7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mano kelrodės dainos (VII)

Apie premjeras, kūrybą, interpretaciją

Giedrė Kaukaitė
Nr. 8 (1373), 2021-02-26
Muzika
Festivalis Staliova Volioje, 1979 m. Iš kairės Krzysztofas Sadłowskis, Bronius Kutavičius, Halina Kochan, Audronė Vainiūnaitė, Giedrė Kaukaitė. Nuotr. iš kn. „Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva“. Sudarė ir parengė Rūta Stanevičiūtė. Vilnius, 2018.
Festivalis Staliova Volioje, 1979 m. Iš kairės Krzysztofas Sadłowskis, Bronius Kutavičius, Halina Kochan, Audronė Vainiūnaitė, Giedrė Kaukaitė. Nuotr. iš kn. „Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva“. Sudarė ir parengė Rūta Stanevičiūtė. Vilnius, 2018.

(tęsinys. Pradžia Nr. 2 (1367), 2021-01-15)

 

Viešnagių į Lenkijos festivalius Krokuvoje, Sandomire, Varšuvoje, Staliova Volioje ar Vroclave mūsų kompozitoriai, atlikėjai ir muzikologai vykdavo lietuviškos muzikos gerbėjo ir propaguotojo, muzikologo Krzysztofo Drobos iniciatyva. Tos kelionės įstrigo atmintin kaip ypatingos ir kiek savotiškos. Pirmąsyk Vavelio pilies menėse vaikščiodama jaučiausi lyg ne kartą čia paslaptingu būdu jau lankiusis. Žvilgsnį traukė virš kiekvienų durų regimi Lietuvos herbai su Vyčiu, neįprastai jausmus veikė pažįstamais karalių bei didikų vardais išrašyti sarkofagai ir antkapiai Vavelio katedros rūsiuose, tarsi regėčiau tai, ko man trūksta Lietuvoje. Buvau perskaičiusi viską, kas prieinama, apie Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą, apie karalienę Boną, apie Jogailą, Vytautą ir kitus svarbius istorinius asmenis. Žvelgdama į puošnų Jogailos antkapį galvojau: o mes štai nė patikimo Vytauto portreto neturime, ir kur jis palaidotas nežinome, ir Žalgirio mūšis tik svetimų kronikininkų aprašytas. Namie tarp knygų tebeklaidžiojo nuskaityta, dar prieškariu išleista Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, labai skyrusis nuo tos, kurios buvome mokomi anų laikų mokyklose. Tiesa, man bus pasisekę, nes porą metų Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje Lietuvos istorijos mokiausi, turėjome plonytį Juozo Jurginio vadovėlį.

 

Mano vaikystės Vilniuje lenkų kalba buvo girdima nuo mažų dienų. Ir vėlesniais metais Pilies gatvėje dar galėjai sutikti vieną kitą juodu išeiginiu drabužiu vilkinčią ano šimtmečio moterišką figūrėlę, su ekstravagantiška skrybėlaite, mažyčiu „ridikiuliu“ ir šilkinėmis mezginių pirštinaitėmis, prie mūsų dienų nepritapusią. Vieną tokią kone perpus sulinkusią, baugščiai tipenančią, į movą įsikniaubusią, sutikdavau ir tuomečiame Lenino prospekte, kaskart vis toje pačioje vietoje – ties Žemės ūkio ministerija. Kažkas išsitarė: „Senosios lenkės.“

 

Pradėjus studijuoti dainavimą, teko lankytis lenkiškai kalbėjusios pianistės Aleksandros Dirvianskaitės namuose. Ši garbaus amžiaus inteligentiška muzikė mėgo svečius, vaišindavo kava, arbata ir skambindavo savos kūrybos preliudus juodu koncertiniu „Ibach“ fortepijonu. Susibūrimo meninę dalį papildydavo svečiai: padainuodavo Edmundas Kuodis, eilių paskaitydavo būsimoji aktorė Barbora Abramavičiūtė, buvau prašoma dainuoti ir aš. Akompanuodavo pianistė Halina Znaidzilauskaitė. Su manim, lenkiškai nemokančia, šeimininkė kalbėjo lietuviškai, intriguodama žemaitišku akcentu: buvo kilusi nuo Skuodo, iš garsios žemaičių dvarininkų Dirvonskių giminės, kadaise studijavusi Sankt Peterburge ir Leipcige. Tai buvo neįprastas svečiavimasis – jausdavausi tarsi filme iš iliuzinio aukštuomenės gyvenimo. Dar vėliau, kai su šeima apsigyvensime J. Tumo-Vaižganto gatvės kampiniame name, akį trauks meniškas bareljefas laiptinės sienoje, vaizduojantis trimituojantį angelą. Ar namo šeimininkai nebus buvę muzikai? Išsiaiškinsime, kad šį namą dar caro laikais pasistatė ir jame pamokas davė dvi turtingos lenkės, seserys pianistės. Atgydavo atmintyje ir mano žemaičio Bočiaus pasakojimas apie Lenkijon gelbėtis išskubėjusią kunigaikštienę Oginskienę, kai Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Plungės rūmuose kilo gaisras. Atgydavo ir Bočiaus mandras šūktelėjamas lenkiškai „očevišče!“, norint pabrėžti kokį nors momento išskirtinumą, tarsi lietuviškas žodis būtų per silpnas. Šis pabiras įspūdžių punktyras laiko tėkmėje miglotai formavo kitokį kadaise čia vykusio gyvenimo vaizdą, kitokius papročius, gal aukštesnes tradicijas, rafinuotesnes manieras. O ir anų dienų prabanga – lenkiški skudurėliai turguje, atostogos su „Lato z radiem“, pasaulio atgarsiai iš lenkų žurnalų „Kobieta i życie“ ir „Ruch muzyczny“ bei Lietuvos pietvakariuose pagaunama lenkų televizija – visa tai lyg pabrėžė ne sąsajas, o kaip tik istorinį atotrūkį ir tarsi tvirtino, kad lietuviai – pasaulio pakraštyje. Štai Lenkijoje gyvenanti pianistė Aldona Dvarionaitė iš Gdansko kur nori, ten važiuoja nesiklaususi, o aš – tik per Maskvą...

 

Nors Lenkija – ranka pasiekiama, jon nuvykusi nesijaučiau sava. Trikdė neapčiuopiamas stabdys, inspiruotas Lietuvos ore tvyrojusio požiūrio, neva mūsų tautų praeityje kažkas susiklostė ne taip ir tarsi toji trintis neleistų vertinti istorinį vyksmą buvus sklandų ir nuoseklų. Nepaisant ypač šilto ir draugiško Drobos ir jo kolegų Bohdano Pociejaus bei Andrzejaus Chłopeckio bendravimo, pripažinimo, komplimentų ir itin palankių recenzijų, neapleido jausmas, kad bičiulių širdingumas – tai troškimas mus geriau pažinti ir mėginimas nors mažą istorinio praradimo dalį grąžinti. Lenkijon vykdavome be Maskvos žinios, važiuodavome mažu Lietuvos kompozitorių sąjungos autobusiuku, vingiuotais laukų keliais, kelionės priminė smagias išvykas, o pievose išdygęs dryžuotas užkardas, perspėjantis apie sieną tarp valstybių, kėlė juoką: kažin, ar Žygimantas Augustas prieš keturis šimtmečius Barborą į Vilnių parlydėdamas taip pat „kirsdavo sieną“?..

 

Kai po daugelio metų skaitydama Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko pokalbių rinkinį „Būtovės slėpiniai“ imsiu gilintis į Liublino unijos peripetijas, apims ramybė, tarsi prieštaringa jausena Lenkijoje nebuvo iš piršto laužta: profesorius Gudavičius knygoje be užuolankų tiesiai ištaria prijungimo, o ne susijungimo terminą ir konstatuoja vėlesnį lietuvių bajorijos sulenkėjimą. Kaip tyčia šiomis dienomis pataikiau ir į visiškai priešingų įrodinėjimų paskaitą, ir tai tik rodo, kad istorija – permanentinių interpretacijų laukas.

 

Lenkijoje greta koncertų vykdavo ir konferencijos, diskusijos, seminarai, juose dalyvaudavo mūsų kompozitoriai ir muzikologai bei jų kolegos lenkai. Buvo bendraujama labai laisvai, ne protokoliškai, ne taip, kaip Lietuvoje, kai kažkas vis likdavo nutylėta, o jei pasakoma, tai užuolankomis, netiesiogiai. Rafinuotas atrodė lenkų pomėgis burtis į privačius saloninius pokalbių vakarėlius. Štai Pociejaus namuose buvo skaitomi ir komentuojami šv. Augustino laiškai, o klausytojai, išsibarstę nedidelėje svetainėje, gurkšnodami kas kavą, kas arbatą, supratingai klausėsi, paskui ir komentavo (ilgainiui tai prisiminusi, spėliosiu, ar tradiciją koncertuoti Druskininkuose per atvirą Čiurlionio muziejaus langą nebus įdiegęs kuris Lenkijos papročių gerbėjas?). Gražiai lenkiškai nemokėdama, susibūrimuose susišnekėdavau buitine kalba, tad pavydėjau Osvaldui Balakauskui, kalbėjusiam pasigėrėtinai gražiai. Akį traukė senoviškos užuolaidėlės ant nedidelių būsto langų, senos, girgždančios ir nevienodos kėdės, prieškarinis radijo aparatas, sieninis laikrodis, dailiai siuvinėta staltiesė ir nėrinių servetėlės – viskas priminė senojo Kauno svetainių tęstinumą. Mano drovėjimąsi prablaškydavo tyčinis Felikso Bajoro kalbėjimas rusiškai su pabrėžtinai demonstratyviu akcentu, tyčia mikčiojant ir su tyčinėmis klaidomis. Svečiai ir šeimininkai tai suprato ne tik kaip humorą, bet ir kaip iškalbingą nuorodą be žodžių, iš kur mes, lietuviai, atvykome. Nepamirštamą įspūdį paliko Pociejaus žmona, pagyvenusi aktorė, charakteriu ir povyza primenanti Kazimierą Kymantaitę. Ji pasitiko mus basa, apsivilkusi ilga marga suknia, užsikorusi gal dvidešimt eilių gintaro karolių. O suvokusi, kad Kutavičius lenkiškai nesupranta, nieko nelaukdama egzaltuotai krito priešais jį ant grindų kryžiumi...

 

Lenkijos scenose jaučiausi dviprasmiškai, nes lietuviškai dainuojamų kūrinių tekstų publika nesuprato, taigi persidavė nebyli klausytojų dvejonė: ko čia toji solistė taip ardosi? Atrodė, kad kalbos nesuprantančiam klausytojui žodinis tekstas tik trukdo, neleisdamas įsigilinti, ką transliuoja pati muzika. Likau nepasiteiravusi Raimundo Katiliaus, Birutės Vainiūnaitės ir kitų muzikantų, ar jie Lenkijoje jautėsi suprasti. Jiems, ko gero, paprasčiau – nereikėjo įveikti kalbos barjero, jie siuntė instrumentinės muzikos informaciją. Mano dainuojami lietuvių klasikai Stasys Šimkus, Juozas Gruodis, Balys Dvarionas, net ir impresionistiškas Jonas Nabažas Vakarų tradicijai artimesni, kaip ir Vavelio menėje dainuotas Josepho Haydno, Franzo Schuberto, Johanneso Brahmso ir Gustavo Mahlerio kūrinių rečitalis, sulaukęs apčiuopiamesnio kontakto.

 

Geografiškai tolimesniuose kraštuose – Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje – lietuviškai dainuodama jaučiau paprastesnį ryšį. Artimesnių sąsajų neieškodami, su klausytojais keitėmės menine informacija, ir to pakako. 

 

Ypač artimai lietuviška muzika buvo priimama Skandinavijos kraštuose, tarsi mus sietų ne tik geografinis, bet ir gelminis pasaulėjautos artumas. 1990 m., iškart po Kovo 11-osios, iš Kristiansando miesto Norvegijoje, kur jau ne kartą buvau lankiusis, sulaukiau netikėto telefono skambučio ir kvietimo atvykti gegužės 17 d. į Norvegijos Nepriklausomybės šventę bei Tarptautinį sakralinės muzikos festivalį. Pasiskolinusi lietuvišką tautinį kostiumą, su džiaugsmu vykau jau nebe „per Maskvą“. Kristiansando katedroje tarp įvairiausių pasaulio vėliavų, greta Norvegijos vėliavos, jaudinamai pati gražiausia atrodė akiai dar neįprasta trispalvė. Toji šventė išliks atmintyje visam laikui – šitiek tautiniais drabužiais apsivilkusių, pakylėtai besišypsančių žmonių tebuvau mačiusi tik mūsiškėse dainų šventėse. Čia atrodė, kad gatvės eitynėse dalyvauja visas miestas. Kažkas iš mano kelionės organizatorių pasakė, kad norvegai gerai supranta, ką reiškia būti okupuotiems, mat ir jie buvę vokiečių okupuoti. Pasiteiravau, kiek laiko jų okupacija truko. Atsakė, kad ilgai – net penkerius metus. Na, mes, matyt, dar geriau nelaisvę suvokiame, joje išbuvę pusę šimto metų... 

 

Ilgokai spėliojau, kodėl tuomet Lenkijoje jausdavausi nevienareikšmiškai. Ilgainiui netikėtai aplankė labai paprasta išvada: ano meto Lietuvos nejaučiau kaip valstybės ir pati piliete nesijaučiau. Ir negalėjau piliete jaustis, juk valstybingumas buvo prarastas, ir mes tebuvome „teritorijos“ gyventojai. 

 

Švedijoje Stokholmo filharmonijos Karališkosios salės publika puikiai sutiko Algirdo Martinaičio „Cantus ad futurum“ ir Bajoro „Kalendorines dainas“. Tiesa, ir šioji kelionė įvyko Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę, tad akivaizdžiai prisidėjo ir naujasis istorinis kontekstas.

 

B. d.

Festivalis Staliova Volioje, 1979 m. Iš kairės Krzysztofas Sadłowskis, Bronius Kutavičius, Halina Kochan, Audronė Vainiūnaitė, Giedrė Kaukaitė. Nuotr. iš kn. „Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva“. Sudarė ir parengė Rūta Stanevičiūtė. Vilnius, 2018.
Festivalis Staliova Volioje, 1979 m. Iš kairės Krzysztofas Sadłowskis, Bronius Kutavičius, Halina Kochan, Audronė Vainiūnaitė, Giedrė Kaukaitė. Nuotr. iš kn. „Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva“. Sudarė ir parengė Rūta Stanevičiūtė. Vilnius, 2018.
Festivalis Staliova Volioje, 1979 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Giedrė Kaukaitė, Halina Kochan, Audronė Vainiūnaitė, Petras Kunca. Antroje eilėje iš kairės: Augustinas Vasiliauskas, Donatas Katkus, Bronius Kutavičius, Krzysztofas Sadłowskis. Nuotr. iš kn. „Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva“. Sudarė ir parengė Rūta Stanevičiūtė. Vilnius, 2018
Festivalis Staliova Volioje, 1979 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Giedrė Kaukaitė, Halina Kochan, Audronė Vainiūnaitė, Petras Kunca. Antroje eilėje iš kairės: Augustinas Vasiliauskas, Donatas Katkus, Bronius Kutavičius, Krzysztofas Sadłowskis. Nuotr. iš kn. „Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva“. Sudarė ir parengė Rūta Stanevičiūtė. Vilnius, 2018
Krzysztof Droba, Staliova Volia, 1977. Nuotr. iš kn. „Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva“. Sudarė ir parengė Rūta Stanevičiūtė. Vilnius, 2018
Krzysztof Droba, Staliova Volia, 1977. Nuotr. iš kn. „Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva“. Sudarė ir parengė Rūta Stanevičiūtė. Vilnius, 2018
Bronius Kutavičius, Rūta Stanevičiūtė, Krzysztofas Droba operos „Lokys“ premjeroje LNOBT, 2000. Nuotr. iš kn. „Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva“. Sudarė ir parengė Rūta Stanevičiūtė. Vilnius, 2018
Bronius Kutavičius, Rūta Stanevičiūtė, Krzysztofas Droba operos „Lokys“ premjeroje LNOBT, 2000. Nuotr. iš kn. „Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva“. Sudarė ir parengė Rūta Stanevičiūtė. Vilnius, 2018
Giedrė Kaukaitė Tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje Norvegijoje, Kristiansando katedroje, 1990 gegužė. Asmeninio archyvo nuotr.
Giedrė Kaukaitė Tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje Norvegijoje, Kristiansando katedroje, 1990 gegužė. Asmeninio archyvo nuotr.