7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Garsinis vaizdo žaidimų pasaulis

Pokalbis su atlikėju ir kompozitoriumi Leonardu Pilkausku

Gerūta Griniūtė
Nr. 10 (1375), 2021-03-12
Muzika
Leonardas Pilkauskas. V. Samuolio nuotr.
Leonardas Pilkauskas. V. Samuolio nuotr.

Kompiuteriniai žaidimai jau kurį laiką užima pirmaujančias pozicijas audiovizualinių kūrinių rinkoje. Pasak vaizdo žaidimų garsinių efektų ir muzikos kūrėjo Lino Maknio, kompiuteriniai žaidimai populiarumu seniai pralenkė filmų ir muzikos pramonę kartu sudėjus. Taip pat vis dažniau diskutuojama apie vaizdo žaidimus kaip meno kūrinius ir jų inspiruojamas beribes kūrėjų saviraiškos galimybes. „Žaidimai yra kultūros dalis ir to nenuneigsime. Svarbu mokėti jais mėgautis“, – teigia kompozitorius, aranžuotojas, orkestruotojas, saksofonininkas ir pedagogas, apie 20 aranžuočių vaizdo žaidimams autorius Leonardas Pilkauskas.

 

Kuo žaidimai žavi ir kiek šis reiškinys svarbus Tavo gyvenime?

Netiesiogiai – visa kūryba, visas gyvenimo procesas, dalykai, kurie vienaip ar kitaip mane pasiekia, man yra panašūs į žaidimą. Mokykloje buvau gana rimtas žaidėjas. Pamenu, būdavo ir tokių sesijų, per kurias žaidi iki dešimties valandų, o paskui galvoji apie gyvenimo prasmę, ir apskritai – kas čia vyksta...

 

Dalis žmonių greičiausiai stebisi: kaip dešimt valandų įsipaišo į dienotvarkę? Tai vyko savaitgaliais? O gal teko ir pamokas numuilinti?

Ne, pamokų nenumuilindavau. Tokie atvejai, kai tekdavo pažaisti taip ilgai, buvo reti. Juolab kad žaisdavau kompiuteriu, kuriuo reikėjo dalintis su broliais, su šeima. Draugas turėjo „Nintendo“ konsolę. Antroje dešimtojo dešimtmečio pusėje tai buvo visiškai nauja, jis tą konsolę atsisiuntė iš Japonijos. Pamenu, būdami pas jį, įkrisdavom į žaidimus keturioms ar penkioms valandoms. Laikas tada lekia... Žaisdavome ką nors paprasto – „Mario Bros.“, „Donkey Kong“, bet vis tiek užvirdavo kraujas.

 

Prie Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos pamenu tokią vietą, kurios trečiame aukšte buvo įrengta speciali erdvė: užlipęs ten jausdavai nepaprastai stiprų ir slogų prakaito kvapą. Atmosfera nusidažydavo dimensiniu potyriu, jausdavai, kad ten vyksta gyvenimas lyg džiunglėse, kur žmonės, regis, dirbdavo fiziškai, nors iš tiesų – tiesiog sėdėjo prie kompiuterių, kultūringai žaidė. Ten jau stovėjo „PlayStation“ konsolės. Porą metų tai buvo labai populiarus taškas, į kurį vaikai rinkosi žaisti po pamokų arba per pamokas. Susimoki už valandą ir gali žaisti. Tokios žaidimų patirtys – gaivališkos, žiauriai įdomios.

 

Ar galėtum sakyti, kad, būdamas muzikantas, jau mokykloje kompiuterinius žaidimus girdėjai kitaip? Gal pastebėjai, į ką vaizdo žaidimuose kreipia dėmesį Tavo draugai ir kolegos, o į ką – Tu?

Pastaraisiais metais žaidimai nusileido į dar mažesnius ekranus, pavyzdžiui, telefonus. Taigi jie tapo labai mobilūs, žaisti dabar galima bet kur. O anksčiau buvo kaip ritualas: turi rasti tam laiko, pasiruošti, atsisėsti priešais didelį ekraną, įsijungti konsolę, išsirinkti žaidimą. Dabar tas procesas individualizuotas, vis labiau nepriklausomas.

 

Kalbėti apie tuos potyrius sunku. Kas yra kompiuteriniai žaidimai? Tai – begalinis azartas, didelis adrenalino kiekis kraujyje. Daugelis mūsų kartos muzikantų – ar tai būtų Thundercat, ar Kamasi Washingtonas, ar JD Beckas, ar Flying Lotusas – kalbėjo, kad kompiuteriniai žaidimai yra kultūros dalis. Tai – vizualios inspiracijos, tam tikri vizualūs dirgikliai, kurie mus veikia, mumyse palieka daug netikėtų iliuzijų, fantazijų. Ir tie dirgikliai užsilaiko visą gyvenimą.

 

Viename projekte tau teko imtis kompiuterinių žaidimų muzikos aranžuočių orkestrui. Kokių žaidimų muzika įsiminė, kas šiame procese Tave sudomino ir kas buvo sudėtingiausia?

Taip, teko padirbėti prie orkestruočių, aranžuočių žaidimams, pamatyti, kaip atrodo tos muzikinės žaidimų kūrinių struktūros. Ir dabar galvoju: na, nieko ypatingo. Simfoninis žanras mums pažįstamas. Be to, žinome, kaip skamba kompiuterinių žaidimų muzika: aišku, kad ji turi asocijuotis su herojiškumu, turėtų būti ir kokia nors maža drama, netikėtumo momentas, leitmotyvas, smulkios temos. Iš tokių struktūrų ta muzika ir sudaryta.

 

Pavyzdžiui, prisimenu žaidimą „Tetris“ – ten juk skamba rusiška liaudiška melodija. „Tetris“ nėra tiek įdomus, kiek koks nors RPG (Role Playing Game – liet. vaidmenų žaidimas) ar nuotykių žaidimas, susijęs su veiksmu, pavyzdžiui, lenktynės. Bet ta sena rusiška, sakyčiau, jau tapusi liaudies melodija, kurią adaptavo kompiuteriniai žaidimai, yra kabinantis triukas.

 

Pamenu, projekte reikėjo pasidaryti vaizdo žaidimo „World of Warcraft“ transkripciją ir dalinę orkestruotę. Tai jau grynai simfoninis žanras su choru, su daug balsų, su diskantiniu solistu – vien iš atlikėjų sudėties galima įžvelgti istoriją, kad gimsta intriga. Pati žaidimo muzika nėra lengvai įsimenama, bet ji turi paslaptingumo, mistikos, herojiškumo atspalvį – ir tai veikia. Įsijauti į turinį, ir muzika viską puikiai papildo.

 

Kuo vaizdo žaidimų muzikos kūrėjų darbas ypatingas?

Muziką kuria įvairūs žmonės, dažnai – beveik nežinomi kompozitoriai. Bet muzika integruojama į žaidimą, o žaidimą žaidžia daug milijonų žmonių – ir tai yra privalumas jaunam, nežinomam kūrėjui. Taip muzika nustelbia jį patį, prisijaukina žaidėją ir galiausiai taip galima prisiminti, ką sukūrė vienas ar kitas kūrėjas.

 

Nepaisant dažnai išgirstamos kritikos kompiuterinių žaidimų pasauliui ir tiems, kurie į tą pasaulį įsitraukia, kokia, Tavo nuomone, vaizdo žaidimų nauda?

Žaisti protingai yra geras laiko leidimas. Ypač paskui aptariant, ką ten matei, kas tau patinka, ką jautei žaisdamas. Pamenu, kai man buvo vienuolika ar dvylika metų, buvo tokia žaidimų vieta „Planeta“. Ten stovėjo dideli, stacionarūs žaidimų aparatai. Įeini, o prie aparatų stovi po porą suaugusių žmonų, girdisi šauksmai, ore tvyro azartas. Kai pamatai, kaip suaugęs žmogus žaidžia, – ir netgi gana agresyviai, – supranti, kad niekada nieko panašaus nesi matęs (juokiasi). Vis dėlto žaidimai jau tapo dabarties kultūros dalimi. Reikia jais mėgautis, bet svarbu mokėti tai daryti, kaip ir viską. Svarbu rasti balansą – organizuotis taip, kad tave tai džiugintų.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Parengta pagal LRT radijo laidą „Mūza ant peties“, transliuotą vasario 23 d.

Leonardas Pilkauskas. V. Samuolio nuotr.
Leonardas Pilkauskas. V. Samuolio nuotr.
Leonardas Pilkauskas. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Leonardas Pilkauskas. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Leonardas Pilkauskas. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Leonardas Pilkauskas. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Leonardas Pilkauskas. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Leonardas Pilkauskas. I. Vyšniauskaitės nuotr.
„Nintendo-switch“
„Nintendo-switch“
„PlayStation“
„PlayStation“
„Tetris“
„Tetris“
Videožaidimai
Videožaidimai
Žaidimų automatas
Žaidimų automatas