Skriejantys į liepsnas

„Vers la Flamme“ („Liepsnos link“) – tai naujas Liudo Mockūno ir Petro Geniušo albumas, kuriuo tęsiama jų tandemo istorija, pradėta dar prieš gerą dešimtmetį čiurlioniškuoju projektu „Jūra Miške“, taip pat įamžintu plokštelėje.

Džiazo improvizuotojo ir klasikos meistro akistata nėra naujas formatas. Tokie susitikimai vyksta jau daug dešimtmečių, jie yra neišvengiami. Tai užprogramuota gilioje šių dviejų žanrų giminystėje. Nors vienas jų laikomas laisvu, neklusniu, pašėlusiu, o kitas – santūriu, kone šventu, net nuobodoku, improvizacijoje esama kur kas daugiau disciplinos, nei byloja legendos, o akademinė muzika suteikia gerokai daugiau progų jaudinančiai kūrybai ir spontaniškumui, nei įprasta manyti. Abu žanrai priklauso grynosios muzikos arealui, yra skirti klausymuisi. Abu reikalauja tam tikro žinių bagažo, kuris perduodamas švietimo institucijose pagal susistemintas programas, arba savamokslystės ir individualių pamokų, mokymosi per patirtį keliais. Tie patys instrumentai, ta pati notacija, to paties temperuoto derinimo ir su juo susijusių dermių dominavimas. Jie netgi dalijasi tomis pačiomis erdvėmis, nuolatos susitikdami festivaliuose, filharmonijose bei tų pačių radijo stočių grojaraščiuose.

Tačiau kiekvienas toks susitikimas žymimas šauktuko ženklu. Kad ir kokios didžiulės bei vandeningos būtų šių dviejų upių santakos žiotys, kiekvienas žanras kito atžvilgiu yra kitas, jų skirtybės didžiulės, esminės. Tai – skirtingas požiūris į kompozitoriaus vaidmenį, į teksto perskaitymo būdus, netgi tai, kas laikytina tekstu ir kur yra opuso ribos. Taip pat tai du priešingi požiūriai į muzikos dalyvių hierarchiją. Ir, žinoma, skirtingos kalbos. Tad nors klasikos ir džiazo lydinių bei šių žanrų atstovų susitikimų vienoje plotmėje praktika ilgalaikė ir solidi, kiekvieną kartą tai būna avantiūra ir naujo bendravimo kodo atradimas – unikalus, originalus, vienetinis kūrybinis aktas. Toks yra „Vers la Flamme“.

Žanrų susitikimas įmanomas todėl, kad jame dalyvauja savitos individualybės. Petras Geniušas nuo paauglystės nuoširdžiai domėjosi džiazu ir apskritai laikė „atviras ausis“ bei plėtė savo akiratį. Netgi griežtai akademinėje sferoje jis dažnai veikia vedamas individualistinių kūrybinių impulsų, išjaustų ir išmąstytų vizijų. Jo interpretaciniai sprendimai kartais stebina visko girdėjusius, kartais piktina netoleruojančius nuokrypių nuo kanono, kartais jis tituluojamas ekscentriku ir šoumenu, kartais – gaivų požiūrį atnešančiu išminčiumi. Kad ir kaip vertintume šio pianisto darbus, jo unikalumas ir savito garso turėjimas yra nenuneigiami. „Savitas garsas“ – štai apie klasikos atlikėją aš kalbu džiazo sąvokomis. Tad kai maestro Geniušas pradėjo groti duetu iš pradžių su Vladimiru Čekasinu, o vėliau su Liudu Mockūnu, kažin ar bent vienas, šiek tiek pažįstantis pianistą, dėl to nustebo. Kai jis improvizuoja, tai nėra džiazas, bet tai yra ta muzika, kur jis yra laisvas, kaip namie.

Liudas Mockūnas – saksofonininkas, įkūnijantis visas esmines džiazo vertybes, siejamas su ribine, maksimalia saviraiškos laisve, bet kartu jis labai mėgsta apibrėžtą, disciplinuotą muziką, kuri yra užrašyta, apgalvota, ištobulinta ir sudėtinga. Jis atlieka šiuolaikinių kompozitorių kūrinius, jis daro įtaką tam, kaip Lietuvoje girdimas ir suprantamas saksofonas – kaip garso šaltinis apskritai. Pačiame džiazo lauke mes Liudą girdime visokį – tiek labai rizikingose maksimaliai laisvos improvizacijos situacijose, tiek aiškiai organizuotoje muzikoje, ir labai retai jį girdime tokioje pat situacijoje dukart, tad vargu ar jo aljanso su Geniušu faktas taip pat tapo staigmena kam nors iš jo gerbėjų.

Taigi, niekas nenustebo ir nesuabejojo tokio dueto darnos tikimybe, bet visi sukluso, nes abu muzikai daro tik tai, kuo tiki. Tokie stiprūs vizionieriai ir ryškios asmenybės – lūkesčiai buvo aukšti, jie su kaupu pasiteisino programoje „Jūra Miške“, ir štai pasirodo naujas įrašų pluoštas „Vers la Flamme“.

Panaudoti, su viena išimtimi, XX a. akademinių kompozitorių kūriniai – dekonstruoti ir perkomponuoti, išplėtoti improvizuojant. Renkantis repertuarą, laikotarpis nebuvo orientyras. Tiesiog tai kūriniai, kurie pasirodė tinkami tokiam parafrazavimui, su kuriais duetui buvo įdomu dirbti ir patirti, ką tos muzikinės kanvos gali suteikti.

Pirmasis jų – trys Belos Bartóko vengrų valstiečių dainos iš „Penkiolikos vengrų valstiečių dainų“, kurios seniai jau buvo Geniušo koncertiniame repertuare. Įdomūs ritminiai piešiniai, folklorinis charakteris ir lakoniškumas daro jas labai patrauklia, parankia medžiaga. Pirmoji iš pasirinktų dainų – neįtikėtina, fantastinė stilizacija: Bartókas skamba Johno Coltrane’o ir McCoy’aus Tynerio dvasia – tiršta, dramatiška faktūra, atitinkama akordika, dermė, sutampanti su Bartóko dainos, kurios melodika ištirpsta spontaniškai plėtojant... Atslūgus pirmai kulminacijai, fortepijono solo iš Tynerio garsyno sklandžiai pereina į geniušišką, ir netrukus įvedamas antros dainos motyvas, palaikomas ostinato (tūbininkas Simonas Kaupinis) – nesudrumsčiamas, kad ir ką užriaumotų Mockūno saksofonas. Trečioji daina suskyla į sąskambius ir pauzes, tylą, akcentus, riksmus ir fermatas, iš kurių sekos – abstrakčios, tarsi pakibusios laike – klausytojas staiga įkrenta į Mockūno kompozicijos „Social“ veiksmą.

Šis kūrinys pasirodė dar 2004 m. albume „Toxicum“, įtraukti jį sumanė Geniušas. Tai ryški, intensyvi, griežtu ritmu dundanti kompozicija, šiek tiek savo kilpiškumu ir vėluojančio garso efektais primenanti Steve’o Reicho minimalistines inovacijas, bet suręsta tradiciniame erdvėlaikyje. Vieninteliame albume džiazo kompozitoriaus kūrinyje duetas leido sau kur kas mažiau interpretacinių laisvių nei bet kuriame kitame: atlikimas – tikslus, nutolęs nuo savo pirmosios „redakcijos“ iš esmės tik instrumentuote bei keliais nedideliais niuansais.

Kur kas didesnė transformacija ištiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Fugą b-moll, kurioje išgirstame fleitininkę Mėtą Piligrimaitę ir dar kartą S. Kaupinį. Įtraukti šį kūrinį sumanė Mockūnas. Geniušui ši fuga – pernelyg dažnai girdėta (tai – Čiurlionio pianistų konkurso privalomos programos dalis, atsiklausyta ir jo paties grota iki soties). Bet klausantis šios interpretacijos paaiškėja keistas dalykas: juo labiau girdėtas kūrinys, juo daugiau yra jo atlikimų (genialių, labai gerų, vidutiniškų, blankių ar tiesiog mokiniškai iki galo neišmoktų), juo įspūdingesnis jo atgimimas kita forma. Šie du žmonės supranta ir pačią fugą, ir Čiurlionio didybę, ir visą tą simbolinį krūvį, kurį ji neša. Jie išaugina šedevro dramą iki lygmens, kur jau nebepatogu, kur nebetelpa, ir tie šiurpuliukai, kurie užmiega giliu miegu vos prasidėjus antrajam Čiurlionio konkurso turui, ima ir prabunda kartu su aiškiu suvokimu, kas taip didu ir taip svarbu šioje muzikoje.

Kažkas panašaus vyksta, kai juodu groja Broniaus Kutavičiaus Sonatą, visas tris dalis – Pianissimo, Mezzo forte, Fortissimo – kiekvieną jų išdidindami, griežtas struktūras išlankstydami pagal savo susikurtą viziją, kuri kažkokiu būdu rezonuoja su autoriaus. Čia vyksta kvapą gniaužiantis, įstabus dialogas tarp gyvo klasiko ir kuriančių muzikantų, kurį būtų įdomu išklausyti galbūt su partitūra rankose – žinoma, ne tam, kad įvertintume Kutavičiaus teksto pokyčio mastelį (jis nemenkas), o tiesiog iš paprasto smalsumo pamėginant detaliau atsekti muzikinių idėjų transformacijas.

Ir galiausiai ateiname į „Vers la Flamme“ – į liepsnas, į Aleksandro Skriabino poemą, iš pradžių tik eksponuojamą: rūsčiai, tamsiai, sausokai, ir jos tema, originale plėtojama vis augančiomis fortepijono faktūroms, šiuo atveju dueto išskleidžiama intensyvėjančia improvizacija, kurioje visuomet juntame temą ir skriabiniškas harmonijas. Nuostabi, dramatiška, ekspresyvi parafrazė gimsta tiesiog čia ir dabar.

Liudas Mockūnas ir Petras Geniušas sukūrė lietuviškoje džiazo diskografijoje precedento dar neturėjusį muzikinį reiškinį ir drįsčiau teigti, jog jis vertingas platesniu mastu. Paprasčiau kalbėti apie tai, kas šis albumas nėra: tai nėra džiazas, nėra klasika, tai nėra improvizacijos klasikos temomis, tai nėra eilinis sintezės projektas, tai nėra niekas, ką būtume jau girdėję. Tai yra dviejų asmenybių nuoširdus kalbėjimas per muzikinius ženklus, kurie įkvepia, praturtina ir yra svarbūs. Grynoji muzika, nesumeluota, tikra kūryba. Įrašas, kurio klausysiu dar ne kartą.