Muzika, tekstilė, netikėtumai, pripažinimas

Savita, neretai kūryboje indų muzikos ir lietuvių folkloro užtaisą derinanti Egidija Medekšaitė metų pradžioje vėl sužibo kaip aukso medalio laimėtoja tarptautiniuose muzikos apdovanojimuose „Global Music Awards“. Paklausta apie šį įvykį sakosi jį vertinanti, bet ir nesureikšminanti. Kelią pradėjusi Juozo Naujalio muzikos mokykloje Kaune, vėliau Egidija baigė profesoriaus Ryčio Mažulio klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažavosi Štutgarto (Vokietija) muzikos akademijoje pas Marco Stroppa’ą ir Casparą J. Walterį, lankė meistriškumo kursus Lenkijoje, Latvijoje, Prancūzijoje. 2012 m. pradėjusi studijuoti filosofijos doktorantūroje Durhamo universitete Šiaurės Anglijoje, tebesijautė „maža it grūdelis“. Po ketverių metų ten „sužydėjusi“ ir dabar pripažinimo vaisius raškanti kompozitorė dalijasi mintimis apie kūrybinį procesą, muzikos komponavimo suvokimą ir nieko nepakeitusius laurus.

Pirmiausia klausiu apie kūrinį „Malakosha“. Jį parašėte triukšmo mašinai, daug kartų perrašinėjote, pritaikėte skirtingoms atlikimo sąlygoms. Kaip vyko kūrybinis procesas?

Kūrinį užsakė šiuolaikinės muzikos festivalis „Ars Musica“ Belgijoje, kurio direktorius Bruno Letort’as vieną dieną paskambino ir paklausė: „Ar norėtum parašyti kūrinį ansambliui ir intonarumori?“ Aš nežinojau, kas tai yra, bet sutikau. Tada pradėjau aiškintis, kas tas intonarumori. Atradau, kad italų futuristas Luigi Russolo sukūrė taip pavadintas triukšmo mašinas, kurių tėra išlikę tik brėžiniai. Vis dėlto pagal juos italų profesorius Pietro Verardo buvo pasišovęs tas mašinas atgaminti. Gavau visą septynių triukšmo mašinų sąrašą – „Ululatore acuto“, „Gracidatore media“, „Gracidatore acute“ ir t.t. Nors intensyviai ieškojau informacijos, kaip tos mašinos atrodo ir skamba, nieko doro neradau, tik trumpą BBC reportažą apie Verardo. Pati tyrinėjau brėžinius pusę metų. Didelėmis iš baimės akimis rašinėjau laiškus visiems kompozitoriams iš eilės, gal kas padėtų surasti, kokio tipo triukšmus, tembrus tos mašinos išgauna. Pasirodo, pats Verardo angliškai nešneka, o jo atstovas parašė, kad mašinos šiuo metu keliauja į Vokietiją, į parodą, ir nėra jokių galimybių prie jų prieiti.

Taigi kūrinį rašiau apgraibomis. Kadangi mašinos trapios, buvau paprašyta nerašyti nieko greito ar intensyvaus. Po pusės metų bandžiau sujungti styginių ansamblį su triukšmo mašina, ieškojau bendrų sąsajų, kad jie vienas kitą papildytų savo garsais.

Po premjeros praėjo gal kiek mažiau nei pusmetis, kai britų ansamblis „Decibel“ paprašė šį kūrinį pritaikyti jų sudėčiai. Po to sulaukiau Lidso miesto studentų ansamblio muzikantų, „RNS“ Karališkosios Šiaurės simfonietos bei Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ prašymų aranžuoti „Malakosha“ jų skirtingų sudėčių ansambliams. Sutikau, manydama, kad tai bus tiesiog paprastas copy–paste darbelis. Iš pradžių partitūros „paklodė“ siekė daugiau nei trisdešimt lapų, tad viską perrašyti iš naujo užtruko gana ilgai. Sugrįžusi į pradinę audinio idėją, turėjau surasti kitokį sprendimą, kuris būtų lengvai pritaikomas bet kokiai instrumentų sudėčiai. Taip susiformavo galutinis kūrinio variantas, kurį dabar užtenka aranžuoti, nereikia kaskart iš naujo perrašinėti.

Lietuvoje reta savo muziką grįsti indų harmonine tradicija. Kaip ragos tapo Jūsų kūrybos dalimi?

Išties keista, nes lietuvių kalba ir kultūra turi daug sąsajų su indų sanskritu. Indų muzikos tradicijoje mane žavi tai, kad kiekvienas garsas yra ištirtas pagal savo emociją, spalvą, ryšį su gamta, gyvūnais. Jiems ragos nėra natos kaip taškai. Tai – kelias: atstumas nuo vieno garso iki kito. Galima įsivaizduoti, kad kiekvieną „bulvę“ (natą) indų muzikoje „apgroja“ daug smulkių natyčių. Pavyzdžiui, „Malakosha“ ragą sudaro vos penkios natos. Man vėlgi tai primena audinį, kuriame juodą ir baltą kvadratėlius sieja siūlai, o įsižiūrėjus galima įžvelgti daug subtilybių. Komponuojant vyksta ieškojimo, išgryninimo procesai ir taip per indų harmoninius darinius – ragas – konvertuoju tekstilę į muziką.

Ragos gali būti kaip audinio ar muzikos spalvos?

Tokios ir yra. Savo kūriniui „Megh Malhar“ ieškojau trapios medžiagos ir radau „Lietaus ragą“, grojamą per sausrą. Susiejau lietų su trapiais rasos lašeliais, o šiuos – su šilko siūlais, pynimu iš kažko plono, permatomo. Nors kūryba atrodo emocionalus procesas, realybėje tai paprasčiausias krapštymasis. Nusibraižai nespalvotą sistemą, išsidėlioji spalvas, struktūras. Į vieną krūvą sudedi kelias skirtingas sistemas ir bandai jas sujungti remdamasi tradiciniais komponavimo metodais.

Naudojate indų ragas, tekstilės raštus perkeliate į muzikos sandarą. Kaip susiformavo toks Jūsų tipinis komponavimo būdas? Kai kurie kūriniai ir vadinami „Tekstile“.

Pirmą „Tekstilę“ parašiau 2006 m., pagal „Erasmus“ programą studijuodama Štutgarte. Prisimenu, kaip sėdėjau suspausta mažoje, klaustrofobiją keliančioje klasėje. Turėjau sukurti kūrinį fortepijonui keturioms rankoms. Turėjau tekstilės knygą, pilną visokiausių audinių struktūrų. Ji yra tapusi mano enciklopedija, kurią visur nešiojuosi. Toje knygoje išsirinkau raštuotą ripsą, kuris buvo paprastas, matematiškas, tikslus – iš jo gimė kūrinys „Tekstilė 1“. Susiskaičiavau natas ir išsirašiau. Mano profesoriui tas kūrinys labai patiko. Tada ir supratau, kad tekstilė man kaip kompozitorei labai tinka. Kai pirmas blynas pasiseka, pradedi labiau gilintis, domėtis, kelti klausimus.

O indų ragos į mano kūrybą atėjo beveik tuo pačiu metu, kai tekstilę pradėjau jungti su muzika. Pirmas kūrinys, susietas su ragomis, yra „Panchami“, parašytas 2006 m. britų styginių kvartetui „The Smith“. Džiaugiuosi, kad lietuvių styginių kvartetas „Chordos“ šį kūrinį dažnai atlieka įvairiuose festivaliuose.

O kaip tekstilė atsirado Jūsų gyvenime?

Kaune lankiau dvylikametę muzikos mokyklą, tad kai baigiau „Aušros“ gimnaziją, man buvo dar likę dveji metai. Kadangi mokslai sekėsi gerai, mama prispyrė dar kažką dvejus metus pasimokyti. Pasirinkau studijuoti tekstilės dizainą ir inžineriją Kauno technologijos universitete. Kadangi buvau pianistė, dar eidavau groti „į rūsį“, kur netyčia susibendravau su „Voodoo“ grupe ir tapau jos nare – penkiolika metų grojau klavišiniais bei buvau grupės vadybininkė. Tuo metu buvo ką veikti: tekstilės studijos Kaune, kompozicijos studijos Vilniuje ir roko grupė su daugybe koncertų visoje Lietuvoje.

Kaip studijų metu kito Jūsų požiūris į muzikos komponavimą?

Iš pradžių tai buvo tik bandymai. Dėl harmonijos ir solfedžio pamokų man reikėjo papildomai lankyti Naujalio muzikos mokyklą. Mano solfedžio mokytoja Eugenija Žakienė rengė kūrybinį vakarą ir pasiūlė mokiniams parašyti kūrinių. Nusprendžiau pabandyti ir greitai parašiau savo pirmą kompoziciją, kuri labai priminė Astorą Piazzollą. Tuo metu jo muzika buvo mano arkliukas – puikiai skamba, emocionali, ritmiška. Susitikimas bei bendravimas su Vidmantu Bartuliu taip pat paskatino studijuoti kompoziciją. Viskas vyko natūraliai – akademijoje Mažulis manęs nemokė kurti, leido viską atrasti pačiai. Rašyti ar nerašyti buvo mano reikalas. Aišku, pirmi darbai nebuvo šedevrai, bet toks yra studijų procesas – augi, mokydamasi iš klaidų ir prastų kūrinių, sėdėdama bibliotekose, skaitydama, analizuodama natas. Su Mažuliu gerdavome kavą, diskutuodavome apie muziką, kūrinius, koncertus. Jis dalinosi savo žiniomis ir patirtimi, bet nenurodinėjo. Anglijoje supratau, kaip tai buvo svarbu. Ten bendravimas su dėstytoju visai kitoks, paėmę tavo natas jie kritikuoja, jiems svarbi tvarka ir aiškumas. Čia studijuodama labai pasiilgau Mažulio.

Anglijoje apsigynėte filosofijos daktaro laipsnį. Kaip tai pagilino Jūsų muzikos suvokimą?

Kai stojau čia studijuoti, buvau kiek užmetusi savo tekstilines kompozicijas. Ta idėja atrodė nieko verta. Būdama rezidencijoje Kremze, Austrijoje, aplikavau į daktaro studijas ir bandžiau atsakyti, kokia būtų mano tema. Galvojau, gal „Laikas ir muzika“? Bet iš tiesų niekas „nelipo“. Nusprendžiau pasiūlyti tekstilės idėją, tarsi išbandyti save – ar tikrai galiu tai sujungti ir surasti sistemą.

Manau, kad pertrauka išėjo į naudą, kaipmat atsirado daug naujų idėjų, priemonių ir metodų, kaip naudoti tekstilės principus komponuojant muziką. Anglijoje taip pat pamačiau, kokia neaprėpiama yra pasaulio kompozitorių virtuvė su visais konkursais ir renginiais. Supratau, kad mano tekstilė visur puikiausiai tinka. Viskas pasiteisino. Anglija mane paaugino kaip kompozitorę – atvažiavau kaip grūdelis, iš jo išaugo stiebas, lapai, o dabar gal jau ir pražydau (juokiasi).

Ar planuojate toliau augti angliškoje dirvoje?

Kol kas sunku pasakyti, man čia gana gerai, ypatingų gyvenimo sąlygų nereikalauju. Kadangi auginu dukrą, turiu atsižvelgti ir į ją. Dukra kalba ir lietuviškai, ir angliškai, čia turi savo draugus, bendruomenę. Nebūtų lengva ją iš čia išrauti, dėl to taikausi. Anksčiau ji paskui mane keliavo aplink pasaulį, o dabar aš gyvenu dėl jos ateities ir svajonių.

Esate minėjusi, kad ir Jūsų santykis su kūriniais yra kaip su vaikais.

Iš tiesų, reikia daug laiko ir kruopštumo, kol surandi sistemas, audinius ir juos tarpusavyje susieji. Pinu maketus iš siūliukų, braižau, skaičiuoju. Gal ir apsunkinu sau darbą, tačiau man taip patinka. Negaliu kurti inertiškai, iš emocijos – man reikia sistemos ir medžiagos išgryninimo. O tai užtrunka, taigi ryšys neišvengiamai sustiprėja.

O kaip „atsirišate“ nuo savo kūrinių?

Kai išgirsti neseniai parašytą kūrinį – pavyzdžiui, gauni repeticijos įrašą, – tuomet girdi kiekvieną taktą, kiekvieną sekundę. Viską moki atmintinai, nereikia partitūros. Tačiau po poros metų kūrinys jau būna nusėdęs giliau atmintyje ir jo klausaisi atsipalaidavęs.

Ar komponuodama susitelkiate į vieną darbą, ar rašote kelis kūrinius vienu metu?

Žinau, kiti kompozitoriai rašo penkis užsakymus tuo pačiu metu, bet aš taip negaliu. Net jei turiu kelis užsakymus, pirma pabaigiu vieną ir tik tada pradedu kitą. Pabaigusi netgi pasidarau kelių mėnesių pertrauką, per kurią vaikštau, skaitau, einu plaukioti į baseiną. Po kiekvieno darbo turiu tarsi išsivalyti ir įsikrauti naujam.

Ką Jums reiškia apdovanojimas?

Nenoriu įsijausti ir susireikšminti, kad po to nebūtų sunku rašyti muziką. Buvo smagu sulaukti skambučių ir sveikinimų. Su Mažuliu pašnekėjome, jis sakė, kad pagaliau mokiniai pralenkė mokytoją. Aišku, tai netiesa. Man nepaprastai padeda jo palaikymas, kad einu teisingu keliu.

Gal dabar gavote daugiau darbo pasiūlymų?

Dar jų laukiu (juokiasi). Beje, dar laukiu ir kol „Global Music Award“ organizatoriai ištaisys klaidą savo užraše „Liuthuania“.

Kur ateityje stiebsitės? Kaip augsite?

Noriu laisvai kurti ir improvizuoti, nevaržyti savęs, ieškoti to, kas atrodo neįmanoma, ir nemąstyti stereotipais. Visada turėjau slaptą idėją sujungti tekstilę, muziką ir dar daug kitų dalykų. Norisi bendradarbiauti su žmonėmis, kurie nieko bendra su muzika neturi, nes jų idėjos yra netikėčiausios. Kaip tik po apdovanojimo mano muziką atrado architektas Audrys Karalius ir jau pasiūlė idėjų, ką būtų galima daryti kartu. Dar neįsivaizduoju, prie ko prives šis bendradarbiavimas, bet labai jo laukiu.

Ačiū už pokalbį.