Muzika
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro obojų grupės koncertmeisteris Linas Šalna jau daugelį metų plačiajai visuomenei demonstruoja obojaus meną. Taigi šis pokalbis – artimesnė pažintis su obojumi ir juo grojančiu muzikantu.
Pradėkime pokalbį nuo pažinties su instrumentu, vadinamuoju liežuvėliniu aerofonu – obojumi, kuriuo grota jau Senovės Egipte, Graikijoje, Romoje bei kitose civilizacijose.
Nustumdamas šalin visas istorines prielaidas apie obojaus kilmę, visad sakau: matyt, koks nors žmogus kadaise pievoje nusiskynė pienę, nulaužė žiedą ir pūstelėjo į jos suspaustą kotelį, – kaip dažnas darėme vaikystėje. Virpant koto sienelėms pasigirsta savito tembro garsas. Štai jam ir kilo mintis tuo pavyzdžiu pagaminti medinį liežuvėlį su dviem plonomis virpančiomis plokštelėmis ir išgauti garsą, įstačius jį į medinę ar molinę dūdelę su skylutėmis. Taip, matyt, gimė pirmasis obojus. Beje, su liežuvėlio, formuojančio bene devyniasdešimt procentų instrumento tembro, gamyba obojininkai tebevargsta ir XXI amžiuje, nepaisant tobulėjančių technologijų. Tai – vienas iš tų retų daiktų, kurių nenusipirksi, kiekvieną privalai pasigaminti pats...
Pasidalinkite, kaip atradote obojų ir kaip obojus atrado Jus?
Obojus mane susirado išties vėlai, buvau jau beveik penkiolikos metų, kai su tėčiu nuėjus į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją vietoje klarneto man pasiūlė mokytis groti obojumi. „Nesigailėsi“, – sakė skyriaus vedėjas. Obojininkų tada tikrai stigo. Iki tol apie septynerius metus dainavau chore, grojau birbyne ansamblyje „Ugnelė“. Kelpšoje ilgokai buvau „vėjo pamušalas“, tačiau paskutiniame kurse ryžausi rimtai groti ir, matyt, to pakako, kad sėkmingai įstočiau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. O trečiame kurse jau dirbau Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre.
Koks Jūsų profesinis patyrimas mokantis, tampant ir jau esant muziku?
Man dėstė tada geriausi jauni šalies obojininkai: konservatorijoje – Vidutis Lubauskas, LMTA – profesorius Romualdas Staškus. Labai dėkingas jiems už tas gyvenimo pamokas, perduotas profesines patirtis, kurias jau dvidešimt penkerius metus perleidžiu savo mokiniams. Turbūt neretas klausytojas pajunta, kad obojus – išskirtinis instrumentas dėl savo išraiškos galimybių, ypatingos lyrikos, kantilenos, emocingumo, šilto, sielos gelmes pasiekiančio garso, kuris savo tembru, valdymo ir įtaigos savybėmis prilygsta žmogaus balsui.
Ne veltui daugybė kompozitorių savo simfonijose ar kameriniuose kūriniuose pačias melodingiausias solines partijas skiria obojui. Kažkuris profesorius pasakė: obojaus negalima šiaip pūsti, obojumi reikia dainuoti. Juk muzika – tai kalba, kurios švelniausi, jautriausi žodžiai ir išgyvenimai dažnai skiriami išsakyti orkestro širdžiai – obojui. Vis dėlto šalia tos romantiškosios gyvuoja ir kita instrumento pusė. Guinnesso pasaulio rekordų knygoje obojus minimas kaip sudėtingiausias ir kaprizingiausias instrumentas; o medicininiais tyrimais Vokietijoje nustatyta, kad orkestre pirmojo obojininko patiriamas stresas yra antras tarp visų pasaulio profesijų, po lakūno bandytojo... Taigi ši profesija ne silpniems. Ji užgrūdina, išgrynina vertybes.
Mūsų obojininkų bendruomenė yra nuoširdi, atvira, solidari. Kolegos ir bičiulio profesoriaus Roberto Beinario iniciatyva Lietuvoje kas dvejus metus vyksta obojininkų čempionatai – unikalus reiškinys mūsų muzikos padangėje ir puiki galimybė atsiskleisti, save išbandyti jaunajai būsimų kolegų kartai.
Esate Valstybinio simfoninio orkestro obojų grupės koncertmeisteris. Įdomu sužinoti apie Jūsų kelią į šį kolektyvą ir patirtis orkestre.
Į LVSO atėjau bene trejus metus padirbėjęs filharmonijos orkestre, kai valstybiniame specialybės egzamine akademijoje apsilankė maestro Gintaras Rinkevičius ir netrukus man pasiūlė užimti jo vadovaujamo kolektyvo obojų grupės koncertmeisterio vietą. Tuo pat metu buvau kviečiamas ir į Sauliaus Sondeckio vadovaujamą kamerinį orkestrą, bet pasvarstęs vis dėlto pasirinkau simfoninį.
Galybė įspūdingų koncertų, gastrolių, nematytų kraštų, naujų pažinčių ir pojūčių – į jaučio odą nesurašomi patyrimai! Dar ir šiandien, po ketvirčio amžiaus muzikavimo LVSO, juntu, kad mokymuisi, tobulėjimui ir muzikinei brandai ribų nėra: kiekviena programa, kiekvienas kūrinys, prisilietimas prie gerai žinomo ar naujo autoriaus kūrybos praturtina, plečia akiratį, apdovanoja savitais muzikiniais potyriais.
Papasakokite apie LVSO obojų grupę.
Mūsų grupės ketveriukė darni ir, kas labai svarbu, žmogiškai sutarianti, nekelianti bereikalingų tarpusavio įtampų, tarsi patirties ir jaunatviškos energijos simbiozė. Man ypač smagu, kad groti anglų ragu nesenai atėjo mano buvęs Nacionalinės Čiurlionio menų mokyklos mokinys Giedrius Malikėnas, dabar LMTA trečio kurso studentas.
Man visados patiko bendradarbiauti, groti kolektyve – jausti kolegos petį, sunkiai nupasakojamą vienybę ir malonumą muzikuojant kartu. Dar ypatingesnis kolektyviškumo pojūtis patiriamas grojant kameriniuose ansambliuose. Tik gaila, kad šis žanras Lietuvoje gyvuoja daugiausia vien dėl pačių atlikėjų entuziazmo. Branginant laiką, daugeliui ilgainiui tenka rinktis labiau pragyvenimui palankų orkestro muzikanto ar pedagogo kelią.
Žinia, muzika sutelkia, suburia klausytojus. Kaip jaučiate, regite ir vertinate muzikinę kultūrą Lietuvoje, jos gyvavimą iki pandemijos?
Nesinori būti pesimistu, tačiau akivaizdu, kad populiarioji vartojimo kultūra klasikinę muziką palaipsniui stumia į paraštes. Tai juntama visame pasaulyje, girdint apie uždaromus teatrus, orkestrus. Kultūra smarkiai priklausoma nuo valstybės požiūrio ir, ačiū jai, kol kas mes galime egzistuoti. Stebint publikos skonį ir poreikius, tenka pripažinti, kad mums pilnas sales surenka daugiau ar mažiau komercializuoti renginiai arba pasaulinio lygio solistai, dirigentai. Sakykime, tradicinė programa, pavyzdžiui, koncertas ir simfonija, jeigu solistas ir dirigentas – ne žvaigždės, – eis „į minusą“. Dar liūdniau menų mokykloje stebėti maždaug ties aštunta klase gausiai menus dėl kur kas šviesesnių perspektyvų kitose sferose paliekančiųjų gretas...
Dažniausiai obojus girdimas orkestre, tačiau yra ir kitų nišų. Kokios galimybės reikštis obojininkui Lietuvoje ir Europoje?
Galimybės studijuoti ir dirbti obojininku šiandien ganėtinai plačios, bet vis dėlto kiekvienoje šalyje pakanka savų talentų ir pakovoti dėl vietos po saule tenka rimtai. Neseniai LVSO obojų grupėje grojo kolegė iš tolimosios Japonijos, dalyvavusi daugybėje pasaulio orkestrų perklausų. Ji savo kailiu patyrė visus muzikanto galimybių, konkurencijos niuansus, galop šiandien įsikūrė Bulgarijoje. Tačiau profesionalus muzikavimas yra objektyvus dalykas ir pačias solidžiausias darbo vietas Europoje, be abejo, gauna geriausi.
Solinė obojininko karjera – retokas atvejis, bet net ir labai ryškūs solistai brangina savo darbo vietas orkestruose, nebent jau profesoriauja aukštosiose mokyklose. Tačiau soliavimas įvairiuose konkursuose, festivaliuose, ansambliuose, pasirodymai solo su orkestru – įprasta kiekvieno gero obojininko gyvensena.
Jūsų palinkėjimai obojui ir juo grojantiems.
Instrumentui kiekvienas pasaulio obojininkas pirmiausia linki vieno – gerų liežuvėlių (nusijuokia), o tada – svaigaus skrydžio, virpinant klausytojų sielas plazdančio garso sparnais!
Dėkoju už pokalbį.
