Mano kelrodės dainos (VI)

(tęsinys. Pradžia Nr. 2 (1367), 2021-01-15)

Kompozitorių sąjunga ir Nacionalinė filharmonija anuomet glaudžiai bendradarbiavo, tad perklausoms pristatytieji ir aptartieji opusai pradėdavo savo tikrąjį gyvenimą koncertuose, festivaliuose, kompozitorių suvažiavimuose ir plenumuose, autoriniuose koncertuose bei paskirų solistų, ansamblių ir orkestrų koncertinėse programose.

Ne viskas anuomet klojosi taip sklandžiai, kaip čia glaustai pasakyta. Štai 1986-aisiais filharmonijos vadovybei pristačiusi 6 programų ciklą „Lietuvių kompozitorių vokalinė kūryba“, sulaukiau nuosprendžio: „Antitarybinė programa!“ Daugiau kaip dvidešimt lietuvių autorių pavardžių vienoj kupetoj atrodė „per daug“ ir ciklas į sezono programas įtrauktas nebuvo. Tik pasikeitus įstaigos vadovybei sumanymą galėjau įvykdyti ir paskyriau jį savo kūrybinės veiklos 20-mečiui. Įsiminė ir kitas atvejis: aukštas valdininkas, anuomet turėjęs patvirtinti mano pristatymą docentūrai, privačiame pokalbyje nustebino pasišaipydamas iš Broniaus Kutavičiaus oratorijos „Iš jotvingių akmens“, sakė, piemenys muzikantai, kaip jie drįsta akmenukais ir stiklo buteliais scenoje skimbčioti tarsi laukiniai, kuo jie klausytojus laiko, gal nežino, kad mes prūsų kalbos žodyną turime? Tokia šio viršininko, išsilavinusio žmogaus, pripažinto vertėjo iš graikų ir lotynų kalbų, atestacija nepatikėjau, greičiausiai tai buvo inertiškas apsidraudimas, neva atliekant „vadovo pareigą“. Juk turėjo pastebėti, kad muzikantų liečiami stiklo buteliai atsiliepia įvairaus aukščio garsais, ir tai ne atsitiktiniai, o partitūros balsai. 

Anas metas – dvigubų žaidimų metas, juos tobulai buvome išmokę. Leopoldas Digrys, žinodamas, kad Bacho choralų groti „negalima“, pavadindavo juos choraliniais preliudais ir išsisukdavo. 1977-aisiais Kutavičiui parašius kompoziciją „Prutena. Užpustytas kaimas“ vargonams, smuikui ir varpams, inspiruotą Liudviko Rėzos eilėraščio, L. Digrys pasiūlė eilėraštį išspausdinti premjeros programėlėje kaip poetinį kūrinio turinį. Tačiau liūdnos eilės apie autoriaus gimtojo Karvaičių kaimo Kuršių nerijoje ištuštėjimą, kai vėjo pustomas smėlis palaidoja žvejų sodybas, bažnyčią ir iš po smėlio lieka kyšoti tik negyvų medžių viršūnės, valdžiai pasirodė pavojinga paralelė nūdienai, ir eilėraščio spausdinti neleista. Tad premjeroje L. Rėzos eilėraštį publikai perskaitė pakviestas aktorius. L. Digrys, turbūt visų anuomet vargonams rašytų kūrinių pirmasis atlikėjas, „Prutenos“ pavadinimą tardavo ypatinga intonacija ir veido išraiška. Ir būdavo aišku, kad neturiu klausti kodėl. Kitas L. Digrio pasakojimas. 1975 m. filharmonijos Didžiojoje salėje dviejų dienų koncertais buvo paminėtas žinomo vyrų choro „Varpas“ dvidešimtmetis. Pirmą vakarą paskutiniu programos numeriu L. Digrio iniciatyva skambėjo čekų kompozitoriaus Petro Ebeno kūrinys vargonams ir vyrų chorui „Missa adventus“. Po koncerto, vėlų vakarą, telefonu pažįstamas kultūros ministerijos darbuotojo balsas L. Digriui patarė „skubiai susirgti“, nes gauta informacija, neva filharmonijos scenoje pradėtos aukoti Mišios. Tad kitą vakarą „dėl vargonininko ligos“ Ebeno kūrinys neskambėjo. Filharmonijos koridoriuose sklandydavo ir anekdotiškų istorijų. Štai vieno kolektyvo afišai pasiūlytą panoraminę Vilniaus nuotrauką nuo Tauro kalno anuometė cenzūros įstaiga „Glavlitas“ uždraudė. Sunku atspėti, kuris tos panoramos objektas pasirodė neviešintinas – Lenino paminklas, Šv. Jokūbo bažnyčia, Lukiškių kalėjimas, tuometė Valstybinė konservatorija ar Saugumo komiteto rūmai, bet nuotykius mėgęs filharmonijos administratorius, vykdamas į Maskvą, tą afišos projektą nusivežė ir iš nieko neįtariančio Sąjunginės kultūros ministerijos klerko gavo vizą su parašu, kad afiša tinkama. Tuomet ir vietiniai cenzoriai nebeprieštaravo.

Mano lietuviškas repertuaras ne visiems klausytojams, net ir inteligentams, prie širdies buvo, girdėjau priekaištų ir piktinimosi dėl tarmiškumų, girdi, grubiai skamba motka, kodėl ne motulė ar motinėlė, ir pan. Arba ko aš vis taip liūdnai ir net piktai dainuojanti, ar neparašo „tie kompozitoriai“ linksmiau. Į vadinamuosius vyriausybinius koncertus ilgainiui nebebuvau kviečiama, nes vis nerasdavau repertuaro, o tų pačių nuolat girdimų kūrinių nenorėjau kartoti. Prajuokino kartą netoli konservatorijos sutiktas Donatas Katkus, paklaustas, ar nežino kokio pakilaus ir džiugaus lietuviško kūrinio. Atsakė žinąs vienintelį – Lietuvos TSR himną. Ką čia bepridursi... O po Juliaus Juzeliūno „Melikos“ tuometėje Paveikslų galerijoje, kur į sekmadienio koncertus publika plūste plūdo, kitą dieną Virgilijus Noreika pasikvietė mane į teatro direktoriaus kabinetą ir smagiai išbarė už balso gadinimą, pateikdamas profesionalius argumentus. Nesiginčijau, ir anksčiau bardavo už daugelį „nenormalių“ kūrinių, tik vėliau pasakysiu: kenčia balsas, bet idėja svarbiau. Nesigyriau tuomet, kad gavau dar „nenormalesnį“ Antano Rekašiaus pasiūlymą – jo kūrinio vokalinė partija išrašyta ne natomis, o strėlėmis, tik kryptį nurodančiomis, ir balsu turėčiau improvizuoti spygavimus, šūkčiojimus, ūkavimus, kūkčiojimus ir kvatojimus... 

Greta pagrindinių vaidmenų teatre jaučiau jau suspėjusi susikurti kitą, man artimą bendravimo ratą, tarsi antrus namus – tai naujų kūrinių autoriai, pianistai, vargonininkai, kvartetų muzikantai, ansamblis „Musica humana“, kamerinis orkestras, simfoninis orkestras, dirigentai Saulius Sondeckis, Juozas Domarkas. Muzikologai – ypač svarbi to kito rato dalis. Kiekvienos naujo kūrinio premjeros anuomet buvo nekantriai laukiama, įdėmiai klausoma, vertinama, karštai aptarinėjama ir nedelsiant recenzuojama. Muzikologus jausdavome kaip svarbius ir neatsiejamus kultūros lauko veikėjus, kultūros vyksmo puoselėtojus, auklėtojus, net vairininkus, ar kaip savotišką kompozitorių ir atlikėjų meno veidrodį. Buvo svarbu, kaip atsilieps Ona Narbutienė, Irena Mikšytė, Algirdas Ambrazas, Vytautas Landsbergis, Edmundas Gedgaudas, vėliau Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Živilė Ramoškaitė ir trys Rūtos – Goštautienė, Gaidamavičiūtė bei trumpesnį laiką labai įdomiai rašiusi Naktinytė, dar vėliau – Vytautė Markeliūnienė.

Apie 1980-uosius su pianistu Povilu Stravinsku surengėme Piotro Čaikovskio, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo ir Valerijaus Gavrilino vokalinių kūrinių rečitalį. „Literatūros ir meno“ savaitraštyje pasirodęs kritiškas Zenono Paulausko, dainavimo katedros vedėjo, atsiliepimas nuvylė: Čaikovskio romansų interpretacijai atlikėjams esą stigę emocionalumo. Ir labai nudžiugau po savaitės to paties savaitraščio numeryje radusi O. Narbutienės „kitą nuomonę“, kad minėtame rečitalyje rusų klasikų romansai skambėjo sutaurintai, atsisakius įprasto ir senokai pabodusio egzaltuoto jausmingumo. O juk tokia ir buvo mudviejų su Povilu siekiamybė. 

1972-aisiais laimėjusi sąjunginio Michailo Glinkos konkurso pirmąją premiją, iškart patekau į „Sojuzkoncerto“ ir „Goskoncerto“ gastrolių sąrašus, taigi turėjau galimybę dainuoti solinius koncertus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose sovietinėse respublikose bei užsienyje. Su vargonininku L. Digriu kasmet buvome kviečiami į puikias Maskvos konservatorijos Didžiąją ir Čaikovskio sales, tuomečio Leningrado Akademinę kapelą ir Didžiąją filharmonijos salę. Laikėme tai garbingais pakvietimais, nes minėtos salės pelnytai buvo prestižinės, jas lankė nuolatinė, kultūringa, išsilavinusi publika, ne sykį tarp klausytojų teko matyti melomanų su partitūromis rankose. Šilti ir ryškūs įspūdžiai liko iš kelionių su pianistais bei kameriniais ansambliais į Taliną, Rygą, Tbilisį, Jerevaną bei daugelį senas tradicijas išlaikiusių Rusijos miestų – Jekaterinburgą, Permę, Vladivostoką, Chabarovską. Plėtėsi akiratis, pažintis su įvairia publika turtino. Į koncertines gastrolių programas įtraukdavome ir lietuviškų kūrinių – tai anuomet laikėme natūraliu poreikiu ir nerašyta pareiga. Taip stengėmės išsiųsti žinią pasauliui, kad tebesame. 

B. d.