Kad į operą sugrįžtų teatras

Šiuo metu bene vyriausiai Lietuvoje operos solistei, spalio 29-ąją minėjusiai garbingą 95-erių metų jubiliejų, Irenai Jasiūnaitei Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo suteiktas Garbės emeritės vardas, įvyko iškilminga apdovanojimo įteikimo ceremonija. I. Jasiūnaitė tapo trečiąja teatro garbės emerite. Pirmasis apdovanojimas 2013 m. buvo įteiktas Virgilijui Noreikai, o antrasis 2018-aisiais – Vaclovui Daunorui.

Gimusi Rokiškyje, giedojusi vietos bažnyčioje, vėliau Irena studijavo tuometėje Lietuvos konservatorijoje, Aleksandros Staškevičiūtės solinio dainavimo klasėje, ir 1952 m. ją baigusi iškart buvo pakviesta į Kauno valstybinį muzikinį teatrą. Pirmasis profesionalios solistės vaidmuo Kaune buvo Berta Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Netrukus solistė debiutavo ir Vilniuje. Nuo 1953 m. iki 1985 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre I. Jasiūnaitė daugiausia dainavo Karmen – apie 100 kartų. Taip pat sukūrė vaidmenis operose „Pilėnai“, „Vaiva“, „Slėnis“, „Aida“, „Don Karlas“, „Kaukių balius“, „Borisas Godunovas“, „Caro sužadėtinė“, „Kunigaikštis Igoris“, „Lakmė“, „Perikola“, „Faustas“ ir daugelyje kitų.

Jubiliejaus proga pasikalbėjome su soliste apie jos atėjimą į teatrą, dainavimą kartu su operos legenda Kipru Petrausku bei teatro užkulisius.

Kaip muzika atėjo į Jūsų gyvenimą?

Muzikai mane įkvėpė jaunas Rokiškio gimnazijos mokytojas – labai išsilavinęs, taurus, įdomus, kitoks nei kiti. Jis pastebėjo mano gabumus ir vieną kartą paprašė pagiedoti per mokslo metų atidarymą bažnyčioje su vargonais. Buvau drąsi, smalsi, nors nemaniau, kad esu dainininkė ar ja kada nors būsiu. Vien tai, kad mokytojas paprašė manęs asmeniškai, jau buvo didelis pasiekimas. Ir kai per mišias, akomponuojant vargonams, pradėjau giedoti, atsidūriau tarsi devintame danguje. Bažnyčioje buvo nepaprasta akustika, mane apėmė didžiulė palaima. Po to sulaukiau daug pagyrimų iš tėvų, mokytojų, draugų. Tai buvo mano pirmasis solo koncertas.

Koks buvo Jūsų gyvenimo laikotarpis, kai studijavote operinį dainavimą?

Kai baigiau gimnaziją, norėjau studijuoti mediciną, tad prašiau tėvų, kad išleistų į Vilnių. Viena pati sunkiai nuvykau iš Rokiškio į sostinę. Įstojau į universitetą, studijavau gal porą metų. Tačiau atsirado žmonių, kurie išgirdo mano balsą, nes dainavau chore. Chorvedys Antanas Gimžauskas už parankės nuvedė į konservatoriją perklausai. Mane iškart priėmė. Tada sužinojau, kad esu mecosopranas. Pasitikėjau mokytojais, greitai tobulėjau, atrodė, užčiuopiau dainavimo suvokimo gyslą. Būdama konservatorijoje pirmą kartą pamačiau operą, – teatras jau buvo persikėlęs iš Kauno į Vilnių.

Koks buvo Jūsų pirmasis pamatytas spektaklis, ką iš jo atsimenate?

Tai buvo Giuseppe’s Verdi „Aida“. Man ir dabar pasakojant smarkiau plaka širdis. Pirmą kartą operą pamačius scenoje – dekoracijos, muzika, solistai... – koks tai buvo stebuklas! Sunku apsakyti žodžiais. Iš visų muzikinių žanrų opera – pats turtingiausias. Nežinau, ar yra kas nors stipresnio ir emocingesnio vidiniam žmogaus pasauliui. Opera tapo mano didžiąja meile. Aš ją iki šiol myliu.

Kaip pradėjote dainuoti teatre?

Studijuojant konservatorijoje į Mordoviją buvo ištremtas mano tėvelis, tad man buvo labai sunku tiek emociškai, tiek finansiškai. Bet buvau gera dainininkė, manimi visi žavėjosi. Mane paskyrė į Kauną, nes naujai sukurtam muzikiniam teatrui reikėjo solistų. Man tai buvo smūgis, nes troškau būti operos soliste, o paskyrė į operetės teatrą... Kadangi sunkiai verčiausi, reikėjo sutikti. Regina Stankutė ten statė savo diplominį darbą – operą „Sevilijos kirpėjas“. Aš dainavau Bertą, tarnaitę, atrodo, juokų darbas padainuoti. Tačiau pirmą kartą į pastatymą buvo įtraukta arija, kurią anksčiau visi kupiūruodavo. Matyt, nebuvo kam jos dainuoti? O aš turėjau stiprų balsą. Scenoje daug improvizavau, net šokau, balsas skambėjo puikiai. Spektaklį stebėjo režisierius Juozas Grybauskas, dirigentas Rimas Geniušas, komisija iš Maskvos. Ir mano Berta visi taip susižavėjo, kad nublanko visi kiti, pagrindiniai operos vaidmenys. Juk Konstantinas Stanislavskis sakė, kad mažų vaidmenų nėra, yra tik maži artistai. Nors turėjau moteriško žavesio, kuris man daug kur padėjo, kurdama Bertą prisiklijavau didelę nosį, pasendinau save, o sužavėtas režisieriaus padėjėjas Romualdas Juknevičius dar patarė pasidaryti storas kojas. Prikišau į pėdkelnes vatos ir tapau storule (juokiasi). Mano personažas publikai labai patiko.

Po spektaklio sulaukiau kvietimų dainuoti Vilniuje. Man tai buvo tarsi svajonių išsipildymas. Tačiau Kauno teatro vadovybė dar kelis mėnesius manęs nenorėjo išleisti. Tik, sako, įsikišus aukščiausiam komunistų partijos vadovui mane perkėlė į Vilniaus operos teatrą. Antanas Sodeika, Juozas Mažeika, Kipras Petrauskas – visi šie nuostabūs solistai dirbo šiame teatre. Jie buvo labai išprusę, inteligentiški, smetoninės Lietuvos aristokratai, daugelis jų studijavę Italijoje. Ir staiga jauna solistė, kaip aš, atsiduria tarp jų! Labai jais žavėjausi, o šie kaip susitarę mane globojo, duodavo daug patarimų.

Jums teko laimė dainuoti su pačiu K. Petrausku bei kitais tos kartos solistais. Kokie tai buvo solistai?

Su Antanu Sodeika teko dainuoti „Rigolete“. Kaip jis perteikdavo Rigoleto emociją, visą tą dramą! Buvo tarsi gimęs tam vaidmeniui. Ir vaidino, ir dainavo tobulai. Juozas Mažeika ir jo Oneginas man iki šiol stovi prieš akis. Turėjo gražų balsą, išvaizdą. Nors balsas jau buvo kiek pavargęs (nespėjau jo jaunesnio išgirsti), užtat kokios buvo jo manieros, kokia arogancija, koks skausmas! Man teko laimė su juo dainuoti. Virgilijus Noreika turėjo milžinišką Dievo dovaną, buvo didis artistas. Menų sintezės jausmą jam perdavė K. Petrauskas – tikras fenomenas. V. Noreika visko sėmėsi iš jo.

K. Petrauskas buvo ne tik kolega, bet ir scenos partneris. Kai teatras persikėlė į Vilnių, jis pradėjo vadovauti konservatorijos operos studijai. Jo iniciatyva būsimieji operos solistai rengė „Faustą“, jis tą spektaklį režisavo. Tada su juo ir susitikau pirmą kartą. Jis buvo aukšto ūgio, ryšėjo peteliškę, dėvėjo baltus marškinius, kostiumą. Buvo išdidus, pasitempęs, labai jaunatviškas. „Fauste“ dainavau Zybelį. Jis mane pasišaukė ir pasakė: „Tu stovi kaip mergaitė“, ir parodė, kaip berniukas turi stovėti. Iki šiol to nepamiršau. Po šio gesto jis man tapo paprastu žmogumi, kolega. Man tai padarė didelį įspūdį.

Vėliau su K. Petrausku susitikome teatre. Antrajame savo „Karmen“ spektaklyje sužinojau, kad salėje sėdi K. Petrauskas. Atrodo, net geriau dainuoti pradėjau, pagavau įkvėpimą. Tai buvo gal vienas geriausių mano pasirodymų. Po spektaklio K. Petrauskas atėjo į grimo kambarį, kaip šiandien matau, uždėjo man ant peties ranką ir pasakė: „Kitą spektaklį dainuosi su manimi.“ Apsisuko ir išėjo. Visi solistai juokėsi: „Irena, nieko jis nedainuos, jau nesulauksi tos dienos, kad su juo dainuotum.“ Gal po trijų savaičių skelbimų lentoje žiūriu į naują repertuarą ir negaliu patikėti: Don Chosė – K. Petrauskas, Karmen – Irena Jasiūnaitė. Buvau laiminga, kad jis pasiryžo dainuoti, nors kažkiek ir bijojau – juk jau nebe jaunuolis, apie 70 metų... Spektaklio dieną jį pamačiau jaunatvišką, patrauklų. Spektaklis praėjo aukščiausiu lygiu, net verkiau, kai K. Petrauskas dainavo pagrindinę savo ariją. Publika po spektaklio dar ilgai jo nepaleido. Jis suvaidino kiekvieną žodį, dainavo labai jautriai, tarsi žinodamas, kad tai paskutinis jo spektaklis. Finalinėje scenoje mane taip suspaudė, maniau, man kaulai sulūš. Nė vienas Chosė manęs taip nespaudė. Po šio spektaklio supratau, koks turi būti operos solistas, kaip turi dainuoti, kaip vaidinti, kaip elgtis, kad opera pavyktų geriausiai. Kiekvienas vaidmuo reikalauja įsijautimo. Negalima skirtingų arijų dainuoti vienodai. Net koncerte turi būti dramaturginiai kontrastai. Man labai trukdė tie partneriai, kurie šabloniškai eidavo nuo vieno vaidmens prie kito, keisdavo tik perukus ir kostiumus.

Jus iki šiol prisimena kaip Karmen. Ką Jums reiškia šis vaidmuo?

Pirmą kartą Georges’o Bizet operos „Karmen“ klavyrą pamačiau konservatorijoje. Teko parengti Habanerą. Nepaprastai graži muzika mane įkvėpė išmokti ne vieną ariją, o visą operą. Bet tada dar nė nesvajojau, kad tai bus pagrindinis mano vaidmuo. Karmen man yra vienas gražiausių moterų vaidmenų, net sopranai nori ją dainuoti. Stebėdama, kaip Karmen dainuoja kitos solistės, pradėjau galvoti, kokią ją sukurčiau aš. Nagrinėjant klavyrą man užsifiksavo pagrindinis Karmen bruožas – laisvė, apie kurią finale ji dainuoja: „Laisva gimiau, laisva mirtis ateis.“ Kai eidavau scenoje „numirti“, jaučiau ekstazę. Mano Karmen buvo kitokia: ne laisvamanė, kaip visi įsivaizdavo, o temperamentinga romantikė. Ji nemylėjo nė vieno vyro, o tikrą meilę pajuto tik sutikusi Don Chosė. Karmen dainavau apie 20 metų. Tai jaunystės vaidmuo. Vėliau jis keičiasi, įgauni daugiau racionalumo, kažkiek prarandi gaivališkumą ir jaunatviškumą. Pirmuose spektakliuose mane užvaldydavo aistra, nenutuokdavau, koks jausmas gali apimti dainuojant vieną ar kitą ariją, pasiduodavau emocijoms. Vaclovas Daunoras yra pasakęs, kad „Jasiūnaitės Karmen kasdien vis kitokia“. Vėliau mane užvaldė protas, galvodavau, kaip geriau išdainuoti gaidas, nepamesti ritmo.

Per vieną „Karmen“ spektaklį su K. Petrausku nutiko kuriozas. Antrame veiksme kastanjetėmis grodavau pati, nenorėjau, kad jos skambėtų iš orkestro. Spektaklyje prieinu paimti kastanječių, ir vietoje dviejų randu tik vieną. Matyt, kažkas norėjo man iškrėsti pokštą. Bet nesutrikau, pagrojau ir su viena. Tai buvo įspūdingas, tikrų emocijų spektaklis.

Kokia buvo senojo, J. Basanavičiaus gatvės, teatro aura? Ką apie tą teatrą galėtumėte papasakoti jaunam žmogui, kuris net nežino, jog ten kadaise buvo operos teatras?

Nepaprastai gera aura, intymi, scenoje girdėjosi kiekvienas šnabždesys. Negalėdavai niekur pasislėpti. Publika matydavo kiekvieną emociją, o mes nuo scenos matydavome žiūrovų reakciją, atrodė, kad žiūri žmogui tiesiai į akis. Tai buvo labai teatrališka aura, paslaptinga, iki šiol jos nepamirštu. Niekas per sceną neidavo su paltu – nes scena yra šventovė. Scenoje minėdavome visus svarbius įvykius, sveikindavome kolegas su pirmuoju vaidmeniu. Tas teatrališkumas ir artuma mus sujungė. Nors, žinoma, teatre buvo ir pavydo, bet jis neužgožė gerų emocijų.

Girdėjau, kad su senuoju teatru atsisveikinote teatrališkai.

Paskutinis spektaklis sename teatre buvo „Karmen“. Aš jau buvau nebe pirmos jaunystės, bet man suteikė galimybę dainuoti paskutinį spektaklį. Laikau tai pripažinimu. Buvo anšlagas, žmonės balkonuose stovėjo, salėje nebuvo kuo kvėpuoti. Dirigavo Vytautas Viržonis. Pasibaigus operai prie uždangos priėjo tuometis direktorius Vytautas Laurušas ir režisierius Vytautas Grivickas. Jie nuo uždangos nusegė rūtą, o visi solistai tuo metu perėjo per sceną su degančiomis žvakėmis rankose. Man riedėjo ašaros, bijojau, kad jos užgesins man žvakę. Tai buvo nepakartojamas ir jaudinantis įspūdis.

Kaip pradėjote dirbti naujajame teatro pastate Vienuolio gatvėje, kaip jautėtės?

Grįžę po atostogų pradėjome repetuoti specialiai parašytą Vytauto Klovos operą „Ave vita“ apie Julių Janonį. Dainavo Gražina Apanavičiūtė, Nijolė Ambrazaitytė, V. Noreika. Man teko antraeilis, bet ryškus vaidmuo – turtuolio dukros. Dailininkas Henrikas Ciparis padarė mane turtinga gražuole, papuošė sidabriniu peruku. Turėjau vilioti patį Janonį. Nors ir mažas, bet gražus vaidmuo. Dainavau pirmus du premjerinius spektaklius, džiaugiuosi, kad tapau naujos istorijos dalyve. Opera nebuvo populiari, bet publiką viliojo naujieji rūmai: didelis, naujoviškas, gražus pastatas. Iš pradžių visi spektakliai buvo anšlaginiai. Tačiau iškart pajutome, kad akustika kur kas prastesnė nei sename teatre. Kadangi visi buvome balsingi, didelės problemos nematėme. Šitas teatras neturėjo intymumo, buvo prabangesnis, patogesnis, gražesnis, tačiau be ypatingos dvasios, emocijos, paslapties.

Ko palinkėtumėte 100-metį švenčiančiai mūsų operai?

Palinkėčiau, kad operoje dainuotų tikri talentai, o ne statistai. Balsas – pirmiausia. Tačiau greta balso turi būti ir geru aktoriumi. Tad linkėčiau, kad į operą sugrįžtų teatras. Ir palinkėčiau tikrumo.

Dėkoju už pokalbį.