauja nepaprastai daug atsakomybės priimant laisvus sprendimus. Makačino požiūris į džiazą, užrašytą partitūroje, yra itin intelektualus ir nepretenzingas, autorius išlaiko pagarbų stilistinį atstumą parinkdamas autentišką „kvadratą“ ir harmonijos fragmentus. Tačiau džiazo improvizacijos intensyvumą jis užkoduoja komplikuočiausiose, „gimnastiškose“ alteracijose ir ritmo pojūtyje. Malcys lyg romantikas impresionistas perkelia į emocionalius, akvareliškus ir kaip muzikinė išpažintis skambančius muzikinius paveikslus. Taip pat kaip baroko muzikos žinovas įsako fortepijonui skambėti lyg smuikui, klavesinui arba instrumentui, kuriuo dar niekas nėra grojęs. Bartulio „Gražuolis garvežys“ yra vienas linksmiausių žaidimų dviem pianistams, lavinančių ritmo, koordinacijos ir kvėpavimo įgūdžius. O „Rūke“... – kartu su juo norisi dar šiek tiek užtrukti.

Dar pakalbėkime apie „instrumentus“. Kabutėse todėl, kad šį žodį kviesčiau suprasti kaip įrankį, kompozicijos architektonikos, stiliaus „statybų“ instrumentą, o galbūt ir dar plačiau.

Mykolas: Nė vienas iš albume skambančių kūrinių nekeičia mechaninių fortepijono kaip instrumento galimybių ar funkcijų. Tai daro „varžtų kaišiotojai“ ir vadina „išplėstomis technikomis“. Yra, žinoma, visai vykusių. Savo, kaip atlikėjų, vaidmenį matome ir ten, kur reikia išsiaiškinti bei įgyvendinti kuo geresnį, pagaulesnį, įtikinamesnį muzikos skambėjimą. Tad pirmiausia – autoriaus idėja, kūrinio konstrukcija: ne tik kodėl yra tonacija ar jos nėra, ką reiškia viena ar kita muzikinė išraiška, bet ir kas visa tai yra bendrame muzikiniame kontekste vakar, šiandien.

G. Kuprevičius: Fortepijonas – mano muzikiniai tėvai, kurių vardai Forte ir Piano. Taip jau susiklostė, kad ir žaidžiau su jais, ir mylėjau, ir nekenčiau, o galiausiai gana neblogai pramokau juos suprasti ir džiaugtis, nes turėjau nuostabias tris „aukles“ – mokytojas Ireną Zubraitę, Eleną Okulič-Kazarinienę ir Zofiją Naujalytę-Didenkienę. Tad fortepijonas man labai artimas, priešingai arfai ar mandolinai, kurių visada bijau.

T. Makačinas: Muzika fortepijonui solo, jų duetui (ypač) – dažnas svečias... Mėgstu aiškiai artikuliuotą, daugybę dinaminių gradacijų turintį, daugiabalsį, sinchronišką skambesį. Kurdamas nemąstau apie konkretaus fortepijono skambesį, operuoju tuo, ką pateikia kompiuteriniai semplai (tai puikūs tembrai), ir to darbui pakanka. O skambesio idealą randu didelio koncertinio „Steinway“ pianissimo varpeliuose ir fortissimo orkestriniame akordinių faktūrų griausme, bet jo vairas – pianisto galvoje ir rankose...

Motiejus: Man visada smalsu, kodėl kompozitorius renkasi dviejų fortepijonų ar fortepijono keturiomis rankomis sudėtį ir kokias idėjas norima įgyvendinti. Visada tikiuosi išgirsti, ką dar būtų galima išgauti iš fortepijonų, neperžengiant konvencionalių garso išgavimo būdų. Manau, kad geras instrumentas atlikėją turėtų skatinti siekti išgauti maksimaliai didelę paletę spalvų, kad ir labai skirtingiems kūrybiniams stiliams. O „Steinway“, be abejonės, pianistui tokią galimybę suteikia.

Beje, plokštelę įgrojome Nacionalinės filharmonijos fortepijonais, už ką esame dėkingi.

Kokius sprendimus ir kodėl rinkotės, rengdami vieną ar kitą autoriaus kūrinį?

Motiejus: Prisimenu pirmuosius savarankiškus ir drąsius interpretacijos bandymus, susijusius su Barkausko „Žaidimėliais“. Tai buvo privalomas kūrinys 2002 m. vykusiame Tarptautiniame fortepijoninių duetų konkurse Kaune, kuriame mes su Mykolu dalyvavome. Suvokdami, kad šis kūrinys skambės visų dalyvių programoje, ėmėmės ryžtingų interpretacijos paieškų, kartais nepaisydami tempo bei dinamikos nuorodų ar pridėdami savo. Tuokart toks sprendimas suveikė labai teigiamai ir rezultatyviai. Ir dabar, po daugelio metų, mes pasilikome prie savo sugalvotos koncepcijos.

Albumo kūriniai pasirodė gana paslankūs ryškiems įvaizdžiams, todėl sąmoningai siekiau įkvėpimo ne kituose autorių kūriniuose, o reiškiniuose už muzikos sferos ribų. To ypač prireikė ieškant rakto į Barkausko „Pokalbį“ ir „Etiudą tik suaugusiems“. Beje, abu šie kūriniai yra parašyti specialiai minėtam fortepijoninių duetų konkursui, tik vyresnėms amžiaus kategorijoms. Abu kūriniai – nemenkos psichologinės dramos, tačiau „Pokalbis“, nors ir parašytas vidurinio amžiaus kategorijai, mums pasirodė ne menkesnis trileris nei vyriausiems skirtas „Etiudas tik suaugusiems“. O kalbant apie muzikines asociacijas, ieškant receptų interpretacijai, mums atrodė, kad Malcio „Vilties Aitvaras“ yra fusion krypties stilizacija, savo idėjomis primenanti JAV grupės „The Yellowjackets“ kūrybą. O iš tikrųjų kompozitorius mintyje turėjo daugiau baroko muzikos atributus ir manierą. Štai kokie skirtingi gali būti įsivaizdavimai. Bet, manau, mums pavyko surasti bendrą vardiklį, atsižvelgiant į abiejų skirtybes.

Tai vis dėlto muzika šioje kompaktinėje plokštelėje yra žaidimai ar ne žaidimai?

Mykolas: Viena šauniausių muzikinio žaidimo formų yra groti dviese. Šis albumas tam tikra prasme pristato, kuo virto mudviejų vaikystės žaidimai prie vienos ar dviejų klaviatūrų – tikrai žaidimo neprimenančia kompaktine plokštele. Susidūrus su kiekviena čia įrašyta kompozicija, viskas tapo labai rimta ir asmeniška.

Motiejus: Albumo pavadinimas natūraliai tapo daugiaprasmis dėl kelių veiksnių. Pirmiausia tai padiktavo repertuaras, kuris atskleidžia temų spektrą ir taip jį apibendrina. Be to, tai parodo ir mūsų kūrybinį kelią: nuo pirmųjų eksperimentų muzikuojant kartu iki albumo leidybos.

Išgirsti albumą galima „broliaibazarai.bandcamp.com“, „Spotify“, „Deezer“, „Tidal“, „Primephonic“, „Qobuz“, „Idagio“, „iTunes“, „Apple Music“, „Google Play“ ir „Pakartot“ internetinėse muzikos platformose.