Muzika
Dirigentas Vilmantas Kaliūnas, iš pradžių kaip obojininkas grojęs Vokietijos SWR Kaizerslauterno radijo orkestre, 2010 m. lemtingai apsisprendė pakilti nuo obojininko kėdės ir stoti prie dirigento pulto. Dirigavimą studijavo Veimaro muzikos akademijoje, prof. Nicolas Pasquet klasėje, bendradarbiavo ir asistavo garsiausiems pasaulio dirigentams. V. Kaliūnas dirigavo „Berliner Sinfonietta“, Sarbriukeno „Collegium Instrumentale“, „Thüringen Philharmonie Gotha“, „Jenaer Philharmonie“, Bulgarijos „Pazardjik Symphony Orchestra“, Jerevano, Dnipro valstybinių operų orkestrams, Lietuvos nacionaliniam, Lietuvos kameriniam ir daugeliui kitų orkestrų. Su jungtiniu „Simeon“ orkestru debiutavo žymiojoje Elbės filharmonijos salėje, nuolat koncertuoja su ARD konkursų jaunaisiais laureatais ir solistais. Nuo 2014 m. yra nuolatinis maestro Karlo-Mareko Chichono asistentas, prieš keletą metų tapo Kauno miesto simfoninio orkestro dirigentu. Veiklą sustabdžius pandemijai, dirigentas dalijasi mintimis apie nekasdienę muzikanto kasdienybę.
Pandemijos laikotarpiu vienas koncertas Jums tapo lyg užkeiktas: su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir solistu Sergejumi Krylovu turėjote pasirodyti kovą, tačiau dėl karantino koncertas buvo nukeltas į šį rudenį. Dabar, susirgus muzikantams, jis perkeltas į kitus metus... Kokia tai programa? Ir ar dažnai pasitaiko tokių, aplinkybių veikiamų, koncertų?
Nuo pandemijos pradžios iki dabar vien tik man buvo atšaukta ar perkelta daugiau nei dvidešimt koncertų. Panašią istoriją šiuo metu jums papasakotų kiekvienas pasaulio dirigentas ar solistas. Žinoma, apmaudu, kad ši programa su Sergejumi Krylovu nukeliama jau antrą kartą, tačiau, atsižvelgiant į situaciją pasaulyje, nevadinčiau programos „užkeikta“. Buvome parengę ypatingą Philipo Glasso Koncertą smuikui ir orkestrui bei nuostabiają Sergejaus Rachmaninovo Trečiąją simfoniją. Su Krylovu juokavome, gal Glasso koncertas nenori būti atliktas Vilniuje? Pandemija aukštyn kojomis planus apvertė visiems. Manau, kad dar ne vienas koncertas bus nukeltas ne du ir ne tris kartus. Šis virusas man tapo vienu griežčiausių kantrybės, optimizmo išlaikymo ir susitaikymo su aplinkybėmis „mokytojų“. Labai tikiuosi, kad tokie „mokslo metai“ neužsitęs labai ilgai.
Kaip įprasminote pirmąjį karantino laikotarpį?
Sustojus koncertinei veiklai, ėmiausi muzikuoti namuose ir kurti tokius projektus kaip balkono koncertai. Apėmus giliam liūdesiui pradėjau rašyti apie muziką ir tai tapo atsvara visoms kitoms sustojusioms veikloms.
Ar pandemija keičia tai, kaip suvokiate ir vertinate savo veiklą?
Kai dabar matau dėl ribojimų pustuštes sales, eiles prie įėjimo, kaukėtus klausytojus, sėdinčius per atstumą vienas nuo kito, noriu mintyse grįžti į praeitus metus ir pajusti, koks dėkingumas mane užplūstų koncertuojant pilnoje salėje. Labai viliuosi, kad ateityje vėl galėsime patirti gyvą muziką ir po pasirodymo spausiu ranką muzikantams ir klausytojams. Žinau tik viena – dėkingumas už kiekvieną koncertą, kiekvieną galimybę muzikuoti manyje išaugo dar stipriau.
Grįžkime prie Jūsų muzikinio kelio pradžios. Kokį ryšį su muzika turėjote vaikystėje?
Nuo gimimo buvau įsuktas į spalvingą muzikinį šeimos verpetą – dainuojančios mamos ir pianisto tėvo, nutviekstą kasdienio seserų muzikavimo fortepijonu ir smuiku, tetos vargonavimo, senelio akordeono paslaptis atskleidžiančių pamokų. Taigi vaikystėje turėjau daug įvairiausių prisilietimų prie muzikos meno.
Kaip suvokiate savo, kaip muzikanto, kasdienybę?
Muzikavimas man niekada nebuvo ir nėra darbas, niekada nelaukiu atostogų ar savaitgalio. Savaitės dienų neseku, jei tik to nereikia repeticijų, koncertų ar kelionių planavimui. Būna, kad tik atsitrenkęs į uždarytos parduotuvės duris suprantu, kad šiandien – sekmadienis. Mano geriausios atostogos susideda iš ramybės, stalo, kėdės ir partitūros.
Savo profesijoje derinate grojimą obojumi ir dirigavimą. Kaip subalansuojate šias dvi veiklas?
Mano gyvenime yra daug skirtingų muzikos pasireiškimo formų. Į dirigavimą ir grojimą obojumi nukreipiau visą savo energiją ir ilgai šias sritis puoselėjau. Pakilti nuo orkestranto kėdės ir atsistoti priešais orkestrą buvo vienas rimčiausių mano gyvenimo apsisprendimų. Visą savo energiją nukreipiau į dirigavimą ir gaila, kad obojus pasiliko užkulisiuose. Kai kartais paimu jį į rankas, jaučiuosi lyg sugrįžęs pas buvusią meilę. Vis dėlto buvusią, nes ateitis ir joje laukiantys išgyvenimai yra siejami su dirigavimu.
Iš ko susideda pasirengimas diriguoti tam tikrą kūrinį?
Susipažinimas su kūriniu yra lyg susipažinimas su žmogumi: pasisveikinimas, įvadiniai klausimai apie vardą, kilmę, amžių ar pomėgius kartojasi kiekvienos pažinties pradžioje. O kiti procesai jau individualūs – kartais tai „meilė iš pirmo žvilgsnio“, kartais reikia ilgai bendrauti, kad suprastum ir pažintum kūrinį. Pasirengimo diriguoti procese man svarbiausia išsklaidyti visus neaiškumus ir abejones, atsakyti į visus klausimus, pajausti kūrinio visumą. Manau, kad polėkį ir pasigėrėjimą kūriniu spinduliuojantis dirigentas gali uždegti muzikantus naujai interpretacijai, sukaupti jų dėmesį kryptingam darbui.
Kuo remdamasis paprastai formuojate kūrinių interpretacijas?
Be abejo, rasti tinkamą interpretaciją kur kas smagiau bendradarbiaujant su pačiu autoriumi. Procesas, žinoma, kitoks, jei interpretuoji šį pasaulį jau palikusių kompozitorių kūrinius. Tada atlikimas grindžiamas savotišku pokalbiu su savimi. Stengiuosi susipažinti su kompozitoriaus biografija, domėtis to laiko ypatumais, pajusti, ką kūrėjas norėjo pasakyti, kokie jausmai komponuojant liejosi į partitūrą.
Ar tiesa, kad diriguoti tam tikrus kūrinius turi būti „pribrendęs“? Ar yra kūrinių, kuriuos esate pasilikęs ateičiai?
Kiekvienam dirigentui tai labai individualus klausimas. Tokius kūrinius, kaip Ludwigo van Beethoveno Devintoji, Gustavo Mahlerio Devintoji, Antono Brucknerio Devintoji simfonijos, Dmitrijaus Šostakovičiaus Penkioliktoji simfonija, dirigentas geriausiai diriguoja prieš tai „perkandęs“ ir atlikęs daugumą ankstesnių šių kompozitorių kūrinių. Jau dabar džiaugiuosi šiais „saldainiais“ ir laukiu jų ateityje.
Ar yra lengva po koncerto objektyviai įvertinti savo pasirodymą?
Tikrai ne. Koncerte visi muzikantai persikelia į kitą emocinę erdvę. Nulipus nuo scenos, grįžus į kasdienį būvį ir bandant objektyviai įvertinti, kas buvo, kiekvienas muzikantas prisimena savąją emociją, kuri yra subjektyvi. Dėl to dažnai tame pačiame koncerte groję orkestrantai pateikia visiškai skirtingus vertinimus. O po to dar perskaitai muzikos kritiko recenziją, kuri drioksteli it perkūnas iš giedro dangaus! Apskritai, objektyvus koncerto vertinimas yra sunkiai pasiekiamas.
Kokia koncertinė patirtis Jums labiausiai įsiminė?
Kiekvienas koncertas suteikia nepamirštamą patirtį. Pavyzdžiui, viena koncerto programa baigėsi labai tyliais ir paslaptingais garsais. Prieš tą kūrinį aš pasiūliau publikai nesudrumsti nuotaikos plojimais, o savo dėkingumą išreikšti kitokia forma – šypsena, su pozityvia nuotaika paliekant koncertų salę. Tikrai nepamiršiu tos akimirkos, kai po tykios kūrinio pabaigos visiškoje tyloje atsisukau į publiką ir pamačiau nebylių šypsenų jūrą. Net ir šiandien bėgioja šiurpuliukai tai prisiminus.
Kiek kontrolės koncerte iš tiesų turi dirigentas? Ar diriguojant būna improvizacinių elementų?
Labai nemėgstu žodžio „kontrolė“. Man dirigavimas labiau siejasi su vadovavimu, kai koncerte tarsi paimi už rankos draugą ir abu keliaujate ta pačia kryptimi. Jei pajunti artėjančią pavojingą kliūtį, gali stipriau trūktelėti už skverno, kad bendrakeleivis nenukentėtų. Koncertavimas su orkestru yra kaip bendra kelionė, per kurią žiūriu į navigaciją ir sakau, į kurią pusę suksime kitoje sankryžoje.
O improvizacija yra gyvo koncerto stebuklas. Jos nenumatysi ir nesuplanuosi, bet kai prireikia – turime reaguoti žaibiškai. Grojant lauke improvizuoti gali tekti ir dėl oro: vėjo, lietaus, karščio, šalčio. Tačiau visko būna ir koncertuojant salėje. Kartą dirigavau iš neįrištos partitūros ir per koncertą keletas lapų nuplasnojo į publiką. Įsijautęs į muziką to net nepastebėjau. Staiga pajaučiau, kad kažkas timptelėjo man už skverno, ir atsisukęs pamačiau savo išgelbėtoją, tiesiančią man partitūros lapus. Nenutraukęs muzikos, dėkingas juos paėmiau, o po koncerto jai atiteko mano gėlių puokštė.
Kokių darbų ar projektų labiausiai laukiate ateityje?
Šiuo metu labiausiai laukiu pandemijos pabaigos. O kol ji nesibaigė, džiaugiuosi kiekvienu darbu, kiekviena ant scenos praleista minute. Kadangi visi ilgalaikiai planai yra „užšaldyti“, gyvenu šia diena. Dabar muzika, kaip ir visada, atlieka be galo svarbų vaidmenį ir tikiu, kad jos padedami pamažu atgausime fizinę ir dvasinę pusiausvyrą.
Dėkoju už pokalbį.
