Vaizdingi fleitos pavidalai

Fleitininką Giedrių Gelgotą žinome ir kaip solistą, ir kaip Kristupo pučiamųjų instrumentų kvinteto narį, ir kaip Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro fleitų grupės muzikantą. Taip pat jis – aktyvus šiuolaikinės muzikos atlikėjas. Todėl nestebina, kad bene visus jo kompaktinėje plokštelėje „Solitude“ sudėtų kūrinių autorius fleitininkas vadina savo bičiuliais. Apie neseniai pasirodžiusį jo albumą kalbėjomės su pačiu G. Gelgotu, taip pat kompozitorėmis Zita Bružaite ir Monika Zenkevičiūte (Monikaze). Jų, kaip ir kitų autorių, kūrinių galime išgirsti šioje plokštelėje.

Rasa Murauskaitė: „Solitude“ – albumas, plačiai pristatantis lietuvišką muziką fleitai. Ar ilgai ore sklandė tokio leidinio idėja? Kas sudaro „Solitude“ turinį?

Giedrius Gelgotas: Tai tikrai fleitos muzikos rinktinė, o jos idėja gimė prieš 5 ar net 10 metų. Iškart nepuoliau šios minties plėtoti, kol repertuaras neprisikaupė natūraliai. Atsiradus įrašų prodiuserio Arūno Zujaus palaikymui, pavyko išleisti albumą, kuo aš, žinoma, labai džiaugiuosi. Iš esmės kiekvienas plokštelės kūrinys turi savo istoriją. Simboliška, kad albumą pradedu savo brolio Gedimino Gelgoto pjese „Į dangų“, kuri turi labai daug variantų, bet iš pradžių buvo parašyta fleitai arba balsui su vargonais. Tai vienas pirmųjų mano brolio kūrinių, tikęs albumo pradžiai. Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Mozaika“ irgi turi istoriją: buvau pakviestas groti rečitalį Rygoje, o Lietuvoje tuo metu buvo organizuojamas tarptautinis Juozo Pakalnio pučiamųjų instrumentų konkursas. Rygiečiai jam rengėsi ir mano koncerto organizatoriai paprašė, kad į savo koncerto programą būtinai įtraukčiau „Mozaiką“ – jie norėjo išgirsti, kaip kūrinys skamba. Prašymas mane privertė padirbėti su kompozitore, atidžiai panagrinėti tekstą. Na, o Algirdas Martinaitis... – arba aš jį, arba jis mane persekioja visą gyvenimą. Žinia, jo kūryboje svarbūs paukščiai – per daugelį metų vis kokius nors „paukščiukus“ man papuola pagroti orkestruose arba soliniuose projektuose. Jo kūrinį „Strazdo mokinys“ pavadinčiau klasika, ypač šios plokštelės kontekste. Beje, „Strazdo mokinio“ niekur nesu viešai atlikęs, tad albume jį parodau pirmą kartą. Kompozitoriui siunčiau įrašus, atrodo, liko patenkintas. Kitas įrašas – Snieguolės Dikčiūtės „Solitude“. Su kompozitore suradome bendrą interpretacijos sprendimą. Šis kūrinys man paliko gilų įspūdį, kompozitorei sutikus, net ir visą albumą pavadinau „Solitude“. Na, o su Zita Bružaite bendradarbiaujame seniai ir produktyviai. Albumui išsirinkau vieną jos seniai parašytą preliudą „...buvau aš su aušra pakilus...“. Įrašiau bandomąjį variantą ir nusiunčiau Zitai, gal duos kokių patarimų. Po to ji užsiminė, kad per pandemiją parašė kūrinį fleitai solo su elektronika. Kaip tik plokštelės pabaigai reikėjo kūrinių su šiuolaikišku elektronikos pritarimu, tad su džiaugsmu įrašiau ir dar vieną jos kompoziciją, visiškai naują – „n-23“ – iš jos „pandeminio ciklo“.

R. M.: Zita, albume „Solitude“ atsidūrė net du Jūsų kūriniai. Įdomu, kad abu dar ir susiję su sausio mėnesiu.

Zita Bružaitė: Kai Giedrius pasidalijo idėjomis apie ketinimą išleisti kūrinių fleitai plokštelę, dar užklausė, gal turiu kažką fleitai su elektronika. Sakau, kaip tik šiuo metu komponuoju naują „kovidinį“ kūrinuką. Žvilgtelėjusi į savo kūrinių sąrašą prisiminiau, kad „...buvau aš su aušra pakilus“ parašytas sausio mėnesį, 2005 metais, o „n-23“ leidyba ir suskambėjimas taip pat susijęs su sausiu. Ir ankstesnis preliudas, ir nerimo raide „n“ pavadintas 23-iasis puslapėlis, skirtas fleitai ir elektronikai, yra intymūs, peizažiški. Kalbėdama apie „...buvau aš su aušra pakilus...“, galėčiau jį įvardyti kaip žiemos atviruką. Prie jo yra ir tokia anotacija: „Vieną sausio vakarą supratau, kad labai pasiilgau žiemos, apėmė savotiškas liūdesys ir ilgesys. Tada pradėjau komponuoti preliudą ir po truputį ant žemės nusileido tas medžių ažūrinis baltumas, tiesa, ne toks gilus ir baltas, kokį matome šiandien.“ Tai labai pakėlė dvasią – toks tad preliudo atsiradimo kelias. Na, o „n-23“ yra naujas kūrinys, susijęs su pirmuoju karantinu. Taip jau atsitiko, kad nuo praėjusių metų kovo 16 d. iki birželio 16 d. buvau sau davusi pažadą sukurti didelį kūrinį „Nerimas“. Ką reiškia didelį? Kiekvieną dieną nors 10 minučių ar pusvalandis, – kaip kokia mantra, – buvo skirtas natų rašymui. Tada rašymą netgi pavadinau emociniu dienoraščiu. Taip ir atsirado 41 lapelis. Įsivaizdavau, kad kada nors tai bus vienas didelis kūrinys, pavadintas „Nerimu“, o kiekviena jo dalis, pažymėta puslapio vardu ar, teisingiau, skaičiumi, galės gyvuoti ir atskirai. Kūrinyje „n-23“ yra viso labo šešios natos, lydimos virpančios elektronikos. Jame tarsi susijungia išorinė ramybė su viduje pulsuojančiu nerimu. Dabar visi išgyvename nežinomybės, nerimo, pokyčių laiką. Tarsi suvokiame, kad vyksta kažkoks virsmas, po kurio daug kas bus jau kitaip, bet to turbūt negalime paaiškinti. Tad į tuos lapelius ir sudėjau visas nerimo natas.

R. M.: Ar įgarsintas kol kas tik „n-23“ puslapis, ar atlikti jau ir kiti superciklo kūriniai?

Z. B.: Gali būti, kad „įgarsintas“ yra ir dar vienas lapelis fortepijonui. Pasidalinau jo natomis su pianiste Šviese Čepliauskaite, kuri brangina, myli, supranta mano muziką ir visą laiką jos laukia. Lapelis fleitai ir elektronikai vienareikšmiškai pirmasis, įgijęs garsinį pavidalą. Klausydama vienos radijo laidos (iš vakaro kaip tik buvau parašiusi kelias natas), išgirdau Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Rūtos Kačkutės žodžius, kad muziejus sugalvojo kaupti COVID’o istorijas, tam tikrus eksponatus, kurių laukia iš menininkų. Sakau, va, aš jau turiu. Surinkusi visus rankraščius, 41 ranka rašytą lapelį, atidaviau Nacionaliniam muziejui.

R. M.: Albume „Solitude“, be jau minėtų kūrinių, taip pat įrašyti ir Arvydo Malcio, Onutės Narbutaitės, Lino Rimšos kūriniai. Giedriau, trumpai pristatyk ir juos.

G. G.: Arvydo Malcio „Pasiklydęs dykumoje“ – tai jo žymusis Koncertas fleitai su orkestru, kurį man yra tekę groti su daugeliu orkestrų įvairiose salėse. Koncerto kadencija paties kompozitoriaus išleista kaip atskira pjesė fleitai solo ir pavadinta taip pat kaip koncertas. Kadangi tą kadenciją per daug metų prisijaukinau, buvo malonu ją atgaivinti ir interpretuoti naujai. Onutė Narbutaitė yra nuolatinė mano muzikinio kelio palydovė, daug metų palaikome šiltus, nuoširdžius santykius. Vienas didesnių mūsų kūrybinių susitikimų buvo opera „Kornetas“ – fantastiškas veikalas, pralenkęs laiką. Kiekviena šios operos nata yra aukso vertės. Trapus audinys – kažkas nuostabaus. Taip atsitiko, kad kelis fragmentus, su kompozitorės leidimu ir korekcijomis, įrašiau. Ir dar, kaip tyčia, papuolė ir vienas senas mano įrašas – Onutės muzika Gintaro Varno režisuotam spektakliui „Oidipas karalius“. Įrašinėjau jį studijoje ir išėjo įdomus koliažas: skamba lyg ir viena fleita, bet paskui ji „persidengia“ su antra, trečia... – garso režisierius iš to ir padarė koliažą. Tai tapo tarsi įžanga į finalinę albumo dalį, kur jau prasideda kūriniai su elektronika. Albumo pabaigoje – mano bičiulio Lino Rimšos (pagal Bach–Marcello reminiscenciją) „Obertonai iš praeities“. Linas šį kūrinį buvo pritaikęs mano studentei iš Japonijos, kuri prieš trejus metus ketino jį išleisti. Bet kažkaip jai nepavyko. Taigi „Obertonai iš praeities“ nugulė mano albume. Na, ir galiausiai savotiškas mano atradimas – Monika Zenkevičiūtė (Monikaze). Monika – nuostabiai kūrybingas žmogus, nors iki pat pabaigos nežinojau, kas bus, ir su šiokia tokia baime laukiau rezultato. Bet kai išgirdau, ką ji per savo bemieges naktis padarė, galiu pasakyti: tai – šedevras. Malonu, kai kažkas dar gali nustebinti.

R. M.: Monika, daugiausia dirbi elektroninės muzikos srityje. Kaip pradėjai bendradarbiavimą su Giedriumi? Galų gale, kokios raiškos ieškojai, rašydama kompoziciją solo fleitai „Manta“?

Monika Zenkevičiūtė (Monikaze): Netikėtai susitikome „Mama Studios“ ir Giedrius pasakė, kad jam labai reikėtų kūrinio fleitai. Manta – tai rajų rūšis. Jos labai aukštai iššoka virš vandens, todėl atrodo, kad skraido. Mantą pasirinkau kaip simbolį, nurodantį kūrinio nuotaiką. O kompozicijos idėja – tai žmogaus išsilaisvinimas. Kūrinyje galime išgirsti, kaip manta plaukioja, o galiausiai įkvepia, iššoka, nardo. Rašydamas solo instrumentui turi galvoti apie atlikėją, įsivaizduoti, kaip jis jausis atlikdamas tavo kūrinį, suteikti jam galimybę atsiskleisti. Siekiau, kad medžiagą būtų kuo lengviau pagroti ir kad ji lengvai skambėtų – tarsi koks Chačaturianas. Kaip jis rašyti nemoku, bet stengiausi sukurti būtent tokį įspūdį, nes solistui reikia turėti galimybę atsiskleisti.

G. G.: Turiu pasakyti, kad Monikos pjesę ne taip lengva pagroti, kaip ji sako. Kad muzika skambėtų virtuoziškai, reikėjo daug padirbėti. Tačiau tai ne visai mano, o kompozitorės nuopelnas. Bet mane labiausiai žavi šio kūrinio prasmė ir forma. Galima į jį žiūrėti ir tradiciškai – yra įžanga, kulminacija, viskas išdėliota labai prasmingai. Dažnai pasitaiko „technologijų dėl technologijų“, – kaip įvairūs klijavimai, jungimai, – o čia viskas paklūsta idėjai, kuri mane sužavėjo.

R. M.: Esame įpratę, kad bene lanksčiausiais instrumentais, paklūstančiais šiuolaikinės muzikos eksperimentams, laikomi styginiai, pasižymintys plačiomis išplėstinių grojimo technikų galimybėmis. Ar fleita yra lankstus instrumentas, lengvai pasiduodantis lakiai šiandien kuriančių kompozitorių vaizduotei?

G. G.: Žinoma, kaip fleitininkas manau, kad iš visų pučiamųjų fleita yra labiausiai šiuolaikinių technikų atžvilgiu pažengęs instrumentas. Ir bene plačiausiai naudojamas. Šiuolaikinių technikų galimybės tikrai įvairios, repertuaro daug. Kompozitoriai noriai ir dažnai su manimi ar kitais fleitininkais bendradarbiauja.

R. M.: Monika, Zita, kaip jūs apibūdintumėte patirtį rašant kūrinį būtent fleitai ir apskritai – instrumentui solo?

M. Z. (M.): Man du instrumentai siejasi su žmogaus balsu. Gerai žinome, kad jį bene labiausiai primena altas, tačiau ir fleita turi kažkokio žmogiško skambesio. Labai mėgstu jos tembrą. Be to, mes, kompozitoriai, žinome, kad aukštas registras yra paslankesnis.

Z. B.: Nors ir atrodo, kad vienas ar kitas autorius turi „lengvą ranką“ bet kokiems kūriniams – ar kameriniams, ar simfoniniams, ar soliniams, – vis vien reikia įdėti daug pastangų, skiriasi pats rašymo būdas. Rašydamas stambios formos kūrinį (kalbėsiu apie save) mąstai tarsi freskomis, plačiais potėpiais. Rašymas instrumentui solo reikalauja daug kruopštaus, mikroskopinio darbo. Šiuo metu sėdžiu prie operos vaikams „Guliverio kelionės“ partitūros. Ją rengiančiam maestro Virgilijui Visockiui ne sykį esu sakiusi, kad kartais ilgai užtrunku prie vieno artikuliacijos ženklo. Rašydama solo kūrinius turiu visai kitokias užduotis. Be to, nuolat apgalvoju jų atlikimą, sklaidą, kaip kompozicija bus suprasta, kiek kūrinys galės klajoti po pasaulį be tavo ypatingų pastabų. Kaip žinome, tokie kūriniai yra geriausi ambasadoriai, pristatantys kompozitoriaus muziką. Kamerinius ar solinius kūrinius rašyti labai mėgstu, prie jų dažnai grįžtu, nes pirmiausia juos paakina kurti patys atlikėjai.

R. M.: Koks tolimesnis albumo „Solitude“ kelias? Aišku, pandemija daug planų sujaukė, bet galbūt vis vien yra numatyti albumo pristatymo koncertai, kai tik bus galima juos rengti?

G. G.: Yra suplanuotų koncertų, tačiau kol kas tai neįmanoma. Nors turiu pasakyti, kad įrašams pandemija man buvo netgi naudinga. Noriu padėkoti Nacionalinei filharmonijai ir jos direktorei Rūtai Prusevičienei už galimybę įrašinėti Didžiojoje salėje, tai natūraliai suteikė įrašams skambesio minkštumo. Planuoju plokštelės programą atlikti fragmentais. Taip pat jau sumanytas ir dar vienas mano albumas – fleita su orkestru, kaip dar viena lietuviškos muzikos retrospektyva, kurios taip pat sukaupta nemažai. O jei tik Monika pritars, ir toliau dirbsime su jos kūryba.

M. Z. (M.): Sulaukėme teigiamų atsiliepimų apie „Mantą“. Bendravau su viena įrašų kompanija, jiems labai patiko. Paprašė sukurti daugiau. Galvojame, kodėl gi ne?

Parengta pagal radijo „LRT Klasika“ laidą „Garso ekspedicija“, sausio 21 d.