7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dualumas, išreiškiamas balsu

Pokalbis su baritonu Romanu Kudriašovu

Elvina Baužaitė
Nr. 10 (1375), 2021-03-12
Muzika
Romanas Kudriašovas operoje „Pikų dama“. A. Leonovo nuotr.
Romanas Kudriašovas operoje „Pikų dama“. A. Leonovo nuotr.

Baritonas Romanas Kudriašovas vasario 19 d. išpildė trečiąjį „LRT Klasika“ inicijuoto ciklo „Koncertas vienam“ pasirodymą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Šia proga kviečiame artimiau pažinti operos solistą, kurio studijų bagažas – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Londono nacionalinė operos studija, Hamburgo aukštoji muzikos ir teatro mokykla, prizinės vietos daugybėje tarptautinių konkursų, pasiektas finalas II Tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainavimo konkurse, parengtas vaidmuo Karališkajame operos teatre Londono „Covent Garden“ ir kitose svarbiose scenose. Kalbamės apie vokalo meną šiandien ir ateityje.

 

Romanai, prisiminkite vaikystę: kaip atradote muziką, o gal muzika atrado Jus?

Muzikuoti pradėjau dar prieš eidamas į mokyklą, o jau nuo pirmos klasės kaip solistas dainuodavau šventiniuose klasės pasirodymuose. Ryškiai atsimenu, kaip mokytoja prašo, kad dainuočiau vienas, o aš niekaip negaliu suprasti, kodėl esu išskiriamas iš bendraklasių. Tikrai nesijaučiau išskirtinis. Manau, kad muzika atrado mane. Mano mylima muzikos mokytoja Raimunda Kruvelienė, kuri ir dabar seka mano muzikinį kelią, pirmoje klasėje mane atrinko į mokyklos chorą ir patarė tėvams nuvesti gabų vaiką į muzikos mokyklą. Ji su vėlesnėse klasėse muzikos mokiusiu Leonu Kruveliu paskatino muzikuoti drauge su seserimi Kristina – abu pasirodydavome mokyklos renginiuose. Na, o pradėjęs lankyti muzikos mokyklą rimtai pasinėriau į grojimą smuiku. Mokytoja Margarita Urbonienė stipriai įtraukė ir į užklasines veiklas, koncertavimą, meistriškumo kursus.

 

Pasidalykite studijų Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje prisiminimais.

Atsiminimai patys nuostabiausi! Šioje mokykloje brendau ir kaip muzikantas, ir kaip žmogus. Studijuodamas konservatorijoje galutinai supratau, kad muziko kelias man – vienintelis. Be puikaus muzikinio išsilavinimo, įdiegusio taip pat ir kertinį mūsų profesijai atsakomybės jausmą, ketveri metai konservatorijoje buvo ir labai bendruomeniški, iki šiol palaikau ryšius ir su klasiokais, ir su buvusiais dėstytojais.

 

Tuomet atkeliavote į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ko ir kaip čia išmokote, ko siekti skatino pedagogai?

Akademijoje man nusišypsojo laimė pakliūti į Vladimiro Prudnikovo dainavimo klasę. Iš profesoriaus išmokau labai daug – tiek dainavimo, muzikavimo, scenos meno atlikimo srityse, tiek gyvenime. Visi studentai buvome lyg jo vaikai, kaip viena didelė šeima. Atvykus į kitą miestą, kuriame nieko nepažįsti, tai buvo tikra dovana.

 

Kamerinį dainavimą teko laimė studijuoti pas profesorę Sigutę Stonytę. Ji – neeilinė asmenybė, puiki dainininkė ir pedagogė. Ji padėjo man suprasti, kad dainavimo technikų ir jų apibūdinimų yra daugybė, bet teisingiausia ta, kuri tinka tau asmeniškai. Tai vėliau paskatino neapsiriboti Lietuvos patirtimi ir ieškoti žinių užsienyje. Studijas LMTA pamenu kaip itin intensyvų periodą, padėjusį pralaužti fizinio ir, svarbiausia, emocinio susikaustymo ledus.

 

Toliau – studijos Karališkajame Velso muzikos ir dramos koledže Didžiojoje Britanijoje, magistro laipsnis, įgytas Vokietijoje, Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje, pas profesorių Geertą Smitsą. Ar galite palyginti dainavimo studijas Lietuvoje ir užsienyje – daugiau skirčių ar sutapčių?

Karališkajame Velso koledže praleidau vos kelis mėnesius kaip mainų programos studentas. Ši patirtis kardinaliai skyrėsi nuo studijų Lietuvoje. Dėmesio centre ten buvo studentas – jo vystymasis, poreikiai, silpnųjų savybių tobulinimas, darbas kartu su pedagogu, o ne vien studijų programos įvykdymas be jokio grįžtamojo ryšio ir, dažnu atveju, tiesioginės naudos studentui. Šiuo požiūriu studijos Vokietijoje buvo panašios. Kontaktinių valandų skaičius didžiulis – vien individualus darbas, skirtas tobulėjimui. Nors biurokratizmo ten netgi daugiau nei Lietuvoje. Po studijų Vokietijoje dar metams grįžau į Velsą studijuoti tarptautinėje dainavimo akademijoje pas profesorių Dennisą O’Neillą. Paskui stažavausi Nacionalinėje operos studijoje Londone.

 

Apibendrindamas sakyčiau, kad Vokietijoje į visus studentus investuojama labai labai daug. Išmoksti ištisus klodus savo balso repertuaro, operos vaidybos pagrindų, perklausų „taisyklių“ bei operos pasaulio specifikos. Tikrąja to žodžio prasme įgyji profesiją. Didžiojoje Britanijoje daugiau dėmesio skiriama individualumui, talento atskleidimui, atlikimo menui. Iš tiesų kiekvienoje šalyje studijos labai skyrėsi. Esu laimingas, kad, apjungęs visas mokyklas, turiu tai, kas geriausia. Šiandien savo profesinėje veikloje derinu ir išnaudoju visas patirtis.

 

Ką reiškia mokytis dainavimo bendrąja prasme?

Klausimas, kuriam reikėtų atskiro pokalbio. Mokymasis dainuoti visų pirma yra fizinis procesas, kurį reikia įvaldyti. Tačiau jo specifikos praktiškai neįmanoma pamatyti. Juk balso stygos, diafragma, rezonatoriai yra kūno viduje. Iš išorės „už stygos netruktelsi“. Tad mokantis dainavimo dažniausiai naudojami fizinius procesus apibūdinantys vaizdiniai, kurie kartais remiasi biologijos mokslu, o dažnai yra vien fantazijos vaisius, padedantis ilgainiui išvystyti reikiamus kūno raumenyno įpročius. Dainininkas gali kliautis tik vidiniais fiziniais pojūčiais, o studijų procese – pasitikėti pedagogu. Pasitikėjimas yra vienas svarbiausių aspektų: pedagogas girdi tavo balsą iš šalies ir geba vesti tavo vidinius pojūčius link gražaus ir subalansuoto balso skambėjimo.

 

Atrodo, yra daugybė puikių operos solistų. Tad kaip pradedančiajam atrasti savo vietą, turėti galimybę atsiskleisti scenoje, parodyti talentą? Ar tai labiau laimės dalykas, lemtingas atsitiktinumas, ar vis dėlto savo profesijai atsidavęs talentingas dainininkas bus tikrai pastebėtas ir atrastas?

Manau, vieno atsakymo į šį klausimą nėra. Būtų naivu tikėtis, kad užtenka vien talento ir gebėjimų, ir viskas susiklostyts savaime gerai. Iš tiesų yra daugybė puikių operos solistų, tačiau labai daug jų taip ir nepasiekia karjeros aukštumų, nebūna atrasti ar pastebėti. Kai kuriems pasiekti profesinę sėkmę padeda lemtingi atsitiktinumai, kitiems – ilgas ir nuoseklus darbas, bet turbūt dažniausiai – abu šie dalykai kartu. Skaitant žinomų dainininkų biografijas kartais atrodo, kad visi aprašyti sunkumai yra lyg būtinas etapas, atvedantis į šlovę. Tačiau tokias biografijas skaitome iš dabartinės – jau žinomo solisto – perspektyvos. O man kur kas įdomiau įsijausti į jų tuometines jaunystės patirtis, semtis įkvėpimo iš jų pasiryžimo eiti pirmyn ir siekti savo, kai sėkmės dar nebuvo nė horizonte.

 

Dabar išgyvename tikrai ypatingą laiką. Kokia Jūsų patirtis pasaulinės pandemijos akivaizdoje? Kaip priimate, jaučiate kultūros gyvavimo sąstingį?

Kultūrinis gyvenimas patiria ne sąstingį, o tikrą komos būseną. Manau, kaip ir kiekvienas atlikėjas, negalintis išeiti į sceną, negalintis dirbti ir uždirbti, jaučiu frustraciją. Ir ne vien dėl finansų. Asmeniškai aš pandemijos draudimų akivaizdoje supratau, kaip stipriai man būtina dalytis emocijomis ir bendrauti su žiūrovais nuo scenos. Šią nepanaudotą energiją stengiuosi realizuoti kitais būdais, panaudoti asmeniniam tobulėjimui. Išsilieju fizinėje veikloje, taip pat mokausi naujus kūrinius bei operos partijas, kad aktyvus išliktų ir protas, ir atmintis, ir, žinoma, balsas.

 

Prisiminkite savo pirmąją pamatytą operą.

Nepamenu, ar tai pirmoji mano matyta opera, bet tikrai didžiulį įspūdį paliko Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Lig šiol pamenu ir scenografiją, ir režisūrinius sprendimus. Daugelį metų tai yra mano mėgstamiausia opera. Kaskart matant šią operą, daugiasluoksnis poetinis tekstas, personažų santykiai atsiskleidžia vis naujomis spalvomis.

 

O koks buvo paties sukurtas pirmasis vaidmuo operos scenoje?

Pirmasis vaidmuo prieš gerą dešimtmetį buvo baigiamasis bakalauro darbas LMTA. Tai Elviro partija Georgo Friedricho Händelio operoje „Kserksas“. Buvome pirmoji laida po daugelio metų, kuri baigdama studijas parodė tikrą spektaklį su orkestru Rusų dramos teatro salėje, anksčiau buvusiame operos teatre. Nors aš didžiosios scenos patirties jau turėjau – nuo pirmo studijų kurso dirbau LNOBT mimanse, vaidinau masinėse scenose operos ir baleto spektakliuose. Ši patirtis buvo ypatinga.

 

Kokie yra Jūsų ypatingi patyrimai kaip žiūrovo salėje ir kaip vaidmens kūrėjo?

Neeilinių patyrimų, susijusių su operomis, yra daugybė. Pavyzdžiui, stebint „Madam Baterflai“ LNOBT (rež. Anthony Minghella). Baterflai harakiri scena yra ypatingai paveiki muzikine, scenine, emocine prasme. Arba operos „Eugenijus Oneginas“, pastatytos „Vilnius City Opera“ (rež. Dalia Ibelhauptaitė), finalinė scena, Tatjanos ir Onegino duetas. Oneginas puola ant kelių, prisipažįsta meilę; Tatjana, nors vėliau jį atstumia, išgyvena trumpą silpnybės akimirką. Tuo metu, režisierės sprendimu, fone pasirodo Greminas – Tatjanos sutuoktinis. Tačiau jis tik ramiai viską stebi ir vėliau išeina, nesileisdamas į konfliktus ar skubotas reakcijas. Geniali scena. Ir paskutinis potyris jau kaip atlikėjo – pažintis ir pirmoji repeticija su operos legenda, bosu-baritonu Brynu Terfeliu. Šį dainininką daug metų sekiau, klausiausi jo įrašų. Tad susipažinti gyvai ir dar kartu dainuoti – tikrai stulbinanti patirtis. Pažintis peraugo į bičiulystę, ir jau keturis kartus dainavome drauge vienoje operoje skirtingose pasaulio šalyse, kaskart jo kvietimu.

 

Esate konkursų prizininkas, stipendininkas, tad nusakykite, ką operos solistui suteikia, kam įkvepia konkursinės patirtys?

Konkursų nemėgau ir juose dalyvavau tik todėl, kad tai padeda karjerai. Iš kolegų esu girdėjęs konkursų apibūdinimą – „būtinasis blogis“. Konkursai reikalauja didžiulės koncentracijos, o atlikdamas kūrinius esi vertinamas ir teisiamas. Tai nėra labai malonu, nes dainavimas nėra sportas, juk į kiekvieną atlikimą įlieji daug sielos. Tačiau patirtis vis vien labai naudinga – moko sunkiomis sąlygomis išlikti ir užgrūdina.

 

Prisiminkime „Koncertą vienam“, kuriame su pianiste Gabija Butkute atlikote Ralpho Vaughano Williamso ir Benjamino Britteno dainas. Kaip ir kodėl nusprendėte dainuoti būtent šiuos kūrinius?

Ši programa dabar užvaldžiusi mano mintis ir planus. Vienus kūrinius mokėjau jau anksčiau, jie man yra svarbūs ir atrodė verti pasidalyti su klausytojais. Kitus labai mėgau kaip klausytojas, tad nusprendžiau įgyvendinti norą juos atlikti. „Koncerto vienam“ programa – išskirtinai anglų kompozitorių kūriniai, kurie svarbūs ir man, ir pianistei Gabijai Butkutei, studijavusiai ir nemažai metų gyvenusiai Anglijoje. Šiame repertuare jaučiamės kaip žuvys vandenyje. Atliktos dainos – ir iš aranžuotų liaudies dainų rinkinių, ir originalios, taip pat artimos folklorui, kalbančios apie gamtą, jausmus, fizinę ir metafizinę kelionę. Man svarbiausias kriterijus, atsirenkant dainas ir dėliojant programą, yra dainos siužetas, pasakojama istorija – ar ji man suprantama, artima. Jei taip – vadinasi, sugebėsiu ją papasakoti asmeniškai, daina atgis, istorija bus nesumeluota ir paveiki.

 

Ką Jums reiškia scena, galimybė dainuoti, įsijausti į vaidmenis?

Man tai yra galimybė gyventi. Atlikėjai scenoje turbūt naudoja šimto procentų abiejų smegenų pusrutulių pajėgumą; kasdieniame gyvenime – kur kas mažiau. Adrenalinas, užplūstantis scenoje, vaizduotės polėkis, per kūrinį perteikiamos emocijos ir, kita vertus, – pats dainavimas kaip fizinis veiksmas, reikalaujantis griežtos kontrolės, šalto proto, susikaupimo... Mane žavi šis dualumas, išreiškiamas balsu, kuris turi tiesioginį poveikį klausytojui. Tai sunkiai apibūdinama žodžiais.

 

Dėkoju už pokalbį.

Romanas Kudriašovas operoje „Pikų dama“. A. Leonovo nuotr.
Romanas Kudriašovas operoje „Pikų dama“. A. Leonovo nuotr.
Romanas Kudriašovas (Polifemas) operoje „Acis ir Galatėja“. Baroko operos teatras. Asmeninio archyvo nuotr.
Romanas Kudriašovas (Polifemas) operoje „Acis ir Galatėja“. Baroko operos teatras. Asmeninio archyvo nuotr.
Romanas Kudriašovas ir Brynas Terfelis. Asmeninio archyvo nuotr.
Romanas Kudriašovas ir Brynas Terfelis. Asmeninio archyvo nuotr.
Romanas Kudriašovas ir Gabija Butkutė. „Koncertas vienam“
Romanas Kudriašovas ir Gabija Butkutė. „Koncertas vienam“
Romanas Kudriašovas ir Gintaras Rinkevičius. V. Noreikos dainininkų konkursas. M. Mikulėno nuotr.
Romanas Kudriašovas ir Gintaras Rinkevičius. V. Noreikos dainininkų konkursas. M. Mikulėno nuotr.
Romanas Kudriašovas ir Gintaras Rinkevičius. V. Noreikos dainininkų konkursas. M. Mikulėno nuotr.
Romanas Kudriašovas ir Gintaras Rinkevičius. V. Noreikos dainininkų konkursas. M. Mikulėno nuotr.