Mano kelrodės dainos (II)

Jei turėčiau išskirti man svarbias dainas iš visos muzikinės patirties, išskirčiau minėtą „Vai, ąžuole“, „Ritaujoja, sesute“ ir „Kurčias miškas be genelio“. Šios trys dainos tarsi kodai jungia sakralion trejybėn gimtinės meilės, tautos išlikimo ir žmogiškųjų saitų temas. Jos tarsi koncentruoti eskizai galimoms stambioms formoms. Šių dainų tekstai Bajorą „pasigavo“ bevartant bičiulio, filologo Antano Gudelio jam dovanotą rinkinį. Melodijų nebuvo, tad dainų tekstus skaitant melodijos „kūrėsi“ pačios. O klausantis juk nė į galvą neateina, kad tai ne liaudies melodijos.

„Ritaujoja, sesute“ pradedama be įžangos, tarsi iš nebūties atplaukiančia žinia: „...kareliai, broleliai išjoja.... kada jūs, broleliai, parjoset?.. lauket sesutes, aušrelei auštant, saulelei tekant... o nesulaukus aušrelei auštant, saulelei tekant, kada jūs, broleliai, parjoset?“ Tarsi užkalbėjimas monotoniškai kartojami „kada, kada, kada, kada?“.. ir atsakymai „lauket, lauket, lauket, lauket...“ Melodija vis ta pati, tesitūra nesikeičia, plėtojimo nėra, tik autorius nurodo sadistiškai ilgą, palaipsnį crescendo ir verčia nertis iš odos, o fortepijono partija tarsi kurčnebylė, faktūros nesodrina, išdėstymo neturtina, garsinti nepadeda. Ši meninė egzekucija sukuria nepaprastą įtampą. Tokia toji istorinė visų amžių lietuvių tautos tema: kareliai išjoja, mergelės, seselės, moteriškės ir motulės laukia: laukia, stovi kalne akis į tolį – į Rytus, o gal į Vakarus – įsmeigusios. Stovės ir ilgainiui jau kitą dainą rypuos: „Tai prastovėjau kalne duobelę, tai prarymojau uosio tvorelę“, kol sugrįš, o gal jau ir nesugrįš tie, kurie išjojo. Užkalbėjimui išsekus, po pauzės nuožmia griūtimi užgriūva dainos epilogas: „Parbėg’ žirgas, paršvytruoja, šoni kilpa parblizguoja, kur palikai man’ brolutį; Vilniaus lauki prie akmenio, ant šonelio vėją gėrė, kniūbsčias puolė, žemę žiebė, aukštielninkas žvaigždes skaitė...“ Frazių trajektorija grėsmingai garsėdama kyla aukštyn, fortepijonas tarsi dusdamas kala tankiai plakančios širdies pulsu, tempas greitėja, pasakojimas ties tesitūrine riba skaudžiai nutraukiamas, žodį kirste nukirtus, išmetant jį aukštyn, vėl į tą pačią nebūtį, iš kurios daina prasidėjo. Suliejęs dvi dainas į vieną, Bajoras sukūrė dramatišką, ekspresionistinę baladę.

Tą pačią parbėgančio žirgo temą kompozitorius panaudos „Karo dainų“ cikle balsui ir kameriniam orkestrui, – šio ciklo sau išprašysiu vėliau, – 1978 m. dideliame cikle simbolinis ištikimo žirgo epizodas, atsidūręs po lėtos kulminacinės žemaičių dainos „Lietuvuos bruole į vainą juoje“, orkestro turtinamas, skamba ypač prasmingai ir paruošia dramatišką finalinę dainą „Auki, auki, žalias beržas“, parašytą lėto maršo tempu.

„Kurčias miškas be genelio“ – našlaičio daina. „Kurčias miškas be genelio, be lakštutės, be strazdelio... taip aš jaunas be tėvelio, be močiutės, be brolelio, be sesutės... teka danguj saulutėlė – motinėlė, mėnesėlis – tėvutėlis, sietynėlis – broliukėlis, žvaigždutėlė – sesutėlė“... Šie meilūs, mažybine forma surimuoti žodžiai-simboliai, teikiantys jaukumo, suraminimo, – tai suasmeninti baltų dangaus dievybių vardai. Kreipdamiesi į dangaus šviesulius kaip į žmones, juos suasmeniname ir priartiname, o savo artimus žmones dangaus kūnams prilygindami, žmogiškus saitus sakralizuojame. Šitaip mūsų protėviai jautė darnią pasaulio vienovę. Pasak tautosakos žinovų, visos našlaičių dainos yra mitologinės. Mėnuo tėvelis, jį jauną pamačius buvo kalbamos maldos. Žemė ir Dangus – nuo seno lietuvių garbintos šventenybės, su jomis kalbėtasi pagarbiai, ne kaip lygus su lygiu. Tradiciškai ir šiandien nedera pirštu į dangų rodyti – ištiksianti bausmė. 

Ketvirta svarbi daina pati prašosi minima – trumputė, tačiau neįtikėtinai talpi „Jojau dienely“. Bajoras nurodo lėtą dainos tempą, šitaip kurdamas paslaptingą, kone mistišką, kupiną erotikos atmosferą, visai nepanašią į lengvai ir nerūpestingai daugelio etnografinių ansamblių dainuojamą versiją. Šiuolaikinės lietuviškos muzikos propaguotojas, lenkų muzikologas Krzystofas Droba konkretizuoja girdįs dainoje mitologinį meilės dievą Erotą ir jo antipodą mirties dievą Tanatą, o lygia greta ir krikščionių requiem aeternam et lux perpetua...

Ši daina nėra archajiška, jos melodikoje rasime slaviškų posūkių, gal dėl to Droba ir tarėsi girdįs naujesnių amžių bendresnės krikščioniškos kultūros atšvaitų, o jos „modernumą“ Bajoras tarsi pabrėžia organizuotu 3/4 akompanimento metru, skambančiu tarsi vakarietiškai. Intriguoja autoriaus nurodyta fortepijono intarpų „instrumentuotė“ mediniams pučiamiesiems. Pianistė Rasa Jakutytė neįtikėtinai tiksliai sugebėdavo fortepijonu pučiamųjų tembrus imituoti.

1969-aisiais, Bajoro „Sakmių siuitos“ atsiradimo metais, jauna kompozitorė Konstancija Brundzaitė, pasitelkusi liaudišką stilių, parašė „Dvi raudas“ pagal poetės Janinos Degutytės eiles. „(...) skobniai tušti... papartynai krūpčiojo, eglės dejavo... smėlio kalnelis, duona juoda, žalias vynas... kas mano ilgus plaukus sušukuos, kas geltono korio atlauš... ryto rasos šaltos ir skaudžios... žolynu išdygsi, atsibusi vėju...“ – šis simbolių žodynas ir autentiškų raudų intonacijos sukuria skaudų atsiskyrimo išgyvenimą. Vos po keleto metų ir jaunai Kastytei lemta išeiti, tad kaskart neapleisdavo mintis, tarsi ji „Raudas“ būtų rašiusi pati sau. Niujorke ir Bostone rečitalius akompanavęs Marius Prižgintas, jau JAV gimęs ir menkai lietuviškai tekalbėjęs, „Raudas“ išskyrė kaip jį veikiančias nepaaiškinama jėga, sakė: „Lemtis ten.“

Tuo pat metu pasirodė Marcelijaus Martinaičio poezijos rinkinys viltingu pavadinimu „Saulės grąža“. Poeto gimtinės žmonės – kvailutė Onulė, trečiojo nebylio brolio sesuo Severiutė, girtuoklis Žvejys Žuvelis, raiša mergaitė, senas smuikininkas, mirusi boružė stikliniame laše (katafalke), kvaiša Juzas, Sigutė prie upės, Kuprelė – tai liūdni tautosakiniai personažai, simboliniai ženklai. Poeto gimtinė – kraštas, kur „motinai liūdna, ji tyli skara prisidengusi veidą“, kur „nei šaukti akmeniu, nei gegute kukuoti“. Šiame rinkinyje pirmąsyk sutikome ir žemaitiškos pasaulėjautos archetipinį keistuolį Kukutį: jis „nei gyvas, nei miręs – pusiau jau apakęs“, su kvailelio kauke, o gal tik apsimeta kvaileliu, nes gyvena mito lygmenyje visais istoriniais laikais. Jis – tarsi aiškiaregis juokdarys, jam leidžiama kalbėti teisybę be užuolankų. Apie save poetas pasako taip: „Išmokau sėdėt ir tylėt, tarsi būčiau išnykęs, kaip medžio šešėlis, sparnuotas ir didelis Niekas.“ Ir dar: „Niekas nieko niekam nieką nė su niekuo niekada“ – šmaikštus kalambūras, tinkamas ano meto baimėms iliustruoti.

Beje, o kas pirmasis atrado Nieką? Martinaitis ar Sigitas Geda? Po daugelio metų, mūsų dienomis ir poetas Eugenijus Ališanka, paklaustas, ar neturi naujų eilėraščių būsimam almanachui, pasiguos: „Tai kad neturiu, bičiuli, nieko neturiu, neturiu net eilėraščio apie nieką“...

B. d.