Laiko pajautos

Pandemija jaunosios kartos lietuvių kompozitorės Marijos Paškevičiūtės neišmušė iš vėžių, mat prie įtemptų ir dramatiškų įvykių jau seniai pripratusi. Pasak kompozitorės, net jeigu gyvenime ir nepatiri sukrėtimų, vis vien neišvengiamai išgyvensi fizinį skausmą, artimųjų netektį ir mirtį. „Aš nuolat galvoju apie blogus dalykus. Blemba, gerą įspūdį čia sukursiu“, – juokiasi ji per mūsų virtualų pokalbį. Kitoje ekrano pusėje ji sėdi parietusi kojas po savimi erdviuose šviesių pastelinių spalvų namuose. Atsakingai karantinuodamasi, su savo šeima bendrauja tik telefonu. Dirbdama namie palaiko teatrus, kurių likimas jai labai rūpi. Šiuo metu kompozitorė kuria muziką naujam Uršulės Bartoševičiūtės spektakliui, o laisvą laiką leidžia skaitydama ir važinėdama dviračiu.

Karantinas, pasak Marijos, tik dar labiau išryškino meno svarbą žmogui. Būtent menas padėjo išgyventi atšiauriausius praeities sunkmečius – žmonės rašydavo eiles net ištremti į Sibirą. Kompozitorė sako, kad šiuo metu yra natūralu ir prasminga kurti, nes mene gyvenimas atsiskleidžia ryškiau nei kasdienybėje, tai skatina stipriau pajusti dabartį, išbūti akimirkoje. Marija mano, kad šiuo metu turėtų atsirasti daug netikėtų online meno formų.

Pernai lapkričio pradžioje LNOBT scenoje kompozitorei ant kaklo buvo užkabintas „Auksinis scenos kryžius“ už muziką choreografo Martyno Rimeikio baletui „Dienos, minutės“ (iš vienaveiksmių baletų triptiko). Marija džiaugėsi puikiais atsiliepimais, taip pat draugų, pažįstamų, bendradarbių dėmesiu, sveikinimais. Ta proga prisiminė patį baletą, jo keltus iššūkius ir suteiktas dovanas.

Kadangi baleto premjera įvyko dar 2019-ųjų pavasarį, į šį kūrinį kompozitorė šiandien žvelgia lyg iš distancijos. „Kiek aš privargau prie to baleto!“ – tokio masto darbas kartu su didžiule atsakomybe Mariją užgriuvo vos baigus magistro studijas. Čia pat išlindo ir ją sekiojančios baimės. „Įprastai pradėdama kurti leidžiu sau laisvai rašinėti į galvą šaunančias visokias nesąmones ir spręsti, ką su jomis daryti. Tačiau šįkart viskas buvo kitaip. Labai ilgai bijojau pradėti rašyti: vis galvodavau, kad, kaip Operos ir baleto teatrui, išeina per prastai. Daugybę kartų reikėjo per save perlipti ir priimti savo netobulumą, – prisimena Marija. – Jei manęs kas nors būtų paklausęs: ar esi pasiruošusi parašyti muziką baletui, statomam Nacionaliniame operos ir baleto teatre? – aš turbūt dvidešimt metų atsakinėčiau, kad ne, vis dar ruošiuosi.“ Pasak jos, įdomiausi dalykai nutinka gavus labai sunkią užduotį. Bet įdėjęs visas pastangas pajauti: nors labai sunku –įmanoma.

Kadangi specifinis šiuolaikinės elektroninės muzikos baletas ilgaamžės tradicijos kanono dar neturi, kompozitorė neturėjo, kuo remtis, tad kūrybos pradžioje „plaukiojo“, ieškodama tinkamo naujo stiliaus ir raiškos. „Dabar jaučiuosi atradusi, kokio stiliaus muziką galiu ir noriu rašyti. Tikiu, kad mano kūryba turi savitumo“, – sako Marija. Kūrėjos stilių galima nusakyti kaip trijų jos mėgstamų stilių – XX a. avangardo, šiuolaikinės akademinės ir klubinės muzikos – mišinį. Juose kompozitorė atranda nemažai bendrų principų, nuo kurių atsispyrusi kuria kažką savito. Jai įdomu klubinės muzikos funkcinius elementus panaudoti baleto, teatro muzikoje. Taip scenoje Marija kuria aiškią nuotaiką su „draivu“, į kurį galima pasinerti.

Pasakodama apie „Dienos, minutės“ iššūkius, kompozitorė atsiminė ir akimirkas, kai viskas atrodė tikrai „desperatiškai“. „Iš pradžių choreografas norėjo, kad skambėtų aplinkos garsai, pereinantys į muziką. Prisimenu, kaip desperatiškai bėgiojau po namus ir įrašinėjau viską, kas papuolė po ranka. Ir dabar balete girdisi stiklo garsas – iš tiesų tai vaza, kurią braukiau per grindis. Dar girdėti garažo durų cypimas, kraujo spaudimo matuoklio garsas“, – juokiasi ji. Pasak Marijos, buvo sunkiausia iš įrašytų aplinkos garsų suformuoti muzikinius garsus. Tačiau galiausiai iš spaudimo matuoklio išėjo boso linija, o stiklas virto fonu.  

Marija prisiminė ir kitą baleto muzikos skambesį nulėmusį atsitiktinumą: „Kai išgyvenu daug streso, man padeda važinėjimas dviračiu. Taigi kūrybos proceso pradžioje panikuodama myniau po Šilo tiltu ir netikėtai išgirdau labai įdomų ritmišką metalo bildesį. Kitą dieną grįžusi po tiltu jį įrašiau, Martynui jis labai patiko.“ Iš šio bildesio sukurta perkusija skamba visame balete.

Paklausta, kas padėjo įveikti kūrybines kliūtis, Marija nurodo Rimeikį. „Jeigu ne jis, porą savaičių būčiau pabandžiusi ir atsisakiusi“, – prisipažįsta kompozitorė. Nors išgyveno nuolatinę vidinę įtampą, ji pasikliovė choreografo palaikymu ir tikėjimu, kad pavyks. „Aš pati netikėjau, kad parašysiu muziką, bet jis manimi tikėjo.“ Kūrusi nematydama šokio, galiausiai išvydusi baletą scenoje kompozitorė buvo nustebinta, kaip skirtingai jos muzika suskambo bendrame kontekste. Marija prisipažino, kad su šokiu jos muzika skamba kur kas geriau, įdomiau, nelyg atsiranda naujas lygmuo.

Marija savęs nevadina individualiste, jai patinka dirbti su kitais žmonėmis, iš jų mokytis, suprasti, kaip jie mąsto, jaučiasi šiame pasaulyje. Rašant muziką kompozitorei svarbu įsigilinti į pjesę, jos temą, istoriją. Kažką iliustruoti muzika taip pat nesiekia – nori praturtinti sceną, suteikdama jai papildomą kontekstinį sluoksnį, dar neatrastą gylį. Dėl to Marija daug mąsto apie muzikos poveikį, keliamas asociacijas. Marijai muzika gali būti ir saugus būdas išgyventi skaudžius dalykus. Menas jai padeda suvokti ir išjausti, „jis turi teisę egzistuoti savaime ir čia slypi jo prasmė“.

Baletas „Dienos, minutės“ iš esmės yra apie laiką ir padeda žmonėms naujai jį išgyventi. Ši tema, pasak Marijos, jai buvo labai svarbi nuo vaikystės: „Turiu gerą atmintį, detaliai prisimenu ne tik įvykius, bet ir jausmą to, kas anksčiau buvo ir jau praėjo.“ Kompozitorė prisipažįsta apie tai prirašiusi daugybę dienoraščio puslapių. Jai būdavo sunku suvokti laiko tėkmę, tačiau lengva pajusti skirtingų įvykių paralelumą. Besikalbant apie santykį su vaikyste, jai, kaip ir man, sąsaja su vaikystės patirtimi yra tiesioginė. Net žvelgdama į vaikystės nuotraukas Marija mato save tokią, kokia yra dabar – kaip „Mariją, kuri jau tada buvo žmogus, kursiantis muziką“. Prisimena dienoraštyje rašiusi: „Netikiu, kai žmonės sako, kad mes visi laikui bėgant keičiamės, tampame kitokie. Žinau, kad aš visada būsiu ta pati.“ Dabar kompozitorė pripažįsta, kad žmonės keičiasi, formuojasi jų charakteris, pasaulėžiūra – kitaip nebūtų prasmės gyventi. Tačiau „yra išlikęs pojūtis, jog aš esu lygiai tokia pati, kokia buvau vaikystėje ir kokia būsiu prieš mirtį“.

Vaikystėje muzikos mokykloje Marija neužsibuvo, nes neužteko kantrybės daug kartų kartoti tai, ką seniai yra kažkas parašęs. „Klasikiniai kūriniai – ne mano charakteriui“, – prisipažįsta ji. Antras šansas muzikai atsivėrė būnant penkiolikos, kai būsimoji kūrėja pirmąkart išgirdo Karlheinzą Stockhauseną – mėgavosi, kokia ši muzika daugialypė ir kiek daug apimanti.

Kadangi Marijos mama yra muzikologė, ji davė dukrai pasiklausyti ir kitų autorių – Iannio Xenakio, György Ligeti. Taip būsima kompozitorė įsitraukė į XX a. avangardo muzikos pasaulį ir susidomėjo „Modus“ radijo laidomis. Studijuodama vokiečių kalbą Vilniaus universitete sužinojo, kad Muzikos ir teatro akademijoje gali lankyti paskaitas kaip laisva klausytoja. „Nuėjau pas Mindaugą Urbaitį iš „Modus“, – šypsosi Marija. – Tuo metu nepasitikėjau savimi, nesijaučiau kompetentinga, tačiau dėstytojas mane labai palaikė ir skatino rašyti apie muziką. Taip užsikabinau, susipažinau su undeground techno, industrial scenos muzika. Nusprendžiau studijuoti kompoziciją pas Rytį Mažulį. Mane iki šiol žavi jo drąsa, savitumas, radikalumas.“

„Dabar suprantu, ką turėjo omeny Stockhausenas, kai sakė, kad muzika yra kaip nukritusi iš Sirijaus žvaigždės planetos“, – sako Marija. Ji stengiasi kūrybą atriboti nuo vidinių išgyvenimų, jausmų, nuotaikų, niekada nesiekia užsiimti saviraiška. Jai atrodo žalinga sieti savo asmenybę su kūryba, nes tuomet ego trukdo mokytis, neleidžia dirbti ir tobulėti. Juk muzika – tai medžiaga, kurią reikia nuolat tobulinti, o sveika kritika negali būti priimama asmeniškai. „Manau, kad visi esame savaime vertingi kaip žmonės – dėl to nereikėtų tapatinti savo kūrybos su savo žmogiška verte“, – pokalbį baigia kompozitorė.