Virsmas ir sapnas

Atsigręžę į praėjusius metus ieškome žodžių raktų, atspindinčių jų įvykius. Transformacija – greičiausiai į galvą atėjęs žodis, kuris tiktų ne tik meno ir kultūros reiškinių apžvalgoms. Šiuo atveju mintys sukasi apie transformaciją menuose, pokyčius, kurie nebuvo planuoti, tačiau įvyko dėl pandemijos krizės. Keitėsi meniniai sprendimai, vyko nuolatinės moduliacijos realizuojant vieną ar kitą kūrinio, įvykio pristatymą. Tikriausiai šiek tiek atsitraukus laike nuo išgyventų metų gims ne vienas tekstas, klausiantis ir bylojantis, ko per buvusius metus netekome ir ką dėl užklupusių pasikeitimų atradome. Ir čia diskusijų ribos būtų plačios: nuo gyvosios kultūros ląstelės (koncerto, premjeros, parodos, knygos sutiktuvių, festivalio, labdaros renginio) iki vertinimų žvelgiant iš sociokultūrinio taško.

Transformacijos palietė ir Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtus renginius, kurie (simboliška) kaip tik nuo praėjusių metų kovo įgavo naujas kryptis ir formas arba juos teko atidėti „geresniems laikams“. Nors bet kuri sukaktis nėra suprantama kaip konkrečios datos ir valandos rėmelis ir įvykius ženklinančios kūrybinės idėjos išsidėsto metuose, reikia pripažinti, kad moduliuojantys ar transformuoti šio mums reikšmingo istorinio įvykio elementai sukūrė trūkinėjančio kadro aliuziją.

Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui (planuojant premjerą 2020 metų kovo mėnesį) buvo numatytas koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ projektas „Kova(s)“, kurį būsimo kūrinio ir meninės idėjos autorius, kompozitorius Jonas Jurkūnas pavadino 3D akusmatiniu projektu „Kovas“. Kelis kartus atidėtas „Kovo“ pristatymas galiausiai įvyko virtualia forma, „YouTube“ srauto kanale, gruodžio 19 d. 18 val.

Netradiciniam sprendimui ir istorinio Lietuvos valstybės virsmo įprasminimui pasiryžusios koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ vadovas Vaidas Andriuškevičius teigia, kad pastaruoju metu vis dažniau kūrėjai, atlikėjai ieško inovatyvių šiandieninės istorinės atminties įprasminimo sprendimų, kurie išlaisvintų kūrybiškumą, keistų inertiškai nusistovėjusias, tačiau kartais neišvengiamas ritualizmo formas nauju žvilgsniu ir gaiviomis meninėmis refleksijomis. „Visuose procesuose, o ypač meninėje veikloje, svarbu kaskart peržvelgti tradicijos ir inovatyvumo santykį ir jaučiant balansą siekti pralaužti įprasto veikimo rėmus. Tokių pavyzdžių pastaruoju metu savo veikloje turime vis daugiau ir prie jų priskirčiau „Džiazo mišias“, kurioms po dalį muzikos kūrė skirtingi lietuvių kompozitoriai, interaktyvią Jievaro Jasinskio pasaką „Džiazolendas“ ar bigbendo svinguojantį skambesį pranokstantį Kauno bigbendo projektą su kompozitore ir smuikininke Line Kruse (Danija)“, – teigia V. Andriuškevičius.

Atsinaujinančių meninių idėjų ir istorinės atminties sąveikos buvo ieškoma ir Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Todėl dar pirminės idée fixe stadijoje nuspręsta pasirinkti menininką, kuris galėtų kūrybiškai ir aktualizuotai iš praeities dabarčiai perkelti istorinės žinutės vibracijas. Kompozitorius Jurkūnas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Lengvai, dėl idėjos žaismingai įsitraukiantis tiek į akademinės muzikos kūrybos, tiek į tarpdisciplinines veiklas, po Nepriklausomybės gimusiam jaunimui prisipažįstąs, kad žaidęs ant Nepriklausomybės barikadų (tuo metu būsimam akademinės, elektroninės, taikomosios, popmuzikos autoriui buvo 11 metų). Daugelį dalykų, vykusių vaikystėje, dažnai prisimename kaip sapną, ir Kovo 11-osios įvykiai – ne išimtis. „Juk sapnas, kaip ir atmintis, savotiškai jungia praeitį, dabartį ir ateitį nelinijiniais saitais, mozaikiškai, jame įprasti dalykai nušvinta kitomis šviesomis“, – mintimis dalijasi kompozitorius Jurkūnas. Sapnas ir būdraujanti pasąmonė iš praeities prikėlė garsinius ir vaizdinius objektus, akimirkas (išnyrantis daugiabučio fragmentas, pučiamųjų atliekama ritminė riturnelė – sutartinės atšvaitas, Atkuriamojo Seimo posėdžio fragmentai, pranešimai apie Nepriklausomybę pasaulio žinių laidose etc.).

Būsimos kompozicijos sprendimui Jurkūnas pasirinko akusmatinį naratyvą, kuris keliauja performatyvumo, eksperimentavimo, konkrečios muzikos estetikos ir montažiniu garso jungimo filtrais. Užkoduotas kūrinio tarpdiscipliniškumas leidžia formuotis daugialypei terpei, kurioje sąveikauja garsas, vaizdas, muzikos atlikimas ir improvizacija.

Kompozicijos „Kovas“ pagrindą sudaro Andriaus Mamontovo daina „Mono arba stereo“, ištęsta iki devyniasdešimties minučių – būtent tiek, kiek truko Atkuriamojo Seimo trečiasis posėdis, vykęs 1990-ųjų kovo 11-ąją. Asketiškas akustines girliandas atlieka Kauno bigbendas (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis), kuris taip pat yra vienas iš Nepriklausomybės aušroje gimusių simbolių (orkestras įkurtas 1991 metais). Labai svarbūs šiame projekte žodžio ir minties kanonai, kontrapunktai, atsikartojimai, kuriuos įtraukiai jungia ir augina aktorius Vytautas Anužis. Jo balsu ataidi ir rašytiniai Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio tekstai – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo kovo 11-osios posėdžių stenogramos, Gabrieliaus Macio ir Andriaus Mamontovo dainos „Mono arba stereo“ tekstų motyvai. Akustinio, elektroninio fono garsinė danga, medijų menininkų improvizacijos bei šviesos spindulio kontūravimai (Aurelija Maknytė, Ignas Pavliukevičius, Martinas Erstedas) monitoriaus ekrane susilieja į vaizdinius, skambesius, stebimus varninių šeimos paukščio kovo (lot. corvus frugilegus). Dar viena prasmė, plečianti Jurkūno simbolių arealą. Apie „šaknų“ simbolius pasakoja ir į kūrybinę komandą įsiliejęs danų šviesų menininkas Erstedas. Jam atliktas DNR testas parodė baltiško kraujo pėdsakus, iš ko supratęs ypatingo ryšio su Lietuva priežastis. Vizualių idėjų šydą ir simbolių konstruktus atskleidžia Pavliukevičius: „Į „Kovą“ įterpiau miško elementą, nes miškas – vieta, kur slapstėsi sukilėliai ir partizanai, miškas – lietuvių laimės ir stiprybės simbolis. Kūrinyje skenuoto Lietuvos miško fragmentai virsta skaitmeniniu elementu, persmelkiančiu žiūrovo suvokimo procesus kaip realybės dekonstrukciją, išryškinant miško prasmę – tai yra svajinga vieta, žmonių ir žemės ryšio erdvė.“

Klausant ir sekant kompozicijos „Kovas“ garsinės-vizualinės minties plėtotę buvo galima atrasti įvairių tiesioginių ir daugiaprasmių simbolių. Tačiau labiausiai paveikus ir įtraukus buvo kūrybinio proceso „čia ir dabar“ modelis, kuris kiekvieną kartą gali atgimti panašiais ir kartu skirtingais garsovaizdžiais, akustmatiniais, t.y. neregimaisiais, garsais, įprastinius muzikos elementus (kaip antai melodiją, ritmą, harmoniją) užklojant tembriniu ar spektriniu kilimu. Todėl čia ir nėra ansambliškai bei svinguojančiai skambančio bigbendo, tik garsiniai įvaizdintų objektų šešėliai, kurie grupuojami ir reprodukuojami iš pavienių instrumentų ar mažų grupių garsinių segmentų ant tolygaus elektroninio gausmo. Žaisti garsų ir vaizdų ląstelėmis, virstančiomis simboliais, ir nardyti istorijos bei simbolių spiečiuje – toks buvo bendras kūrėjų tikslas, prie kurio, kai bus įmanoma, ketinama sugrįžti gyvai jį perkeliant į atviras erdves (ir vėl transformacija). Su naujai iškylančiomis prasmėmis, atnaujintais garsiniais ir vaizdiniais sprendimais, tačiau nekeičiant pagrindinės statinio semantinės prasmės – Nepriklausomybės virsmo ir sapno mūsų atminties fone.