Epochą atverianti muzika

Lapkričio 28 d. įvyko vienas iš dabarčiai būdingų nuotolinių renginių – iš Nacionalinės filharmonijos Didžiosios salės buvo tiesiogiai transliuojamas Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas. Jame po daugelio metų užmaršties suskambo kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus (1884–1941) kamerinė muzika – Trečiasis ir Ketvirtasis styginių kvartetai. Tai vienas iš neseniai pradėto ciklo „Atverk užmaršties vartus“ (pavadinto pagal Onutės Narbutaitės Antrąjį styginių kvartetą) koncertų, rengiamų Vilniaus kvarteto (Dalia Kuznecovaitė – I smuikas, Artūras Šilalė – II smuikas, Kristina Anusevičiūtė – altas, Deividas Dumčius – violončelė).  

Karnavičiaus Trečiasis ir Ketvirtasis kvartetai buvo sukurti ir pirmą kartą atlikti 1922 ir 1925 metais, kompozitoriui dar gyvenant Sankt Peterburge (kuris tuo metu vadinosi Petrogradu, o nuo 1924 m. – Leningradu). Mat 1884 m. Kaune gimęs Karnavičius baigė Sankt Peterburgo konservatoriją ir ten dirbo, kol 1927 m. vėl grįžo gyventi į Kauną.

Karnavičius yra gana primirštas kompozitorius, nors pastaruoju metu jo kūryba vis dažniau prisimenama. 2018 m. Kauno valstybinis muzikinis teatras prikėlė Karnavičiaus operą „Radvila Perkūnas“, nestatytą nuo pat jos premjeros metų – 1936-ųjų. Lietuvos muzikine kultūra besidominti bendruomenė žino ir gerokai sėkmingesnio sceninio gyvenimo sulaukusią pirmąją Karnavičiaus operą „Gražina“ (1933), tačiau jo kamerinė muzika atliekama itin retai.

Kaip koncerto transliacijos įžangoje prisiminė kompozitoriaus anūkas pianistas Jurgis Karnavičius, jo senelio Kvartetą Nr. 3 dar XX a. viduryje griežė Lietuvos kvartetas (irgi jau tapęs istorijos dalimi), o Kvartetą Nr. 4 jau 9-ajame dešimtmetyje atliko Čiurlionio kvartetas. Tai ir yra bene visa šių kūrinių atlikimo istorija, bent jau po kompozitoriaus mirties. Karnavičiaus Trečiojo ir Ketvirtojo kvartetų aptarimas mūsų muzikologinėje literatūroje irgi be galo menkas. Apie juos užsimena Jūratė Burokaitė vienintelėje monografijoje apie kompozitorių „Jurgis Karnavičius. Gyvenimo ir kūrybos kelias“ (2004), taip pat savo straipsnyje apie Karnavičių Lietuvos muzikos istorijos II tome (2009). Čia randame ir bene plačiausią Karnavičiaus Trečiojo ir Ketvirtojo kvartetų aptarimą, pateiktą Ingos Jasinskaitės-Jankauskienės straipsnyje apie tarpukario Lietuvos kamerinę instrumentinę muziką, sutilpusį lygiai į septynis sakinius. Rašoma, kad Trečiasis styginių kvartetas F-dur buvo skirtas Antonio Stradivari atminimui (iš tiesų būtų įdomu sužinoti tokio ne itin įprasto paskyrimo istoriją prieš keletą amžių gyvenusiam styginių instrumentų meistrui). I. Jasinskaitė-Jankauskienė rašo, kad Trečiąjį kvartetą galima sieti su tuo metu Rusijoje kilusiu susidomėjimu modernia muzika, apie ką byloja netradicinė žanro traktuotė, pasireiškianti visuose kūrinio lygmenyse – tonalumo, tematizmo, balsų lygiateisiškumo, muzikinės formos. Kiek paprastesnė trečioji kvarteto dalis, galbūt sukurta anksčiau. O Ketvirtajam kvartetui F-dur, pasak I. Jasinskaitės-Jankauskienės, būdingas itin polifonizuotas teminės medžiagos plėtojimas visose kūrinio partijose.  

Daugiau kontekstinės medžiagos apie to laiko Karnavičiaus kūrybą galima rasti Rūtos Stanevičiūtės knygoje „Modernumo lygtys“ (2015), kurioje ji aptaria Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (TŠMD) sąsajas su Lietuvos muzikine kultūra. Mat Karnavičius kurį laiką buvo 1925 m. įkurtos Leningrado šiuolaikinės muzikos asociacijos, siekusios bendradarbiauti su TŠMD, pirmininkas, o iki tol – Petrograde veikusio Naujosios muzikos būrelio narys ir kitų muzikinių sambūrių dalyvis. Karnavičiaus Trečiasis ir Ketvirtasis kvartetai kaip tik ir buvo atlikti Sankt Peterburgo filharmonijos ir Kamerinės muzikos draugų būrelio asociacijos koncertuose: per premjeras griežė Aleksandro Glazunovo styginių kvartetas. Leningrado filharmonijos orkestras grojo ir per Karnavičiaus simfoninių poemų „Ulalume“ ir „Ovalinis portretas“ premjeras.

Beje, R. Stanevičiūtės knygoje cituojamas puikiai saviironišką Karnavičiaus būdą atskleidžiantis laiškas iš fronto linijos (Karnavičius buvo mobilizuotas kariauti Pirmajame pasauliniame kare) draugui ir kolegai Andrejui Rimskiui-Korsakovui, kuris 1915 m. rengė jo Pirmojo kvarteto atlikimą: „Skubėsiu pribaigti vengrus, kad spėčiau į Jūsų kvarteto atliekamą savo kvarteto atlikimą. Jei galima tikėti laikraščiais, mes jau seniai likvidavome vengrus ir vokiečius [...]. Tačiau kažkas vis šaudo nuo kalno ir neleidžia mūsų į palaimingą Vengrijos slėnį [...]. Kuo mes nugalim austrus – tikra mįslė [...]. Užėmę poziciją mes visada ilgai ir nuoširdžiai stebimės, kaip mes ją užėmėm.“

Prie viso to reikia pridurti, kad Karnavičius pats mėgo muzikuoti ir griežė altu, taigi kamerinio muzikavimo kultūra jam buvo artima ir suprantama.

O ką išgirdome, lapkričio 28 d. prie kompiuterių ekranų klausydamiesi Vilniaus kvarteto koncerto? Abu Karnavičiaus kvartetai yra trijų dalių – tai, be abejo, pažeidžia klasikinę keturių dalių kvarteto struktūrą. Žvelgiant restrospektyviai šis tridalumas leidžia Karnavičiaus kvartetus lyginti su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kvartetu (nors, aišku, realių sąsajų, pažinties tarp šių kompozitorių nebuvo). Vis dėlto pats Karnavičiaus muzikos skambesys nėra modernistinis. Čia jis labiau moderno – sidabrinio amžiaus – estetikos sekėjas. Jo kvartetai skamba kaip konservatyvios to laiko muzikos pakraipos pavyzdžiai. Tačiau tai nenumaldo jų vertės ir žavesio. Man Karnavičiaus kvartetai susisiejo su kadaise girdėtais Sergejaus Tanejevo kameriniais opusais: įdomia, iki tol nepažinta, klasikinių tradicijų neatsižadančia, bet savitos tėkmės muzika.  

Bet kuriuo atveju, koncerte atlikti Karnavičiaus kvartetai – tai XX a. pradžios Sankt Peterburgo muzikinės tradicijos, raidos vaisius. Autoritetingasis tarpukario muzikos kritikas Vladas Jakubėnas, jau vėliau rašydamas apie Karnavičiaus muziką (operas), pavartojo sąvokas „muzikos kultūringumas“ ir „sunkiasvoris Petrapilio muzikos stilius“. Nors kritikas taip išreiškė savo skepsį, taikliai apibūdino Karnavičiaus stiliaus ypatybes. Jo kūriniai, šiuo atveju kvartetai, parašyti styginių specifiką išmanančio meistro ranka, o „sunkiasvoriškumas“ – tai nutolimas nuo klišinių, standartinių sprendimų, stiliaus savitumas.

Vilniaus kvartetas labai rūpestingai atliko naujas savo repertuaro partitūras. Galima tik pasidžiaugti, kad iš esmės atsinaujinęs kvartetas tęsia ilgametes savo tradicijas imtis nedažnai grojamų, naujų kūrinių ir rengia, atlieka juos pačiu aukščiausiu profesionalumo lygiu. Juo labiau džiugu, kad visi Karnavičiaus kvartetai įrašinėjami ir bus išleisti plokštelėje. Kompleksinis žvilgsnis prikeliant ir aktualizuojant mūsų muzikinį paveldą – kūrinius atliekant koncertuose, kokybiškai įrašant ir išleidžiant – yra nepaprastai prasmingas.