Kompozitorius ir jo kaukės

Elektroninė, instrumentinė muzika, kūriniai kinui, teatrui, instaliacijos bei performanasai, tarpdisciplininiai menai ‒ ar tokia gausybė meno pakraipų galėtų gyvuoti vieno žmogaus kūrybos sferoje? Kompozitoriaus Andriaus Šiurio atveju tikrai taip. Menininkas ne tik kuria muziką, bet ir pasirodo su savo grupėmis, kartais yra net tolygus klausytojui, kuris neatpažįsta savo kūrinio po savotiška atlikėjo interpretacija... 2020 m. Andriaus Šiurio vardas suskambo ne kartą: šiųmetė „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacija „Metų patirtis“ kūrybinei „Glaistas“ komandai už garso patirtį Vilniaus gete bei jaunojo kompozitoriaus prizas byloja apie jauną, produktyvų, daugelyje muzikos sferų patirties turintį kompozitorių, kuris neketina lėtinti tempo ir pats savęs klausia: ,,Kas toliau?“

Rašote ir akademinę instrumentinę, ir elektroninę muziką. Tai labai skirtingos sferos.

Tik įstojęs į Muzikos ir teatro akademiją pradėjau rašyti „į penklinę“, nes iki tol užsiėmiau vien elektronine muzika, o tai visai kita garso dimensija, visai kitokio pobūdžio žinios, žodžiu, absoliučiai skirtingi dalykai. Labai padrąsino dėstytojas Mārtiņas Viļumas, kuris dėstė instrumentuotę. Jis atskleidė daug išplėtotų garso technikų, kurios man labai patiko. Nustebino galimybė penklinėje užrašyti visas šias technikas, ir tai atrodė ,,kiečiau“ nei elektroninėje muzikoje. Tad užsikabinau rašyti partitūrinę, instrumentinę muziką. Iš pradžių pereiti iš elektronikos į akustiką buvo labai sunku, tačiau atsivėrė visai kitas pasaulis.

Jūsų produktyvumas stebina: vien per šiuos metus sukūrėte 5 kūrinius teatrui, 2 kinui, 3 tarpdisciplininius darbus. Įkvėpimas ar sistemingas darbas teikia tokius rezultatus?

Labiau darbas, nes jei nori daug sukurti, reikia sėdėti prie kūrybos (juokiasi). Bandau kiekvieną dieną rašyti. O kūrinių gausa kyla iš užsakymų. Vienus atmetu, kitus priimu ir bandau įgyvendinti. Visose darbo srityse būna laiko limitai, tam tikros galimybės, kurių ribose bandai padaryti geriausia, ką sugebi. Tačiau svarbus ir įkvėpimas. Norisi, kad klausytojas išgirstų daugiau nei tiesiog paprastą sumanymą. Norisi kažko paslaptingo, ko gal net pats kompozitorius dar nesupranta. Aš bandau to įkvėpimo sulaukti, kad ir kokiu pavidalu pasirodytų. Kartais skaitydamas poeziją suprantu, kas turėtų nutikti mano kūrinyje. Yra kompozicijų, kurios įkvėpimo taip ir nesulaukė, jas, ko gero, galima išmesti. Bet jos jau parašytos, vadinasi, egzistuoja (juokiasi). Įkvėpimas kada nors vis tiek turi ateiti, nes jei nėra nesuprantamos jėgos įsikišimo, tai kūrinys tampa paprastu žmogiškų pastangų rezultatu.

Prieš gimstant kūriniui, jo medžiaga jau skamba jūsų galvoje, ar priešingai ‒ kūrinio idėja įkvepia medžiagos paieškas?

Kūrinys neišauga iš vieno grūdo. Kurdamas supranti, kad gali būti vis kitokių sprendimų, tuomet keiti muzikinę raišką, vėliau kyla dar kokia nors idėja ir kūrinio eiga vėl pakinta. Taip po truputį kūrinys ir „šakojasi“.

Savo kūryboje paryškinate įvaizdžio, siurrealistiškumo, absurdo svarbą. Kaip suprantate šias sąvokas ir kodėl jos Jums svarbios?

Mane žavi absurdas kaip saviraiška. Per tai gilūs dalykai gali atsiskleisti išoriškai primityviomis priemonėmis. Per šypseną galima pažiūrėt į pačius žiauriausius, liūdniausius, užslėptus dalykus, ir galima iš to net pasijuokti, kas yra labai svarbu. Tokioms formoms gerai tarnauja absurdas.

Profesorius Giedrius Kuprevičius ypač akcentuodavo, kad reikia domėtis ir daile, ir literatūra, ir kinu, – kad suprastum muziką. Pradėjęs domėtis siurrealizmu, paskaitęs André Bretono kūrinių, kurie mane labai įkvėpė, supratau, kad muzikai tikrai svarbi kitų menų įtaka. Manajai kūrybai tai – būtent siurrealistinis menas.

Rimantas Ribačiauskas, už garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ dramaturgiją („Operomanija“) pelnęs ,,Auksinį scenos kryžių“, tikino, jog „tai kolektyvinės kūrybos vaisius“. Ką Jums reiškia kolektyvinė kūryba?

„Glaistas“ yra vienas iš pavyzdžių, kai komandoje yra ir režisierius, ir dramaturgas, ir du kompozitoriai, tačiau visi bent po truputį keitėmės vaidmenimis. Kolektyvinė kūryba – labai geras dalykas, nes kai galvoja kelios galvos, atsiveria daugiau perspektyvų, įvairių požiūrių. Kol gyveni savo idėjų burbule, viskas atrodo gerai. O kai kitas kviečia pažvelgti į jo burbulą – pasidaro baisu, nepažįstama, neįdomu, net atgrasu. Bet kai prisipratini, supranti, kad tos idėjos visiškai neprieštarauja tavosioms ir gali koreliuoti. Tada tavo burbulas auga, didėja, fantazija plečiasi.

Nebaisu, kad asmeninis burbulas gali susprogti nuo kitų idėjų?

Mes to nematome, bet mūsų idėjos minta kitų idėjomis. Nepastebime, nes tai įvyksta miegant arba svajojant.

Ar kurdamas teatrui pastebėjote muzikos galią visai kita linkme pakreipti spektaklio eigą, pakeisti režisieriaus viziją?

Teatras dabar tampa labiau komandinis, įsivyrauja demokratinis darbas. Aišku, viskas priklauso nuo režisieriaus, nuo spektaklio pobūdžio. Dažniausiai režisieriui paaiškinus savo viziją, bandai prie jos prisitaikyti. Tačiau tai nelygu racionaliam lygties apskaičiavimui: kūryboje bandai spręsti tai, kas atitiktų režisieriaus norus, bet kartu per save filtruoji muzikinę medžiagą. Taip gauname dviejų žmonių darbo rezultatą. Pavyzdžiui, dabar bendradarbiaujame su Adomu Juška, kuris režisuoja „Don Kichotą“. Nors Adomas dar jaunas, viduje tikrai brandus. Jis tvirtai žino, ko nori, ir aš bandau tai įgyvendinti. Jis turi labai aiškią viziją, aiškią idėją, nesiblaško.

Man labai brangus „Kafka Insomnia“ spektaklis. Jame muzika kontrapunktuoja su režisūra. Šiuo atveju muzika gana stipriai keitė režisieriaus sumanymą, nulėmė veiksmo eigą, kartais net visiškai dominuodavo. Aš dar nesu matęs tokio unikalaus spektaklio, labai smagu buvo prie jo prisidėti.

O kaip muzika veikia aktorius?

Kai pradeda groti muzika, aktoriai kitaip elgiasi scenoje. Aš kartais matau, kaip jų personažai nesąmoningai kažką kitaip pradeda daryti. Vieną kartą paleidi muziką, o kitą kartą nepaleidi ir stebi, kas vyksta kitaip. Labai įdomu.

Pereikime nuo kūrybos prie atlikimo, nes esate ne tik kompozitorius, bet ir praktikas: elektroakustinių muzikos grupių ,,lazy diamond’s underground“ bei ,,Delasferos“ įkūrėjas ir narys, kolektyvo ,,Elektroninės muzikos trio“ narys, grojate ir su broliu grupėje ,,Galvos oda“. Kokios šių grupių istorijos?

,,Elektroninės muzikos trio“ – viena pirmųjų mano grupių. Įdomi jos susikūrimo istorija. Jonas Jurkūnas, Martynas Bialobžeskis su Antanu Jasenka bei Vytautu V. Jurgučiu (kompozitorių kvartetas „DIISSC Orchestra“ – F. D.) turėjo pasirodyti Kauno bienalėje, tačiau Jasenka su Jurgučiu negalėjo dalyvauti. Tuo metu buvau Jurkūno mokinys, tad jis paprašė pagelbėti. Taip ir susiformavo grupė. Vėliau turėjome dar keletą koncertų. Susibėgdavome elektroninėms improvizacijoms, tačiau reguliariai groti nebuvo laiko.

„Delasferos“ prasidėjo nuo dueto su aktore Inga Šepetkaite. Vėliau prisidėjo gitaristas (Justinas Žilys), saksofonininkas (Danielius Pancerovas), vokalistė (Paulina Simutytė) ir penkiese subūrėme grupę. Kuriame kosminę, lėtą, melodingą muziką. Neseniai įrašėme albumą. Bus įdomu gauti atsiliepimų, kol kas mus girdėjo labai mažai žmonių.

Grupėje „Galvos oda“ su broliu kuriame absurdišką triukšmą. Brolis užsiima vokalu, dainavimu to tikrai nepavadinsi. Mūsų kūrybą nusakyčiau kaip tam tikrą pasityčiojimą iš muzikinių normų, net antimuziką. Tai visiška priešingybė tam, ką dažniausiai darau. Šioje grupėje atsiskleidžia mano alter ego – pati baisiausia kaukė, kokią tik galiu užsidėti. Tai vienintelis tokio pobūdžio projektas. Bet labai smagu neįpareigojančiu žvilgsniu pažvelgti į kompozitoriaus statusą ir daryti visokias nesąmones.

Na, o pati jauniausia grupė ‒ „lazy diamond’s underground“, kurią subūrėme su aktore ir vokaliste Paulina Simutyte. Jau esame išleidę singlą ,,Lemon Race“. Dabar rengiame naują albumą, kuris vadinsis „Stone Poetry“. Kūrinius inspiravo deimantai: kiekvienas kūrinys atitinka kokį nors deimantą, jo charakterį, spalvą. Tai ambientinė muzika su psichodelikos elementais. Muzikavimas su Paulina mane sugrąžino prie muzikinio kelio pradžios: vėl pradėjau groti trimitu, primirštu po muzikos mokyklos baigimo, dar įsigijau ir fliugelhorną. Tikiuosi, netrukus pavyks išleisti albumą.

Minėjote, kad grupėje „Galvos oda“ tarsi užsidedate kaukę. Ar muzikos kūrėjo tapatybės daugialypiškumas neskaido pačios asmenybės? Galbūt įvairūs kūrybos laukai skirti tik pabandymams, siekiant išgryninti vieną kurią sritį ir jai atsiduoti?

Pasitelksiu palyginimą: žmogus su mama bendrauja vienaip, su mylimuoju / mylimąja kitaip, su močiute, darbe su viršininku vėlgi skirtingai. Jis su visais gerai sutaria, bet yra vis kitoks. Kyla hipotetinis klausimas: ar toks žmogus yra kaukėtas, kažkoks apsimetėlis? O gal tokia žmogaus prigimtis? Žmogus nėra vienalytis padaras, jis natūraliai turi daugiau veidų, kurie keičiasi priklausomai nuo to, kur esi, su kuo esi, ką galvoji. Tuos skirtingus veidus ir bandau atskleisti savo kūryboje.

Muzika teatrui, kinui, tarpdisciplininiai darbai, akademinė, eksperimentinė, elektroninė kūryba, savo bei kitų kūrinių atlikimas ‒ tai Jūsų darbo laukas. Tokių ,,daugiarankių“ kompozitorių, atėjusių iš akademinės kompozicijos, vis daugėja. Kaip vertintumėte šią tendenciją?

Anksčiau buvo aiškesnės taisyklės. Kompozitoriai rašydavo visiems gerai žinomas formas ‒ simfonijas, sonatas. Visiems buvo aišku, kuri dalis bus lėta, kuri greita. Net žodis „greitai“ nekeldavo klausimų. Dauguma iš anksto suprasdavo, koks bus charakteris, atlikėjams likdavo tik niuansai. Esmė buvo užkoduota tradicijoje. Dabar tradicija laužoma, nebėra dogmų, kuriomis visi remiasi.

Anksčiau kompozitoriaus darbas apsiribojo vien kūrinio parašymu. Dabar yra visai kitaip.

Jei kompozitorius nori, kad atliekamas kūrinys skambėtų taip, kaip jo galvoje, privalo įdėti papildomo darbo. Kitaip atlikėjas pats interpretuos. O tada jau bus visai kitas kūrinys. Pats esu patyręs tą jauseną, kai groja mano kūrinį, bet aš girdžiu tai, ko neparašiau, girdžiu visiškai ne taip, kaip galvojau.

Bendradarbiavimas yra būtina sąlyga, jei nori, kad kūrinys skambėtų taip, kaip buvo sumanytas. Tačiau yra ir geroji pusė: atlikėjas „pasidaro“ kūrinį tokį, kokį jam smagu groti. Jei jis „kaifuoja“ su savo versija, vadinasi, viskas gerai.

Kokios savybės būtinos kompozitoriui?

Svarbiausia kantrybė. Padeda ir ištvermė. Kai artėja „deadline’ai“, reikia saugoti nervus, bandyti nesusipykti nei su kitais, nei su savimi. Reikia labai mylėti gyvenimą. Tada norisi kurti, vaizduoti pasaulį savaip. Per kūrinius išdalini save, aukoji savo laiką. O jei paties gyvenimo nemyli, tai nėra prasmės ir savęs aukoti.

Kokį klausimą užduotumėte pats sau?

Andriau, o kas toliau?

Dėkoju už pokalbį.