7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nepralenkiamas

In memoriam dirigentui Petrui Bingeliui (1943–2020)

 

Alina Ramanauskienė
Nr. 43 (1364), 2020-12-11
Muzika
Petras Bingelis, Kauno valstybinis choras. Choro archyvo nuotr.
Petras Bingelis, Kauno valstybinis choras. Choro archyvo nuotr.

Iš patirties žinome, kad kur kas lengviau atkurti praeities faktus nei juos lydėjusią nuotaiką... Pastaroji atsispindi ne oficialiuose įvykiuose, o dažniausiai mažuose asmeniškuose išgyvenimuose. Pusšimtį metų pažinojau Petrą Bingelį – iš pradžių kaip dirigentą, kiek vėliau – pašnekovą, o keturias dešimtis metų buvome kaimynai. Taip kartais ir kreipdavomės vienas į kitą: kaimyne Petrai, kaimyne Alina. Mano akyse užaugo du Petro sūnūs – vyresnysis Povilas ir jaunėlis Jurgis. Nuostabūs berniukai, dabar jau brandūs vyrai, sukūrę savo šeimas, užsieniuose įsikūrę. Gera bičiulė yra ir Petro žmona Vida – muziejininkė, kuriai teko atlaikyti ne tik nepakeliamus pastarųjų dienų išbandymus, bet ir kūrybos žmogaus sutuoktinės naštą...

 

Petras šlovę, pagarbą, pripažinimą pasiekė pats, neturtingas karo metų vaikas iš Mardasavo kaimo. Kaip jis vėliau didžiavosi, kad dirigavimo mokėsi Leipcigo konservatorijoje, pas patį Kurtą Masurą! Pabrėždavo ir kitą faktą, kad tais niūriais, padalintos Europos laikais, tame pačiame Leipcige dirigento pakyloje matė ir Herbertą von Karajaną. Beje, pastarojo  meistriškumą vertino labiausiai. NEPRALENKIAMAS. Iš mūsiškių su didžiausia pagarba kalbėdavo apie Joną Aleksą. NEPRALENKIAMAS. Ir Tu, mielas bičiuli, Dainų švenčių tęsėjau ir siela, Pažaislio festivalio įkūrėjau, liksi mūsų širdyse NEPRALENKIAMAS.

 

Juk Tavo drauge su aktoriumi Laimonu Noreika ir niekad nepailstančiais choristais  permainingais Atgimimo laikais išvaikščiota visa Lietuva. Išgiedota, išjausta Tėvynė su Juozu Naujaliu ir Maironiu. Juk Tavo choras, kai reikėjo skelbti pasauliui Lietuvos vardą, tą darė nuolat –1992-aisiais prasidėjo didžiosios kelionės Kolumbo keliais. Ne su bet kuo, o su pačiu lordu Yehudi Menuhinu. Lietuvos orkestrai keitėsi, dirigentai, solistai taip pat, tik jūs – chorvedžiai Petras Bingelis, Algimantas Mišeikis ir Kauno valstybinio dainininkai – likote stabiliai ištikimi savo profesijai, netgi pašaukimui. Nebodami sunkių ir varginančių kelionių prastuose autobusuose, apgailėtinų gyvenimo sąlygų pigiausiuose viešbučiuose, beveik be atlygio. Kiek daug garsenybių dirigavo Kauno chorui: Mstislavas Rostropovičius, Justus Frantzas, Jurijus Bašmetas, Cyrilas Diederichas, Yanas Pascalis Tortelier, Myung-Whun Chungas, Johnas Axelrodas... Ir visi po jūsų pasirodymų likdavo apstulbę ir susižavėję.

„Tai aukščiausio lygio choras. Pastaruoju metu patyriau labai didelį malonumą dirbdamas su Kauno choru Vokietijoje, Argentinoje, manau, patirsiu ir dabar, Lietuvoje. Jūsų maža šalis turi pasaulinio lygio menines pajėgas ir tiesiog stebina, kad ji gali daryti įtaką pasaulio muzikos kultūrai. Esu įsitikinęs, kad ateityje Lietuva darys pasaulinę įtaką, neproporcingą savo dydžiui“, – taip 1994 m. kalbėjo lordas Y. Menuhinas. O Tu, mielas drauge, stovėdavai kur nors nuošaly ir vis kartodavai perfekcionistams būdingą mantrą: galima dar geriau...

 

Labiausiai vertinai Bacho, Händelio, Mozarto, Mahlerio muziką. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų savo chorui dirigavai Mozarto „Requiem“. Beje, nuo šio kūrinio 1971-aisiais ir prasidėjo choro kryptingas ėjimas link sudėtingiausių vokalinių-instrumentinių manuskriptų. Daugiau nei 200 tokių veikalų išgiedota, išdainuota... O kur dar operų pastatymai, įvairiausios festivalinės programos. Daugiau nei 70 lietuviškų premjerų.

 

Petro Bingelio, kurio šlovė sklido po Europą, kurio darbus mūsų karta pažinojo kaip artimiausius draugus, – kiekvieną diriguotą didesnės apimties opusą, beveik kiekvieną pasirodymą dainų šventėse, festivaliuose, – namuose buvo taip paprasta, kaip pas vidutinį valstietį.

 

Geros ir dosnios širdies buvo žmogus (kaip skaudu rašyti būtuoju laiku...). Kai savo skubiu, energingu, valingu žingsniu eidavo per Kauno Laisvės alėją, nepraleisdavo nė vieno vargšo, eurą kitą įmesdavo. O ir man nesyk yra kaimyniškai padėjęs. Visad širdingai ir labai operatyviai. Norėdavau jam padėkoti, bet Petras neleisdavo to daryti. Eime, geriau išgersime raudono vyno, sakydavo. Ir išgerdavom. Va tuomet jo reikėdavo pasiklausyti – mėgo „atsilapoti“. Turėjo savitą humoro jausmą.

 

Kasdienybėje nebuvo daugiažodis. Veikiau klausydavo nei kalbėdavo. Petras buvo veiksmo žmogus. Gali – padėk, davei žodį – tesėk, paėmei daiktą – padėk atgal... Toks jo gyvenimo credo. Tuščių filosofavimų nemėgo, o ir laiko tam nelikdavo. Nevertino dabar ypač paplitusių ištarčių, kurios, tiesą pasakius, beveik nieko nereiškia: planuosime, inicijuosime, svarstysime, persvarstysime, pasitarsime, persitarsime... Mokėjo svajoti ir kurti didingus planus. Pastaruoju metu puoselėjo viltį Lietuvoje turėti modernią ir gražią koncertų salę. Bent vieną. Kodėl lenkai gali, o mes ne?

 

Paskutinį kartą savo bičiulį mačiau spalio mėnesį. Ėjo ta pačia Kauno Laisvės alėja. Liūdnas, susimąstęs, pavargęs... Kažkaip tada nebeužkalbinau... Labai gailiuosi...

 

Iš savo bičiulio, kaimyno Petro gavau keturias esmines gyvenimo pamokas: didieji žmonės visada yra patys geraširdiškiausi, beveik visada yra kukliausi, – veikti, kryptingai veikti reikia, o ne tuščiažodžiauti. Ir ketvirtą pamoką, susijusią su tuo nelemtu kovidu. Niekur nepaskubėsime...

 

Tikiu, kad Tavo siela, Petrai, jau aukštybėse. O čia ji ras daugybę draugų; su Mozartu pajuokausite, su Bachu apie tikėjimo esmę ir prasmę pasikalbėsite, su Mahleriu pasiginčysite apie kūrybos, dirigavimo paslaptis... O kur dar gražus būrys Tavo taip ir tiek mylimų lietuvių muzikų – ypač šiemet išėjusiųjų...

 

Ar žinai, mielas drauge, kad Tau postliudą sukūrė mūsų Giedrius. Taip, tas pats, Kuprevičius. Šviesus ir harmoningas tas postliudas...

 

P. S. Dar visai neseniai, 75-mečio proga rengtame pokalbyje Petro Bingelio paklausiau, iš kur jis semiasi energijos, gyvybingumo, įkvėpimo. Jis atsakė: „Iš tikėjimo. Iš Lietuvos pilko, bet man tokio artimo dangaus, gamtos. Ne visuomet pavyksta, bet stengiuosi atsiriboti nuo smulkmenų. Dar vis svajoju atlikti daug kūrinių. Pačios geriausios muzikos. Pasitikiu žmonėmis. Nevalia žeminti jų orumo. Žmonėms, kurie daro daug, o kartais suklumpa, reikia atleisti nedideles nuodėmes, užuot ieškojus vis naujų pranašų.“ – „Maestro, Jūs neįsivaizduojamas be Kauno valstybinio choro. Asmeninio jubiliejaus proga – ko norėtumėte palinkėti dainininkams?“ – „Savo 65 mieliausiems dainininkams reiškiu pagarbą ir padėką. Tai labai išsilavinusios asmenybės, aukštos vokalinės kultūros dainininkai ir draugiški, geranoriški žmonės. Savo pačiais prabangiausiais instrumentais – balsais – jie skleidžia būties, o ne buities muziką. Jų atsidavimo dėka galiu įkūnyti savo svajones. Tiek, kiek leista, tiek, kiek apšviesta.“

 

  

Petras Bingelis, Kauno valstybinis choras. Choro archyvo nuotr.
Petras Bingelis, Kauno valstybinis choras. Choro archyvo nuotr.
Česlovas Radžiūnas, Robertas Šervenikas, Petras Bingelis ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Česlovas Radžiūnas, Robertas Šervenikas, Petras Bingelis ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Petras Bingelis, Kauno valstybinis choras. V. Balkūno nuotr.
Petras Bingelis, Kauno valstybinis choras. V. Balkūno nuotr.
Petras Bingelis, Kauno valstybinis choras. KVF nuotr.
Petras Bingelis, Kauno valstybinis choras. KVF nuotr.
Petras Bingelis, Kauno valstybinis choras. KVF nuotr.
Petras Bingelis, Kauno valstybinis choras. KVF nuotr.
Petras Bingelis. D. Matvejevo nuotr.
Petras Bingelis. D. Matvejevo nuotr.