Operos solistas nuolat mokosi

Pasikalbėti su dainininku paskatino vasarą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi premjera – Fredericko Loewe miuziklas „Mano puikioji ledi“ (libreto autorius Alanas Jay Lerneris, pagal George’o Bernardo Shaw pjesę „Pigmalionas“, režisierė Viktorija Streiča, kuri drauge su Kristina Siurbyte naujai išvertė libretą į lietuvių kalbą). Profesoriaus Henrio Higinso vaidmenį sukūrė baritonas Laimonas Pautienius. Teiraujamės apie šį, naujausią, solisto sukurtą vaidmenį, miuziklo reiškinį ir kultūros gyvavimą šiandien.

Jūsų profesorius Henris Higinsas yra kertinė spektaklio figūra, įžiebianti moters – Elizos Dulitl – asmenybinį augimą nuo merginos, gatvėje prekiaujančios gėlėmis, iki puikiosios ledi. Keičiasi ir pats profesorius, ir jų abiejų santykiai – nuo mokytojo ir mokinės, nuo priešpriešos iki meilės. Kaip visa tai regite Jūs?

Mano personažas profesorius Higinsas yra savitas, uždaro būdo žmogus – viengungis, „senbernis“, mieliau besirenkantis vienumą, o ne žmonių apsuptį. Higinsas nemoka ir nėra linkęs prisitaikyti prie aplinkinių. Jam artimesnis knygų pasaulis. Tačiau pamažu šis personažas kinta, jį pakeičia Eliza. Būtent tai, sakyčiau, yra Henrio paslaptis, kad, sulaukęs gana brandaus amžiaus, jis sugeba radikaliai pasikeisti, elgtis kitaip, performuoti savo charakterį, įsitikinimus. Higinso vidinį ir išorinį virsmą, manau, žiūrovams išties įdomu stebėti.

Ar šis veikėjas Jums artimas?

Aš visiškai kitoks žmogus, todėl nebuvo paprasta kurti šį vaidmenį. Bet kūrybos periodas tęsėsi gana ilgai: pradėjome repetuoti vasarį, tada buvo paskelbtas pirmasis karantinas ir viską sustabdė priverstinė pertrauka. Vėliau vasaros atostogos... Galiausiai manyje šis personažas atsiskleidė.

Kaip Higinso akimis regite Elizą Dulitl?

Iš pradžių Eliza profesoriui nėra įdomi, bet susilažinęs su pulkininku Pikeringu, kad, esą, galėtų bet kurią merginą paversi tikrų tikriausia ledi (šiuo atveju gėlių pardavėją, kalbančią baisiu gatvės žargonu), nors ir ne visai tikėdamas savo sėkme, pagautas azarto ima siekti tikslo.

Pamažu Henris pamato, kad Eliza turi kažką tokio, kas jį sukrečia gerąja prasme, jis galbūt netgi įsimyli. Higinsas supranta, kad ta mergina – likimo dovana, dėl kurios ir pats pasikeičia. Eliza profesoriui primena idealą iš jo knygų pasaulio.

Ar miuziklas nepaskatino pasvarstyti, kokios yra būtinos mokytojo savybės?  

Manau, pagrindinė mokytojo savybė – kantrybė. Jei dirbdamas su mokiniais neturėsi kantrybės, būsi labai prastas mokytojas. Kitos savybės yra bendražmogiškos. Žinoma, reikia gerai išmanyti psichologiją, jausti, kada galima pasakyti griežtesnį žodį, kada – švelniau spręsti mokinio problemas. Mokiniai labai skirtingi, kiekvienas unikalus, todėl mokytojas turi gebėti su kiekvienu užmegzti ryšį, rasti reikiamų žodžių, kuriais sudomintų savo dėstomu dalyku.

Pasidalykite savo dainavimo studijų patirtimi.

Man pasisekė, mano profesijos mokytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo mylimas ir gerbiamas maestro profesorius Virgilijus Noreika. Sakyčiau, jis yra mano įsivaizduojamo Mokytojo etalonas. Noreika puikiai išmanė savo profesiją ir labai suprantamai, paprasta kalba aiškindavo dainavimo technikos subtilybes. Jausdavo, kada reikia ir griežtesnį žodį ištarti. Mums, jo studentams, didžiausia laimė, kad gyvenime sutikome šį žmogų. Noreika įrodė, kad operos dainininkui ir vokalo pedagogui svarbiausia yra žmogiškumas.

Maestro Noreiką mačiau nuo ankstyvos vaikystės, nes su juo bendravo mano tėvai, profesorius svečiuodavosi mūsų namuose, yra koncertavęs mano gimtinėje – Merkinėje. Bet kai sumaniau stoti į Muzikos ir teatro akademiją, dar nebuvau niekur dainavęs, nelankiau choro, muzikos mokykloje Varėnoje baigiau fortepijono specialybę. Atsimenu tą pirmą perklausą. Maestro klausėsi manęs, kartu padainavome keletą pratimų, o kojos man taip drebėjo, taip jaudinausi... Noreika nuoširdžiai bendravo, drąsino mane, kad tai ne kokia operacija, o tik keli pratimai – nieko sudėtingo ir baisaus. Pamažu jaudulys ir įtampa išgaravo. Maestro pasakė, kad mokytis operinio dainavimo galėsiu, kad balsas tam tinkamas. Po stojamųjų egzaminų ir prasidėjo mūsų susitikimai jau akademijoje, specialybės užsiėmimuose.

Operos dainininko profesija suteikia platų išsilavinimą, ugdo ir augina asmenybę. Ko vertas vien kalbų pažinimas. Mes dainuojame ne tik gimtąja, bet ir daugybe skirtingų užsienio kalbų: italų, prancūzų, anglų, vokiečių ir kt. Tai labai įdomu, plečia akiratį, pažinimo horizontą ir kartu teikia didelį pasitenkinimą, kad tu gali tą daryti.

Miuzikle „Mano puikioji ledi“ taip pat daug dėmesio skiriama kalbai – Jūsų įkūnijamas profesorius Higinsas siekia išmokyti Elizą taisyklingai kalbėti. Kaip Jums čia sekėsi kurti vaidmenį lietuvių kalba?

Profesorius Higinsas kalba labai taisyklingai, todėl man didžiausias iššūkis ir buvo taisyklingai kalbėti bendrine lietuvių kalba, tinkamai kirčiuoti žodžius, nes kasdienybėje šnekėdami taisykles kartais pamirštame. Visą spektaklį turiu save atidžiai kontroliuoti, nes juk esu kalbos profesorius, tad ir menkiausia klaidelė neatleistina.

Kaip vertinate naują Viktorijos Streičos ir Kristinos Siurbytės libreto vertimą, kiek jis atitinka originalo idėją?

Vertimas tikrai geras, tekstas logiškas ir patogus dainuoti, o dainininkui tai labai svarbu. Lietuvių kalboje yra ilgieji dvibalsiai ai, uo, ie, todėl reikia labai kruopščiai dirbti, kad sutaptų kalbos ir muzikos akcentai, tada priartėjame prie originalo. Šiuo aspektu Kristinos ir Viktorijos darbas puikus. Manau, verčiant tekstą didžiausias iššūkis buvo perteikti anglų kalbos slengą, rasti jam lietuviškus atitikmenis. Iš publikos reakcijos į atlikėjų žargoną buvo matyti, kad vertėjoms tai puikiai pavyko. Žiūrovų juokas ir ovacijos po spektaklio – svariausias darbo įvertinimas.

Jums, kaip minėjote, tenka dainuoti skirtingomis kalbomis. Su kokiais didžiausiais kalbiniais iššūkiais esate susidūręs?

Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Užburtoji fleita“ dainuojama vokiškai. Kadangi mokykloje mokiausi prancūzų, akademijoje – italų kalbos, šiek tiek moku angliškai, tai dainuoti vokiškai man buvo didžiausias išbandymas, nes ši kalba labai savita, specifinė. Be to, „Užburtojoje fleitoje“ daug kalbamų tekstų. Žinodamas vertimų turinį ir prasmę, tekstą tiesiog iškaliau atmintinai. Ši opera man buvo vienas rimčiausių išbandymų. 

Kaip manote, kuri iš užsienio kalbų dainingiausia – gal prancūzų?

Taip, prancūzų kalbą laikyčiau dainingiausia, bet patogiausia dainuoti vis dėlto itališkai. Ši kalba artima mums, lietuviams. Esu italams davęs skaityti lietuviškų tekstų, ir jiems visai gerai pavykdavo: nors ir jausdavosi akcentas, tekstą perskaitydavo aiškiai ir suprantamai. Man asmeniškai labai artima prancūzų kalba. Ir mokydamasis mokykloje, ir dabar dainuodamas jokių problemų dėl jos nepatyriau.  

Nors dėl „Mano puikiosios ledi“ žanro galutinai nesutariama, laikykime tai miuziklu. Ką manote apie miuziklo gyvavimą Lietuvos scenose?

Buvau labai pasiilgęs miuziklo. Būtent šiuo žanru debiutavau Kauno muzikiniame teatre, vaidinau Zorbą miuzikle „Graikas Zorba“. Taip pat esu dainavęs „Muzikos garsuose“ ir „Operos fantomo“ koncertiniuose atlikimuose, garsiajame Stepheno Sondheimo trileryje – muzikinėje dramoje „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ („Vilnius City Opera“). Taigi šis žanras man pažįstamas ir artimas. Lietuvoje miuziklas populiarus, sakyčiau, įgauna antrą kvėpavimą. Publikai tai kaip atgaiva, leidžianti šiek tiek atsipalaiduoti po darbų, kai galbūt norisi ne tokios sudėtingos operos. Nors, be abejo, siūlau visada prisiminti ir lankyti operos spektaklius, tai iš tiesų vertinga kiekvienam.

Ką Jums, kaip solistui, reiškia dar viena premjera?

Spektaklio premjera man kelia savotišką liūdesį. Dirbant puikioje kūrybinėje trupėje su gerais scenos partneriais, repeticijos yra įkvepiantis metas, o premjerinis vakaras – tam tikras savęs atidavimas, po kurio lieka vidinė tuštuma. Priešpremjerinį jaudulį prilyginčiau atsisveikinimui su kūrybos etapu, ieškojimais per repeticijas. „Mano puikioji ledi“ gimė tvyrant puikiai kūrybinei atmosferai – be jokio pykčio, kaprizų, kolegoms geranoriškai palaikant vieniems kitus. Daug spektaklių dar nevaidinome, nes po kelių premjerinių turėjome izoliuotis dėl viruso protrūkio, bet, kaip minėjau, publika „Mano puikiąją ledi“ priėmė labai palankiai. Nors vien pirmas veiksmas trunka 1 val. 45 min., ir ypač dabartinėmis sąlygomis žiūrovams išbūti su kaukėmis nėra paprasta, spektaklis juos tikrai palietė, kas kartą skambėjo juokas, gyvos reakcijos, o pabaigoje – ovacijos visiems stovint. Manau, šis spektaklis gyvuos ilgai.

O koks operos žiūrovas esate Jūs?

Operų spektaklius lankau labai retai, bet yra keletas pastatymų, kuriuos stebėjau gyvai ir jie man padarė labai didelį įspūdį. Vienas jų – Eseno (Vokietija) teatre matytas Mozarto „Don Žuanas“. Tai labai stiprus pastatymas, regis, Vokietijoje išrinktas geriausiu spektakliu. Dar tris kartus vykau jo žiūrėti. Labai gaila, kad dabar jau neberodomas. Kitas įspūdingas spektaklis – taip pat „Don Žuanas“, bet rodytas dar 1994 m. Zalcburgo festivalyje, stebėjau jį televizoriaus ekrane. Leporelą dainavo Brynas Terfelas, kuris padarė man neišdildomą įspūdį savo balso valdymo technika, ypač rečitatyvuose: kiek jis išgauna tembro spalvų, o su kiekvienu personažu jo balsas kardinaliai pasikeičia. Tai mane tiesiog šokiravo, netgi pamaniau, kad nebenoriu dainuoti, išgirdęs tokią pačios aukščiausios klasės dainavimo meistrystę.

2020-ieji istorijoje liks kaip įprastą gyvenimą pakeitę, jį iš naujo apmąstyti privertę metai, paveikti pasaulinės pandemijos. Kokia tai patirtis Jums?

Izoliacija, karantinas meno žmonėms yra didžiausias „peilis“. Mes, muzikai, turime nuolatos muzikuoti, repetuoti ir koncertuoti, kad išlaikytume profesinę formą, todėl priverstinė pauzė mums nėra palanki. Muzikantas – kaip sportininkas, jo profesinis lygmuo reikalauja tam tikros disciplinos, kurios turi laikytis visada. Menininkų profesijos – jų vienintelis darbas ir pragyvenimo šaltinis, todėl karantinas ir izoliacija yra didžiulis iššūkis. Žinoma, manau, kad pandemija, kaip ir viskas, praeis, galiausiai viskas susiklostys palankiai. Durys atsivers publikai ir mums patiems, tik reikia tuo tikėti. Ką galima daryti per karantiną? Mokytis, atlikti tai, dėl ko nebūtina išeiti iš namų, – studijuoti naujus kūrinius, atrasti dar daugiau subtilybių tuose, kurie jau gerai žinomi. Operos solisto tokia profesija – mes nuolat mokomės. Dabar artėja naujametės „Traviatos“ premjera Kauno muzikiniame teatre. Nors šioje operoje esu dainavęs daug kartų, ir ne viename teatre, partiją vis tiek turiu kartoti ir kartoti. Tai kaip užburtas ratas – viena premjera keičia kitą, dainuoti spektakliai sugrįžta ir juos vėl naujai atrandi.

Dėkoju už pokalbį.