Muzika
Keista diena. Vasario 9-osios išvakarėse gavome žinią apie Anatolijaus Valičenkos mirtį Gdanske. Buvome susieti nuo „Aušros“ gimnazijos laikų. Lygia greta – ta pati mokytoja Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje, vėliau ir tas pats fortepijono specialybės profesorius studijuojant Vilniuje. Buvome ganėtinai skirtingi, bet turėjome ir „bendrų vardiklių“. Jie gal vyravo? Gal.
Kažkaip vienu metu suartėjome su Dvarionų šeima, per kurią Tolia susipažino su savo būsimąja žmona Marysia (Aldonos Dvarionaitės vyro seserimi). Jo atmintyje (manau, kad fenomenalioje) stebėtinai tiksliai laikėsi daugybė faktų, datų ir pokalbių. Gal čia padėdavo ir absoliuti muzikinė klausa? Tiksliai atkurdavo seniai girdėtus pokalbius, labai skirtingų žmonių kalbėseną. Tolios mamą ir bobutę (mamos mamą) tai ne juokais piktindavo, bet jų švelnios pastabos jį, regis, tik įkvėpdavo kitą kartą dar labiau „sublizgėti“. Kai aš retsykiais jam girdint ką nors cituodavau, Tolia pats įkandin įnikdavo mano minėtą asmenį imituoti, taip tikslindamas tai žodžių seką, tai intonavimą, o kai kada ir balso tembrą. Jų prieškario telefono numerį girdėte girdžiu, perteiktą Tolios imitacija, nes kažkokia telefonu pasinaudoti atėjusi ponia sakydavo: „du-tris-pianki-pianki-dzivini“ (tarpmiestinius telefonus anuomet dar užsakinėdavo). Progai pasitaikius, patikrinau Kauno prieškario telefonų knygoje – taip! Parašyta: 23559 Valičenka P., apygardos teismo prokuroro padėjėjas.
Tolios tėvas Petras Valičenka... Jo pažinti man neteko, nes buvo ištremtas 1945 m. ir mirė kažkur pakeliui. Apie tai nebūdavo kalbama. O auksaširdis Tolios senelis Sergijus Dorošukas, irgi juristas, lietuviškai išmoko dar dirbdamas Suvalkų teisme, nes pastebėjo, jog kai kuriems vietiniams žmonėms rusiškai arba lenkiškai susikalbėti sunkoka. Giliai tikintis, cerkvę uoliai lankydavo, o patekęs į aplinką, kur nebuvo stačiatikių šventovės, eidavo į katalikų bažnyčią. Beje, Tolios mama, ponia Valičenkienė, cerkvę visada vadindavo bažnyčia. Su stačiatikių pamaldomis Tolios dėka susipažinau 1951-aisiais, kai Velyknaktį praleidome Žaliakalnio cerkvėje, netrukus nugriautoje. O Tolios bobutė (mamos mama) tuo požiūriu buvo gana skeptiška. Man įspūdį darė tai, kad po kiekvienų pietų senelis, prie jos priėjęs, pabučiuodavo ranką.
Netrukus po vedybų persikėlęs į Gdanską, Tolia ėmėsi fortepijono pamokų muzikos mokykloje, kur darbavosi iki pensijos. Savo veiklą glaudžiai susiejo su tenykštės cerkvės choru, jam vadovaudamas. Vasaromis jis dažnokai važinėdavo pavaduoti atostogaujančių choro dirigentų – Paryžiuje, Romoje, Melburne... Iki paskutinių dienų namuose vertėsi ir privačia praktika, mokydamas kalbų: vokiečių, anglų, prancūzų, kurį laiką net italų. O kai kažkam prireikė lietuvių kalbos, Tolia irgi buvo nepakeičiamas. Aišku, turėjo ir fortepijono mokinių. Aldona Dvarionaitė pasakojo, kad kažkoks pilietis jos pasiteiravo, kaip galėtų įsigyti lietuvių kalbos vadovėlį. „O kam jums vadovėlis? Nueikite pas Valičenką, bus nepalygint geriau.“ – „O kas tas Valičenka?“ – „Jūs nežinote?! (Pan nie wie?!)“, – tarsi perkūnas sugriaudėjo Aldona. Ji savaip buvo teisi, nes Tolia, kaip ir ji pati, buvo tapę nepakartojamai spalvingais Gdansko potėpiais.
Paskutiniuose elektroniniuose laiškuose Tolia minėjo, kad netrukus laukia signalo iš Gdansko radijo, kur pristatinėjo savo kolekciją bei skaitė savo išverstus Vinco Kudirkos „Viršininkus“.
Ir vis dėlto ypatingas, netgi savaip fanatiškas, Tolios dėmesys buvo nukreiptas į senas gramofono plokšteles – jas kolekcionavo. Regis, ir jo estetika buvo tų senų įrašų paveikta. Bet negaliu nepritarti jo į išskirtines aukštumas keliamam Kipro Petrausko ir Fiodoro Šaliapino menui (pastarąjį laiškuose vadindavo Theodore), o kadangi jis Kaune dainavo tris dienas prieš gimstant Toliai ir jo mama su savo vyru buvo tame „Fausto“ spektaklyje, Tolia mėgo tvirtinti „girdėjęs Šaliapiną“.
Ilgametė Vilniaus plokštelių studijos darbuotoja Zina Nutautaitė prisimena: Anatolijaus Valičenkos iniciatyva buvo išleista pirmoji Kipro Petrausko restauruotų įrašų plokštelė, o 2002 m. jis be jokio atlygio leidybos firmai „Prior musica“ (Vilnius) surinko, parengė ir anotavo vieną turtingiausių CD komplektų – „Kipras Petrauskas. Didysis Lietuvos tenoras“.
Kasmet jis laukdavo Gdanske vykstančios Dominikonų mugės, kurioje papildydavo savo, dažniausiai šelako plokštelių kolekciją, o kartais įsigydavo ir senų gramofonų. Jis gebėdavo netgi tuose šnypščiančiuose įrašuose išgirsti tai, kas man būdavo paslaptis, ir tik ilgainiui aš to mažumėlę pramokau. Susirašinėdavome bemaž kasdien, o Tolia gan dažnai mėgdavo parašyti ir kelis kartus per dieną. Jis man rašydavo taip, tarsi ir aš kaupčiau panašias senienas. Mudviejų korespondencija būdavo monologinė, nes ir aš iš savų pozicijų atsakydavau jam gal neįdomiais monologais. Bet pasitaikydavo ir įsimintinų Tolios laiškų: ir dabar matyte matau šeimos bičiulę, atėjusią 1944 m. vasaros popietę pasitarti su Tolios seneliu – bėgti iš Lietuvos ar ne. Vilkėjo žalia suknele, buvo pasipuošusi gintaro karoliais. Senelis pasakė, kad nedera savo krašto palikti jam gresiančios nelaimės akivaizdoje. Kaip toji viešnia vėliau nusprendė, nežinau.
Kokia unikalios ir kryptingai, su tokia meile sukauptos Tolios kolekcijos ateitis? Man vilties teikia Tolios anūkas Dovydas, šia liūdna proga su mama (mudviejų su Aldona Dvarionaite krikšto dukra Irena) ir jos seserimi Ania atvykęs iš Italijos į Gdanską.
