(tęsinys. Pradžia Nr. 2 (1367), 2021-01-15)
Pirmieji kūrinių atlikimai – neįkainojama mokykla. Gavęs kūrinio rankraštį, jokio interpretacijos pavyzdžio neturintį, esi tarsi nežinomam krašte, ieškantis kelio namo. Pirmiausia dera atsakyti sau į du klausimus: apie ką kūrinys ir kodėl noriu jį atlikti? Tai klausimai apie kūrinio idėją ir kuo ji tau, kaip atlikėjui ir piliečiui, svarbi. Tuomet lengviau rasis būdas, kaip tą idėją savuoju instrumentu, supratimu ir galimybėmis įgyvendinti. Toliau – kuriamo rezultato derinimas su autoriaus vizija. Tai ir derinimas, ir savotiškas derėjimasis, juk tikrojo skambėjimo nė pats autorius nėra girdėjęs.
Nejaukus būdavo pirmasis kūrinio parodymas autoriui. Tos ranka rašytos juodos natos baltame lape – tarsi intymus autoriaus pasaulis, dienoraštis, nuo išorinių žvilgsnių saugomas. Jausdavausi besibraunanti į kito žmogaus mintis ir jausmus. Feliksas Bajoras noriai dalyvaudavo rengiant premjeras, visuomet žinojo, ką pasakyti, nes turėjo labai aiškią savo kūrinių viziją ir mokėjo taikliai ją nupasakoti. Bepigu jam koreguoti atlikimą, jis gi buvęs smuikininkas, taigi, atlikėjas, ir dainavimo šiek tiek mokęsis, ne vieną savo vokalinį kūrinį pats įdainavęs. Ypač vertinga jo ilgametė patirtis dramos teatre, spektakliams kurta muzika, išsiugdyta konkreti scenos vyksmo patirtis ne iš knygų, o praktiškai. Nelengva Bajorui įtikti. Štai įrašinėjant paskutinį „Kalendorinių dainų“ sakinį „Oi, lylia lia, kalnas kalnalis, margas dvaralis, oi, lylia lia“, man prireikė 14-os mėginimų, surikiuojant subtilybes, kad išryškėtų ciklo apibendrinimas: ne gėrėjimasis aukštu kalnu ir margu dvaru, o nerimastinga nuostaba dėl jo didybės, besiribojanti su grėsmės nuojauta. Pati žinau, kad nepavyko pasiekti, ko norėjau. Liko neįmanomo siekis. Bet gal idealo distancijos suvokimas ir yra didžiausia kūrybos satisfakcija?
Bronius Kutavičius repeticijose elgdavosi ramiai. Net pikta būdavo, kai į visus klausimus sulaukdavai tik pagyrimų, girdi, „labai gerai, labai gerai“, ir tiek. Žvelgdavau į jį spėliodama, kur slepiasi ir telpa tasai gigantiškas idėjų užmojis bei gebėjimas užmojį atlaikyti. Juk talentas – tai ir savotiška kupra, kurios nenusimesi.
Atlaidus atrodė ir Algirdas Martinaitis, kai Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje pradėjome repetuoti jo „Cantus ad futurum“. Jis sėdėjo žiūrovų salėje ir į visus mūsų klausimus droviai atsakinėjo „gerai, gerai“. Bet pabuvo gal tik penkiolika minučių. Vienu tarpu pakėlę akis nuo natų, jo nebeišvydome ir susitikome tik premjeroje. Štai įrodymas, kaip nelengva autoriui klausytis, ką jis tik savo širdy bus girdėjęs. Plokštelių studijoje įrašinėjant „Cantus“ Martinaitis nustebino tyliai, bet tvirtai paprašęs pirmajai oratorijos daliai gerokai lėtesnio tempo. Gal dėl drovumo bus ir daugiau ką nutylėjęs?..
Kūrybingas premjerų rengimas tapo lakmusu ir kitai vokalinei literatūrai, su kuria teko susidurti. Šią nuostatą pavadinčiau tiesos matu, ji išugdė įprotį akylai skaityti visus tekstus, tarsi jie būtų tik ką parašyti ar net spontaniškai šiuo momentu kuriami. O ir klasikinės muzikos įrašų klausantis tapo svarbu ne aklai sekti pripažintu atlikimu, o pabūti detektyvu ir atsekti kūrinio pretekstą, autoriaus braižą, mėginant suderinti kompozitoriaus intelekto ir emocijų pasaulį su savo galimybėmis bei laikotarpio stiliumi. Sąmoningai „pamiršęs“ girdėtas versijas, akylai natų raštą skaitydamas, trijų minučių trukmės Giacomo Puccini arijoje atrasi net keliolika tempo svyravimų, o tai įvykdęs suprasi, kas yra rafinuotasis Puccini rubato. Akylumas padės pastebėti išradingas Gustavo Mahlerio nuotaikų remarkas, padės neįklimpti į Piotro Čaikovskio romansų jausminimą, padės Georgo Friedricho Händelio ir Josepho Haydno oratorijas dainuoti šiuolaikiškai gyvybingai, o Manuelio de Fallos dainas – paprastai, ne perdėtai „ispaniškai“, padės prisijaukinti ir Franciso Poulenco „Žmogaus balso“ jausmų pasaulį. Ir lietuviška klasika, adresuojama išprususiam mūsų dienų klausytojui, nuskambės nelauktai aktualiai.
Kas tasai noras dainuoti, groti, pasakoti? Mano mama, jaunystėje mokytojavusi Alksnėnų kaimo mokykloje, minėjo sykį pavasarį išgirdusi kažin ką kieme ilgai, pratisai šaukiant, šūkčiojant ir ūkčiojant. Šauksmams nesiliaujant, ji išėjusi į lauką ir ėjusi link to balso. Žiūri, mokyklos šeimininkas, ūkininkas Domarkas, išleidęs veršelius iš tvarto, plyšauja kiek galvoj balso beturėdamas. Jauna mano mama nustebusi klausia: „Ar kas atsitiko?“ Domarkas netikėtai užkluptas sutriko ir paaiškino, kad jam labai gražu, kaip veršeliai linksmi laigo, strikinėja, šit jis ir negalįs balso suvaldyti besidžiaugdamas.
Šis pasakojimas netikėtai konkrečiai atsako į profesoriaus Paulo Schilawsky’io Zalcburge užduotą klausimą apie tai, kaip gimsta idėja. Pasak profesoriaus, idėjos pirmtakas esąs... gestas. Suprask, tai, kas pareina nuo instinkto. Dvasinė to gesto pusė yra momentinė nuostaba, tolygi bežodžiam aiktelėjimui, tam žaibiškam perversmui sieloje, kuris „įmeta“ sąmonėn miglotą idėjos užuominą, o ši atplukdo mintį, mintis – žodį, o šis – muziką. Štai tokia grandinėlė. Taigi, Alksnėnų Domarkas savąjį momentinį dvasios judesį tučtuojau spontaniškai ir įkūnijo džiugiu šūkavimu. Kūryba.
Įdomu, kad klausydamasis dainininkų, instrumentininkų, aktorių, paskaitininkų, pamokslininkų, tučtuojau atpažįsti, ar jie patyrė tą bežodį įkvėpimo aiktelėjimą, kaip besąlygišką impulsą, ar tik „teisingai“ rikiuoja natų ir žodžių (gal tik raidžių?) virtines. Tikiu kūrybą esant įgimtu poreikiu išsisakyti, paleisti mintį, idėją, žodį, balsą, sulaukiant atsako iš aplinkos, iš bendraminčių. Dirigentas Jonas Aleksa, skambių posakių nemėgęs, kartą turėjęs tarti viešą žodį, pasakė: „Svarbiausias iš visų žodžių yra trumpas triskiemenis žodis kū-ry-ba.“
Kas nors suabejos, ar atlikimas yra kūryba? Juk dainuojamos ir griežiamos natos kompozitoriaus jau užrašytos, o tu tik skaitai tą raštą. Argi „tik skaitai“? Interpretacija iš italų kalbos išvertus yra aiškinimas. Atlikėjas, rengdamasis išaiškinti (paviešinti, paskelbti) natų raštą, turi ne tik jį perprasti, bet ir sukurti savo požiūrio ir emocijų intonavimo partitūrą, pateikdamas aiškią formą: kuo pradės, ką akcentuos, kaip augins kulminaciją, kaip apibendrins, kaip užbaigs. Visų šių kaip pateikimas ir yra atlikėjo kūryba. Proceso išradingumą lems interpretatoriaus gebėjimai, įtaiga, temperamentas, fantazija ir charizma – visų asmeninių savybių visuma.
Dar sovietiniais laikais, gal apie 1980-uosius, per Lietuvos televiziją buvo pristatomas Maurice’o Ravelio „Bolero“, anonsavo jį autoritetingas muzikologas, žadėdamas atskleisti kūrinio mįslę. Smalsiai klausiausi, bet tesužinojau, kiek kartų bus pakartota ta pati ritminė figūra, tarsi klausytojo užduotis būtų skaičiuoti, ar tikrai tiek kartų toji figūra kartojasi. Po daugelio metų, jau internete užtikus Majos Pliseckajos šokamą „Bolero“, aplankė mintys apie archajinius ritualus ir nuklydo link Marijos Gimbutienės Didžiosios deivės garbinimo idėjos. Po šių prielaidų daugelis buitiškų „Bolero“ meilės siužetų atrodo nebeįdomūs.
Rašoma, kad dirigentas Arturo Toscanini susipyko su Raveliu, nes nenorėjo klausyti jo nurodymų, ir autoriui pasakė: „Jūs pats nesuprantate savo kūrinio.“ Paradoksalu, kad paties Ravelio diriguojamo orkestro klausytis neįdomu: sausai, mechaniškai ritmiškai kartojama tema skamba savitiksliai. Iš daugybės orkestrinių interpretacijų pribloškė dirigento Christopho Eschenbacho versija – jis... nediriguoja! Ir rankas pakelia tik nedaug laiko iki finalo, kai jau reikia „suvesti“ orkestro tutti. Vyksta stebuklas – mušamiesiems tobulai ritmiškai kartojant garsiąją figūrą, instrumentai, dirigento nemetruojami, solo temą kartoja takto ribose laisvai, kaskart šiek tiek improvizuodami asmenišką rubato. Tasai nuolatinis subtilus nesutapimas kuria svaiginamą magijos įspūdį. Sunku suprasti, kaip dirigentas valdo orkestrą nediriguodamas. Visi įstojimai, pulsas ir niuansai bei tolygus crescendo „užrašyti“ išraiškingame asmenybės veide, akyse, stote...
Įsiminė dirigento Rimo Geniušo pasakojimas apie paskutinį Kipro Petrausko Otelą. Paklaustas, ar skaitė Williamą Shakespeare’ą, dainininkas išdidžiai pareiškė: „Ne.“ O pasiteiravus, kaip jaučiasi, atsakė: „Kaip mirdamas.“ Stipriau nepasakysi. Kitas Geniušo atsiliepimas apie vėlyvąjį Kipro Germaną: „Kipras jau buvo griuvėsiai, užtat kokie!“ Įdomu, kad maestro Geniušas – realistas, logikos žmogus – apie Kiprą kalbėjo lyg apie protu nesuvokiamą reiškinį.
Esu teiravusis ir Jono Aleksos, gyvą Kiprą girdėjusio, ar tikrai iš jo sklidusi magija? Atsakymas trumpas: „Taip, tikrai.“ O juk Aleksa dainininkams pagyrimų nežarstė. Dažnai negailestingas būdavo: „Tai, ką čia padainavot, ne menas, o tik menelis“, arba kitąsyk: „gamybinis triukšmas“.
Virgilijus Noreika, kamantinėjamas, kodėl jo Turidu arijos iš operos „Kaimo garbė“ sakinys „Vado fuori all’aperto“ klausytojui kvapą gniaužia, numojo ranka: „Ponia, aš dainuoju ir nieko negalvoju!“ Dainininkas tiesiog nematė prasmės analizuoti dieviškosios kibirkšties slėpinio, kuris ir pakylėja atlikimo planą iki meno lygmens. Pagal taisykles iš žinojimo sudėliota kūryba bus „teisinga“ produkcija, gerbtinas amatas. O dieviškosios kibirkšties žybtelėjimus prisiminę, jų nuolat ilgimės. Beje, Noreikos įkvėpimo pliūpsniai stulbinamai derėjo su griežčiausia profesionalo savikontrole. Stebėdamas jį scenoje regėjai simbiozę: spontaniškas kūrėjas, dirigentas, režisierius, dainininkas ir savęs paties kritikas – viskas viename! Tai fenomenalus didžiųjų asmenybių bruožas.
Kalbant apie interpretacijos meną, nepaprastai svarbu partnerių susiklausymas. Atlikėjus turėtų sieti panaši pasaulėjauta ir net pasaulėžiūra. Jie turėtų sinchroniškai girdėti vienas kitą, tarsi kartu kvėpuotų, tarsi jų širdys tuo pačiu pulsu plaktų, neprarandant individualumo, kai muzikos srauto sukibimas talpina subtilią galimybę meniškai vienas kitą provokuoti, klausti, abejoti, atsakyti, neigti, tvirtinti, džiūgauti, stebėtis... Žiūrėdamas į medžius, matyk mišką, žvelgdamas į mišką, įžiūrėk medžius – tai palyginimas apie detalių ir visumos vienovę. Jo prisiklausant ima rastis papildomų impulsų, lyg naujų povandeninių srovių ar gaivių šaltinių, ir muzikos tekėjimas tampa ypač lengvas ir sklandus, tarsi nematomo galingesniojo vairuojamas. Tokios gyvybingos energijos prisotintas srautas, link klausytojų pasklidęs, provokuoja jų atsaką, kurdamas abipusiai tonizuojamą ryšį. Taip gimsta gyvo atlikimo grožis.
Ypatingo susiklausymo liudininke kadais pati save įvardinau klausydamasi Lietuvos kvarteto, kai keturi styginiai skambėjo kaip vienas. Po koncerto kvarteto primarijaus Eugenijaus Paulausko klausiau: „Maestro, ar gali būti, kad jūsų visi keturi instrumentai yra to paties meistro?“ Paulauskas ramiai atsakė, kad jų instrumentai skirtingų meistrų, bet didžioji jų repeticijų laiko dalis būtent ir skiriama tembrų susiliejimui tobulinti.
B. d.