Mano kelrodės dainos (III)

(tęsinys. Pradžia Nr. 2 (1367), 2021-01-15)

Kelrodės dainos, kelią žinodamos, atvedė iki Broniaus Kutavičiaus oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ balsui, vaikų chorui, ragams ir vargonams, pagal Sigito Gedos eiles (1978). Tuometė Mažoji baroko salė (Šv. Kryžiaus bažnyčia) tapo idealia oratorijos atlikimo vieta: žiūrovai, choristų supami, klausydamiesi jų, aplinkui einančių, sustojančių ir vėl ratu einančių, panirę į polifoniškai mirgantį balsų lalavimą, patys jautėsi apeigų dalyviais. Pradiniai oratorijos ragų šaukiniai, magiškai šimtmečių klodus nukėlę, atvėrė pirmaprades tautos šaknis. Akimirksniu jas atpažinome kaip savas: regis, tik šitaip, tarsi mirgėdama vaikų balsais, dūlavo toji mūsų pradžių pradžia, kai krikščionybė tebebuvo neužmatomai toli.

Solistei skirta ketvirtoji oratorijos dalis „Gyvatės užkalbėjimas“ – neilga, telpanti į vieną puslapį, o teksto tik vienas sakinys, penkis kartus pasikartojantis: „Nekirsk mano brolio... sesers... motinos... tėvo... nekirsk mano namų, Dievo... tu gyvate, gyvatėla... oooi...“ Užkalbėjimo intervalika itin paprasta, bet savotiška – archajinė dermė be pustonių, sąmonę aplenkdama, smigo tiesiai į širdį. Partitūra, panaši į grafinį piešinį, rodė „Užkalbėjimo“ partiją esant piešinio vidury, tačiau repeticijoje kažkodėl ilgai tarėmės, kur solistės vieta atlikimo metu. Tradiciškai priešais žiūrovus? Ne. Už vargonų? Ant „viškų“? Ne, ne. O gal tarp choristų? Ne, būsiu tarp klausytojų, nepasipuošusi, viena iš jų, ir pakilusi iš jų tarpo išdainuosiu penkis „Užkalbėjimo“ segmentus, sulig kiekvienu sukdamasi vis į kitą pasaulio šalį: rytus, vakarus, pietus ir šiaurę, ir vėl į rytus. Pasirinkau kėdę salės vidury – pusė žiūrovų priešais, pusė už nugaros. Įdomu, kad nė vienas iš priešais sėdėjusių, solo balsą sau už nugaros išgirdęs, neatsigrįžo. Žiogas... Kalno pagarbinimas... Ąžuolo pagarbinimas... Choristams Ąžuolą garbinant, ragų šaukiniams vėl prisijungus, jų tūtavimas jau kiek dviprasmis, derme ir ritmu prieštaraujantis vaikų giedojimui – tai susipynę prabėgusių šimtmečių aidai, o kartu ir neaiškios grėsmės nuojauta. Ir tikrai, nelauktai žemu vargonų registru, tyliai, tarsi angis grobuonis įsliuogė pasibaisėtinas svetimkūnis – krikščioniškojo choralo užuomina. Choralui kartojantis, vaikai gieda toliau. Vyksta savotiškas vargonų naujadaro ir pagoniškojo motyvo galynėjimasis. Vargonų choralui vis grėsmingiau artėjant, vaikai netyla, nors jau kreipia lėtą žingsnį išėjimo pusėn: jie dar atsilieps iš tolo ir nematomi dar tęs vos girdimai, kol pagaliau po lemtingo septintojo vargonų fortissimo ir ilgojo finalinio dvylikos mostų akordo nutils. Virš klausytojų pakibs kurčia tyla.

Pirmojo atlikimo išgyvenimas įsiminė kaip stebuklas. Išlikusioje Algimanto Kunčiaus nuotraukoje klausytojų veidai atspindi būseną „netekus amo“ – tokia Algirdo Ambrazo, Jadvygos Čiurlionytės, Jurgio Juozapaičio, mano bendramokslės Vilmos Kaušilaitės, muzikologės Rūtos Stanevičiūtės ir kitų būsena. Amo netekę pakilo priešais sėdėję Eduardas Balsys ir Vytautas Laurušas. Balsys atsigręžė nubalęs. Jam, išpažįstančiam užmojį, efektą, tikrai turėjo žadą užimti išgirdus, kaip minimalius pasikeitimus medituojant, taupiausiomis priemonėmis sukuriamas sukrečiantis įspūdis. Opuso idėja įvardinta kaip pagonių tikėjimo ir krikščionybės susidūrimas. Iš tiesų sumanymas daug platesnis, sumuojantis viską, kas reikštų bet kurios pavergiančios brutalios jėgos ir galios apraišką. Vargonų choralą suvokėme kaip metaforą – nelyg milžiniška, sunki grobuonies žvėries letena lėtai, be gailesčio mus gyvus užspaudžia. Premjeros dieną Baroko salės dešiniame pakraštyje sėdėjo ilgametis bičiulis skulptorius, poetas Vytautas Mačiuika, už pogrindinę veiklą teistas, dešimtmetį kalėjęs lageriuose, dukart bėgęs, bet vis grąžintas, šunimis pjudytas ir tik po Stalino mirties paleistas; iki gyvenimo pabaigos jis galvą plikai skusis, primindamas kaliniu buvęs, tebeprotestuodamas. Dar oratorijos pradžioje, „Žiogo“ daliai neįpusėjus, Vytautas alkūnėmis lėtai atsirėmė į kelius, nuleido galvą žemyn ir nebeatsitiesė iki pabaigos. Oratorijai pasibaigus lėtai pakilo tartum nuplaktas. Kas įspės, ką jis mąstė ir ką žodžiais būtų pasakęs?..

„Paskutinių pagonių apeigų“ premjeros patyrimas patvirtino ir apibendrino kitas intuityvias patirtis, teisingomis nuojautomis buvusias: dainuodama Bajoro „Vestuvinių dainų“ (1977), „Kalendorinių dainų“ (1978) ir „Karo dainų“ (1978) ciklus jausdavausi su gelme susisiekusi, tarsi man atitartų daugybė balsų ir tembrų. Tą nebylų plevenimą aplink save fiziškai jutau. Dėl to paties gelmių dvasios veikimo pratrūkau kūkčioti 1978 m. žiūrėdama Tengizo Abuladzės filmą „Troškimų medis“, nors tai tolimo krašto, Gruzijos, istorija. Gimtinė – toji vieta po saule, kur pirmąsyk įkvėpei ir išgirdai savo vardą, kur pirmąsyk pažvelgei į dangų ir basomis pėdomis palietei taką, toji gimtosios vietos medžių, gėlių ir žolynų kvapų prisotinta erdvė, kur šimtmečiais skambėjo protėvių balsai, – tai universalūs bendražmogiški simboliniai ženklai.

1980-aisiais kompozitorių Algimantą Bražinską bus artimai palietusios prieš dešimtmetį pasirodžiusio Marcelijaus Martinaičio poezijos rinkinio „Saulės grąža“ temos, o ypač ten publikuotos „Raudos“. Nuo liaudiškų autentiškų labiau nutolusios ir labiau rafinuotos nei Janinos Degutytės „Raudos“, šios kelia aliuzijas į konkrečius netolimo laiko įvykius, kai „už kaltes ir visa, kas buvo, nebegyvą mušė turguj“, – t.y. į rezistenciją, kartu į slogią nūdieną. Išsirinkęs keturias raudas ir „Aukojimą“ – tarsi žegnonę – Bražinskas parašė dramatišką ciklą, eiles pateikdamas emocionalių rečitatyvų improvizacijomis. Ciklo finalas – aukojimas ir prisakymas: „Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo, už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus – už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo pasirašyk tris kartus!“ Tarsi krauju pasirašoma būtų.

Bražinską poeto tekstai bus sukrėtę, muziką jis bus rašęs gaivališko įkvėpimo pagautas, tarsi vienu atsikvėpimu. Būta prieštaringų vertinimų: girdi, muzika plakatiška, nuo eilių atsiliekanti, iliustratyvumo neišvengusi. Atperka nuoširdumas. Poeto eiles galbūt skaitytum tylomis, intymia intonacija, jausmus viešinti drovėdamasis. Bražinsko melodika ir akompanimento pasažai leidžia tuos jausmus viešai skelbti, išverkti, išrėkti, išskanduoti ir eilių idėją apginti, sulaukiant stipraus dvasinio kontakto su bendraminčiais. Asketiškumą pasitelkiant, tautosakos pradmenį ir simbolių įvaizdžius pabrėžiant, tikslas būdavo pasiekiamas: dainuojant apie boružę tik kaip vabalėlį, jos laidotuves stikliniame laše, bus viena, o kai toji Dievo karvytė yra tauta, gentis, Tėvynė – kas kita. Ir klausytojai tučtuojau tai suprasdavo.

Ano laiko muzikinė kulminacija – 1982 m. Algirdo Martinaičio sukurta kantata „Cantus ad futurum“ („Giesmė ateičiai“) pagal jo paties tekstą lotynų ir lietuvių kalbomis. Oficialiose anotacijose anuomet rašyta: „Kantatos sukūrimo laikotarpiu buvo niokojama gamta, nekreipiamas dėmesys į užterštumą, todėl kilo grėsmė, jog išnyks daug gyvūnų.“ Atlaidžią šypseną šiandien kelia šis paviršutiniškas turinio išdėstymas. Tačiau premjeros metais jis lyg kauke pridengė tikrąją kūrinio temą – tautos išlikimą.

Pirma ir trečia kantatos dalys – litanijų forma giedamos krikščioniškos maldos, raudų intonacijomis kreipiantis į nykstančius Lietuvos paukščius iš Raudonosios knygos: „balandi... žvirbli... gerve... garny... baubly... kirai... pelikane... sakale... būk, pasilik su mumis, kentėk, liūdėk su mumis, pasigailėk mūsų... nakties lakštingala, giedok...“ Į paukščius kreipiamasi tarsi į šventuosius, su jais vienijantis, išbūnant kartu, liūdint, drauge giedant, iškenčiant, išliekant.

Antros dalies kontrastų derinys – sutartinių garsažodžių fonetiniai sąskambiai drauge su prasminių žodžių nuotrupomis, greitų tempo ir ritmo genami, kuria konkretų siužetą ir stiprių poetinių jausmų partitūrą: „... lioj, siūdi, ko gervinas, ko gervinėlis siūdi... lylioj, lylioj, ko kurkavo, lioj... karvelali, gulilia, kas kalnaly, gulilia... tūto, strazdeli, tūto... gedula, lioj, lioj...“ Tai scena, veiksmas, vaizdai, būsenų kaita. Girdėti gailavimas, aimana, rūpestis, akinimas, stebėjimasis, įtampa ir jau tiesioginis perspėjimas: „Akelės vanago, bėg akelės vanago...“ Pasitelkus pagonišką vitališkumą ir klegančią balsų faktūrą, atveriamas kantatos pretekstas: „Parlali, kur lakiojai, ką regėjai?“ – „Regėjau strielčių pulką.“ – „Ką kalbėjo?“ – „Sakė, šausim paukštužėlį, katram žiba galvytėlė.“ Taigi, šaus gražiausią, geriausią, katro galvelė labiausiai žiba. Naikins... 

Trečia kantatos dalis pradedama staigiu tesitūriniu šuoliu aukštyn ir atkartoja pirmos dalies temą širdį veriančiu raudojimu: „Amžinoji nakties lakštingala, giedok mūsų mirties valandą... giedok mūsų džiaugsmo valandą... giedok su mumis, giedok mumyse... giedok be mūsų... giedok manyje... giedok be manęs...“ Litanijos balsai slenka žemyn, gęsta, tirpsta, kol paskutiniai žodžiai „canta... canta...“ („giedok, giedok“) virsta skiemenimis, raidėmis, asimetrišku punktyru, lyg širdžiai stojant. Iš muzikos audinio, tarsi iš apeigų ritualo paeiliui traukiasi ansamblio dalyviai – obojus, violončelė, klavesinas, vargonai, kiekvienas savuoju skaidrios mažorinės dermės rečitavimu lyg nusilenkia, atsisveikina. Finalinė fleitos solo improvizacija – graudus žūstančio paskutinio paukščio klyksmas. Po to salėje kone šoko būsenos ilga tyla, kaip po sprogusios bombos sustingusi. Buvo aišku, kad Martinaitis per paukščius išgiedojo giesmę apie tautą. Ilgai netilo plojimai, mažai į plojimus panašūs. Tvinksėjo mintis: „Nejau? Nejau... apie tai?...“ Atlikėjus ir publiką suvienijo džiugesys, lyg kas būtų širdį nuprausęs, juk išskanduota sakrali tiesa! Aplodismentai virto kone manifestacija. Po premjeros į filharmonijos Didžiosios salės užkulisius su didžiuliu plakatu „Saugok Gamtą!“ atėjo fotomenininkas Algimantas Kunčius ir lyg sąmokslininkas patiesė jį priešais mudvi su Regina Maciūte, prašydamas pasirašyti. Ekologinė kaukė inertiškai dar keletą metų lydės „Cantus ad futurum“, o iš tiesų – jo testamentą, jo requiem. Muzikologė Vilija Aleknaitė Abramikienė, 1987-aisiais Lietuvos televizijai pristatydama lietuvių kompozitorių kūrinių festivalį, Martinaičio tiesiai šviesiai pasiteiraus, ar kurdamas jis jau žinojo, kad rašo politinį manifestą. Užsimiršęs autorius pritars ir kelias sekundes šią temą tęs, bet prisiminęs tebetvyrančią draudimų realybę grįš prie „ekologijos“ temos. Iki Sąjūdžio jau tik metai...

B. d.