Netobulumas, vedantis į priekį

Matyt, daugelis pamena prieš porą metų Vilniuje, Kristupo vasaros festivalyje, pasirodžiusį įdomų gitaristą Alexandrą Misko, puoselėjantį nišinį „fingerstyle“ žanrą. Per karantiną gimtajame mieste Rusijoje įsikūręs muzikantas komponuoja savo naują albumą. Pokalbyje Alexandras pasakoja apie jį įkvėpusius žinomus muzikantus ir jaunuosius, kuriuos pats įkvepia. Ir apie tai, ką jam reiškia būti muzikantu.

Kas Jums yra gitara kaip instrumentas?

Man gitara yra įrankis, kuriuo esamu momentu galiu išreikšti viską, ką noriu. Tai gali būti vidiniai išgyvenimai, kuriama daina, naujos technikos išbandymas, eksperimentas su naujai įsigyta technika. Esu laikomas „fingerstyle“ gitaristu, nors iš tikrųjų tai būtų galima vadinti tiesiog šiuolaikine gitaros technika, dėl visų grojimo būdų įvairovės. Šią eksperimentinę tradiciją 9-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjo Michaelas Hedgesas, Prestonas Reedas, Vicki Genfan, Alexas De Grassi, tobulino jų sekėjai Jonas Gommas, Andy McKee, Donas Rossas, Kaki King, Tomas Leebas ir daugelis kitų. Šios legendos pasauliui parodė, kad gitara galima groti kitaip, peržengti visas klasikinės ar flamenko tradicijų ribas, iškelti gitarą kaip solo instrumentą su visu jos potencialu. Šiandien visus „fingerstyle“ muzikantus, nors gyvenančius ir skirtinguose pasaulio kampeliuose, sieja ši tradicija.

Ar prisimenate momentą, kai pirmą kartą išgirdote „fingerstyle“ ir supratote, kad gitara slepia daugybę galimybių?

Pirmoji kibirkštis įsižiebė, kai išgirdau grojant kanadiečių gitaristą Doną Rossą – vieną įtakingiausių „fingerstyle“ gitaros legendų. Per savo ilgą karjerą jis kūrė ir leido išimtinai tik savo kūrybos muziką. Mane nustebino ne tik jo technika, bet ir kuriamos muzikos grožis. Dėl jo man yra svarbu išlaikyti šią tradiciją ir rašyti savo paties „fingerstyle“ kompozicijas. Rosso muzika mane žavi jau septynerius ar aštuonerius metus, nors įkvėpimo semiuosi ir iš kitų muzikantų.

Kiek žinau, pats išmokote „fingerstyle“ technikos. Koks buvo šio metodo mokymosi procesas?

Manau, praleidau laiką, kai draugai parodo keletą akordų ir mokosi groti populiarias dainas. Vietoj to su tėvais nusprendžiau iš karto mokytis klasikinės gitaros. Grojau klasikinius kūrinius ir etiudus, tačiau tuo metu su savo nuostabiu mokytoju tyrinėjome kitus žanrus – grojau „The Beatles“, „Red Hot Chili Peppers“ ir „Metallica“ aranžuotes. Gitara man buvo tik hobis, bet išgirdęs Doną Rossą pajutau įkvėpimą ir pradėjau intensyviai mokytis „fingerstyle“. Niekada nemaniau, kad tai taps mano darbu, tiesiog mėgavausi procesu. Čia nieko niekam nereikia įrodinėti ir tai išlaisvina. Ypač dabar, pasitelkus internetą, gali tiesiog groti gitara, dėmesys yra skiriamas muzikai, o ne vertinimui ar lyginimui su kuo nors kitu.

Turbūt išrandate naujų technikų, ypač bandydamas aranžuoti dainas?

Paprastai nauja technika atsiranda dėl poreikio realizuoti idėją. Kurdamas dainas turiu priversti gitarą skambėti kaip žmogaus balsas, būgnai, bosinė gitara. Bet galiausiai skamba ne penki instrumentai vienu metu, o viena gitara, juos imituojanti, todėl daug originalios dainos elementų atkrenta. Tikrasis meistriškumas yra groti taip, kad nuskambėtų visi balsai.

Aranžuodamas galvoju, kaip atlikti dainą taip, kaip jos dar niekas nėra atlikęs. Dažniausiai aranžuoju didžiausius pasaulio hitus iš skirtingų dešimtmečių, tad jie visi jau yra perdainuoti šimtus kartų. Bandau siekti, kad jie nuskambėtų įdomiai. Man patinka, kai dainose vyksta daugybė dalykų, bet kartu siekiu nepamesti dainos esmės.

Ar populiarių dainų aranžuotes naudojate kaip rinkodaros įrankius?

Būtent, tai yra puikus būdas pritraukti naują auditoriją klausytis tavo kūrybos. Anksčiau girdėtas dainas visi atpažįsta, todėl lengviau priima naujus kūrinius. Viskas susiję su klausytojų prisiminimais, asociacijomis, emocijomis. Labai tikiuosi, kad žmonės, kuriuos traukia aranžuotės, įsigilins ir į mano originalią muziką. Ir kad ji jiems patiks!

Daugelį dainų nuoširdžiai mėgstu. Pavyzdžiui, neseniai įrašiau „Eminem Medley“, kuriame sujungiau tris jo dainas, grojau gitara ir repavau. Užaugau su Eminemo muzika, todėl buvo tikras džiaugsmas atlikti jo dainas.

Ar nuo pat pradžių kūrėte ir originalią muziką?

Tik atradęs „fingerstyle“, grojau kitų gitaristų kompozicijas, bet bandžiau kurti ir savo muziką. Iš pradžių sekėsi blogai, bet supratau, kad komponavimas yra tik dar vienas įgūdis, susiformuojantis per tam tikrą laiką. Šiuo metu turiu išleidęs tris originalios muzikos albumus. Juo toliau, juo mažiau man gėda dėl savo kūrybos.

Kas darė įtaką Jums kaip kompozitoriui?

Mane įkvepia daugelis puikių „fingerstyle“ gitaristų, iš jų mokausi kompozicijos proceso, įvairių komponavimo technikų. Mano asmeniniai herojai yra Donas Rossas, Jonas Gommas, Mike’as Dawesas, Tomas Leebas, Petteris Sariola, Pino Forastiere’as, Erikas Mongrainas, Adrianas Leggas ir kiti. Jie yra fantastiški! Išklausęs ir ištyręs daug „fingerstyle“, pradėjau gilintis į kitus žanrus, plaukti į platesnius muzikos vandenis. Klausiausi daug repo, metalo, folkloro, avangardo ir t.t. Imdamas skirtingus elementus ir idėjas iš vis kitų muzikos žanrų, jais sodrinu savo kūrybą ir taip formuoju asmeninį stilių.

Dabar naudojate ir papildomus elementus – specialiuosius efektus, pedalus, dainavimą.

Tiesiog tapau drąsesnis. Kai klausytojai pripranta prie skambesio, jie nemėgsta pokyčių. Tačiau aš nenoriu savęs riboti, mano muzika visada buvo eksperimentinė. Labai tikiuosi, kad nauja mano kūryba sudomins klausytojus. O kitu atveju jie galės mėgautis mano senais įrašais.

Kokios Jūsų, kaip muzikanto, vertybės?

Neapsiriboju jokiomis kūrybinėmis koncepcijomis, tačiau visada save laikiau koncertuojančiu senosios mokyklos muzikantu. Noriu groti scenoje gyvai auditorijai. Koncerto energijos negalite patirti niekur kitur. Tai būdas skleisti ir priimti publikos emocijas, užmegzti ryšį. Ši patirtis yra verta ilgų skrydžių, mažų viešbučio kambarių, sunkių lagaminų tampymo. Šiemet labai ilgiuosi klausytojų, palaikančių mane visame pasaulyje.

Kodėl grojate daugiausia solo?

To reikalauja „fingerstyle“ – gitara bandau imituoti bosines gitaras, būgnus, žmogaus balsą. Tai tik imitacija, žinoma, grupėje viskas skambėtų nepalyginamai geriau. Aš užsiimu sudėtingų solo gitaros skambesio architektūrinių idėjų kūryba. Grojant su grupe to neliktų. Tačiau, nepaisant to, šiuo metu bendradarbiauju ir kuriu muziką kartu su nuostabiu bosistu – savo draugu Dmitrijumi Toporovu. Tai iš tiesų atveria daug naujų galimybių. Dabar kuriame instrumentinės muzikos albumą boso ir solinei gitaroms.

Minėjote, kad komponuodamas bandote materializuoti garsą, kurį įsivaizduojate. Koks tai procesas?

Nors kūrybai reikia priežasties, nebūtinai turi aplankyti įkvėpimas ar šauti geniali mintis. Kartais tiesiog sėdžiu ir nuobodžiaudamas „skrebenu“ gitara – improvizuoju, mąstau apie naują techniką. Ir staiga galvoje kažkas suskamba. Kai sukasi idėja, yra daugybė būdų ją išreikšti. Nors pradžia gali būti netikėta, stengiuosi sukomponuoti vientisą – bendros temos ir prasmės – kūrinį. Kruopščiai komponuoju kūrinio struktūrą, kuri, pasak Jono Gommo, turi atitikti dainos tikslą. Pagrindinė muzikos sąlyga – ji man pačiam turi patikti. Dažnai sukuriu gražią melodiją, tačiau ji niekaip neišauga į dainą. Tokie „gabaliukai“ dažniausiai patenka į instagramą kaip vienos minutės įrašai. Visą kūrinį išleidžiu tik tada, kai jis skamba taip, kaip turėtų skambėti.

Anksčiau Jūsų gyvenimą sudarė kelionės, koncertiniai turai. Kaip visa tai pasikeitė?

Buvo skaudu atšaukti koncertus ir likti nežinioje, kada vėl bus galima grįžti į sceną. Bet karantinas turi labai daug pliusų. Tai galimybė kurti ir mokytis, puiki proga išmokti naują kalbą, ko anksčiau nepavyko, perskaityti visas knygas, apie kurias svajojau, praleisti daugiau laiko su artimais žmonėmis ar pagaliau susitvarkyti. Šiemet stengiuosi būti produktyvus, leisti naują muziką ir dirbti prie naujo albumo.

Kaip tai pakeis santykį su auditorija?

Sunku pasakyti. Dabar svarbiausia išgelbėti kuo daugiau gyvybių ir apsaugoti kuo daugiau žmonių. Bet nemanau, kad žmonės pamirš, koks jausmas yra girdėti gyvą muziką. Labai vertinu visus, kurie lankosi mano koncertuose. Vienas dalykas yra žiūrėti vaizdo įrašą internete, o kitas – įdėti pastangas, nusipirkti bilietą ir atvykti į koncertą. Taigi vertinu, kai žmonės ateina pasiklausyti mano muzikos gyvai.

Ar turėjote muzikinę idėją, kurios buvo neįmanoma įgyvendinti?

Taip, tai vyksta nuolat. Dažnai žmonės mano, jog „fingerstyle“ galima aranžuoti bet kokią dainą, tačiau taip nėra. Jeigu joje skamba simfoninis orkestras, nepavyks jo imituoti solo gitara. Nuolat taikausi prie savo stiliaus apribojimų.

Žvelgdamas į ateitį, kaip sieksite tobulėti?

Evoliucija yra natūralus dalykas, ypač muzikoje. Daugybė fantastiškų „fingerstyle“ muzikantų nesustodami kuria ir nuolat prigalvoja įvairių naujovių. Internete galime visas jas išgirsti, iš jų pasimokyti, pasisemti įkvėpimo. Bandyti stumti galimybių ribą dar toliau. Per metus pastebiu ir savo pokytį. Anksčiau daug dėmesio skyriau naujų technikų, naujo skambesio išradimui. Dabar kuriu tai, ką jaučiu. Sunku pasakyti, kaip norėčiau augti ateityje. Manau, tai susiję su dainavimu, repavimu, bendradarbiavimu su kitais muzikantais. Žinau, kad visiems įtikti neįmanoma. Dėl to dalinuosi tokia muzika, kokia patinka man.

Ačiū už pokalbį.