Chorinė muzika sklinda virtualiai

Po trumpos vasariškos pauzės grįžome į karantininę dienotvarkę, todėl koncertinėms įstaigoms teko arba užsidaryti, arba ieškoti, kaip prisitaikyti. Vienas iš būdų – virtualūs kultūriniai renginiai. Gausiame jų sraute išsiskyrė koncertų ir seminarų ciklas „Virtuali Polifonija“, nes pasiūlė ne tik koncertus publikai, bet ir kvalifikacijos kėlimo seminarus profesionalams. Virtualių renginių formatas patrauklus tuo, kad klausytojai, patogiai įsitaisę namie, galėjo susipažinti su šiuolaikine lietuviška chorine muzika ir, tęsiant „Polifonijos“ koncertuose dažną edukacinę giją, iš pačių autorių išgirsti apie kūrinio inspiracijas ir kūrėją dominančias temas.

Projekto kontekste buvo suplanuoti trys koncertai, išskirti rubrika „Kompozitoriaus portretas“. Renginiai prasidėjo choro meno vadovo Lino Balandžio pokalbiais su kompozitorėmis (šįkart vien moterimis), po to skambėjo aktualiausi ar žinomiausi pristatytų autorių pastarojo meto kūriniai.

Pirmoji pristatyta kompozitorė – Zita Bružaitė. Koncerte atliktos jos „Vilties mišios“ įsiminė dėl originalios muzikantų sudėties (saksofonas – Petras Vyšniauskas, perkusija – Arkadijus Gotesmanas, vargonai – Andrius Bartulis ir choras „Polifonija“), papildoma dalimi praplėstos mišių struktūros ir, žinoma, dėl išsiskiriančio skambesio. Virtualiame koncerte chorui dirigavo jaunas dirigentas Povilas Vanžodis, apie kurį jau teko skaityti gerų atsiliepimų, tik dar nebuvo tekę matyti diriguojančio. Vos kiek daugiau nei metus su „Polifonija“ dirbantis dirigentas pasižymi precizišku, bet plastišku dirigavimu. Šiame koncerte jis kolektyvą bei pačią kūrinio medžiagą valdė užtikrintai. Kūrinys atliktas kameriškai, meditatyviai, tarsi išties meldžiantis. Saksofonas ir perkusija atstovavo žemiškajam, profaniškajam pasauliui, o choras ir vargonai suteikė dangiško, sakralaus skambesio. „Vilties mišios“ pasižymi didele vidine jėga, nors atliekamos sukauptai, romiai, o dinamikos kontrastas perteikiamas labai taupiai ir apgalvotai. Visą koncertą sujungė „Vilties giesmė“, girdima pradžioje ir pasikartojanti koncerto pabaigoje, skleidžianti prašymą ir lūkestį: „Tylioji motina Viltis priglaus prie išmaitinančios krūtinės.“

Kitas pokalbis vyko su jaunosios kartos kompozitore Monika Sokaite, o klausytojams pristatytas jos kūrinys „Salve Samogitia“, kurtas Žemaitijos metams paminėti. Tai kūrinys, jungiantis chorą (dirigentas Mindaugas Žalalis) bei ryškiai, drąsiai skambančią perkusiją (atliko „Giunter Percussion“). Šis opusas panašiomis priemonėmis perteikė jau minėtą pasaulio dualumą, pasaulietiškumui pasitelkdamas perkusiją, o sakralumui – chorą. Anot kompozitorės, kadaise Žemaitija tvirtai saugojo pagonišką tikėjimą, o dabar tai krikščioniškas kraštas, kuriame nuosekliai laikomasi pamaldumo tradicijos, tad ir kūrinyje tai jaučiama. Kompozicijoje yra devyni žvilgsniai į Žemaitiją, kurie apima religinius motyvus, šiuolaikinę poeziją, liaudies dainas, gamtos motyvus, taip parodant skirtingus Vakarų Lietuvos krašto istorinius ir kultūrinius sluoksnius. Šie kompozicijos rakursai parodo, kokia daugialypė ir įvairi yra Žemaitija.

Kūrinyje perkusija kartkartėmis dominavo, kitose dalyse – bendradarbiavo su choru ar jam akompanavo. Kaip ir „Vilties mišios“, „Salve Samogitia“ pradedamas ir baigiamas ta pačia tema, tik šį kartą išryškėjo jau ne vilties, o užtikrinto šlovinimo, pergalės tema.

Trečiajame rubrikos renginyje turėjo dalyvauti kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė (chorui atliekant kūrinį „Magnificat“, diriguojant Tomui Ambrozaičiui), tačiau vis keičiantis sąlygoms ir taikantis prie esamos situacijos koncertas neįvyko.

Projektą papildė seminarai, skirti chorinės muzikos profesionalams, mėgėjams ir pedagogams. Jų pradžioje L. Balandis taip pat kalbino seminarų lektorius: docentus Lauryną Vakarį Lopą ir Gintautą Venislovą. Choro dirigentas L.V. Lopas, turintis ilgametę darbo su mėgėjų ir profesionalų chorais, kompozitoriaus ir pedagogo patirtį, seminare susitelkė į repetavimo strategijas ir dirigento darbo su choru metodiką. Per visus seminarus lektoriai dirbo su „Polifonijos“ choru, todėl ši patirtis buvo naudinga ir pačiam kolektyvui, ir seminarus stebintiesiems, nes aptartus dalykus choras galėjo tuojau pat įgarsinti. Darbui buvo pasirinkti labai įvairūs kūriniai, kuriuos L.V. Lopas išnagrinėjo išties nuodugniai – iki šiuolaikinių takto brūkšnių ar modernaus dirigavimo neatitikimo kūrinių laikmečio tradicijoms.

Pokalbyje su G. Venislovu atsiskleidė choro dirigento ir pedagogo kurtų kompozicijų ypatybės ir muzikos pajautimas per sensoriką, tembro spalvas. Neaplenkta ir aranžuočių tema, kuri docentui aktuali ne tik iš praktinės pusės, bet ir dėl Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje inicijuoto aranžuočių konkurso. Seminare gilintasi į mažiau žinomus kompozitoriaus kūrinius chorui – „Kalėdinį“ ir „Velykinį“ motetus, stengtasi parodyti, nuo ko pradėti kūrinį rengti atlikimui, paaiškinti elementų svarbą, įterpti kūrinio analizę. Seminaras taip pat buvo naudingas ir dėl demonstruojamos darbo su choru metodikos.

Trečią seminarą, apie ritmą ir kūno perkusiją, vedė perkusininkas Pavelas Giunteris. Seminare buvo svarbu ne tik jausti ritmą, jį atkartoti, tačiau ir judėti, pasiduoti ritmo tėkmei. Atsipalaidavus ir įsijautus visu kūnu ar skiemenuojant, chorui lengviau sekėsi atkartoti ritmines figūras, o su trupučiu praktikos kolektyvui pasidavė ir Steve’o Reicho „Clapping music“ („Plojimų muzika“).

Apie projekto idėją ir grįžtamąjį ryšį paklausiau renginių sumanytojo ir „Polifonijos“ meno vadovo L. Balandžio. Jis sakė: „Idėja brendo senokai, tačiau visus procesus bei mintijimus pagreitino susidariusi nepalanki epidemiologinė situacija. Mąstydami apie šią idėją turėjome kelis tikslus: plačiai pristatyti chorinį meną skaitmeninėje erdvėje (kalbu apie koncertinius atlikimus); edukuoti klausytojus; edukuoti chorvedžius; sudaryti sąlygas „Polifonijos“ dainininkams dirbti ir sukurti meninę vertę. Žinoma, pati muzika yra lavinanti, kaip ir visi menai, tačiau asmeniškai siekiau ją pristatyti plačiau, įvairiais rakursais – taip gimė idėja prieš koncertus-paskaitas kalbinti kompozitores. Taip pat buvo svarbu įdarbinti choristus, kad nereikėtų keliauti į prastovas. Profesionalių chorų lygmenyje sukūrėme įvairiapusišką, vertingą produktą, sudominusį gana platų klausytojų ratą. Tik bendradarbiaudami galime pasiekti puikių rezultatų. Projektas „Virtuali Polifonija“ yra visų „Polifonijos“ narių kūdikis, kuris nebūtų gimęs be Lietuvos kultūros tarybos pagalbos.“

Žinoma, vos atsidarius salėms, vėl rinksimės gėrėtis menu gyvai, bet kol to dar laukiame, tokie ir panašūs projektai parodo koncertinės organizacijos norą ir gebėjimą prisitaikyti, pergrupuoti išteklius ir toliau, kiek leidžia aplinkybės ir technologijos, vykdyti veiklą. Kaip parodė projektas, šį laiką taip pat palanku panaudoti seminarams, technikos šlifavimui, individualiam tobulėjimui ir archyvų atvėrimui klausytojams, o netrukus planuojamas projekto tęsinys leis ir toliau džiaugtis chorine muzika virtualiai.