Jautrus prisilietimas

Neseniai atsirado galimybė pasiklausyti talentingo pianisto Viktoro Paukštelio kompaktinės plokštelės, įrašytos puikios akustikos Paliesiaus dvaro salėje „Steinway & Sons“ (Model D) fortepijonu. Plokštelėje skamba Wolfgango Amadeus Mozarto Fantazijos c-moll (K 475) ir d-moll (K 397), Ludwigo van Beethoveno Sonata cis-moll, op. 27 Nr. 2 (Sonata quasi una fantasia, vadinamoji „Mėnesienos“), Arvo Pärto „Für Alina“, „Für Anna Maria“, „Variations for the Healing of Arinushka“ ir Fryderyko Chopino Scherzo Nr. 1 b-moll, op. 20. Šiuos kūrinius pianistas įrašė 2019 m. lapkritį („Sheva Classic“, garso režisierius Giedrius Litvinas, viršelio nuotraukos autorė Aušra Volungė, o išsamų ir įdomų tekstą parengė Justina Paltanavičiūtė. Ypatinga padėka reiškiama Juliui Ptašekui ir Mariui Ptašekui).

Viktoras Paukštelis gerai žinomas Lietuvoje, aktyviai koncertuoja ir užsienyje: grojo su Lietuvos kameriniu orkestru, dalyvavo daugybėje tarptautinių festivalių – Verbjė Šveicarijoje, Vestčesterio JAV, Piteo Švedijoje, „International Holland Music Sessions“ meistriškumo kursuose Olandijoje. Po dviejų sėkmingų rečitalių „Carnegie Hall“ Niujorke kritikai žavėjosi jo architektūriniu muzikos pojūčiu, atkreipdami dėmesį į tai, kad kūrinių seką jis formuoja atsižvelgdamas į trukmę, tonaciją, stilių ir emociją, pastebėjo savitą pianisto ritmo pojūtį, o jo atlikimo stilių įvardijo kaip nuoširdų, tvirtą ir uždegantį. V. Paukštelis taip pat koncertavo Berlyno filharmonijoje ir „Musikverein“ salėje Vienoje, kur sužavėjo net ir labai išrankius Vienos klasikinės muzikos gerbėjus. Buvęs pianisto pedagogas Paryžiaus Ecole Normale de Musique Jeanas-Marcas Luisada, nuolat šiltai bendraujantis su Viktoru iki dabar, jį apibūdino kaip muzikantą, pasižymintį subtilia aristokratiška pajauta ir nuotykių troškimo kupina dvasia: dėl šių savybių kombinacijos jo atliekama muzika skamba labai intelektualiai, technika turtinga, tačiau lanksti, o išgaunamas garsas – išraiškingas ir daugiasluoksnis. Be to, V. Paukštelis yra profesionalus dailininkas, mėgstantis rečitaliuose demonstruoti savo kūrybos paveikslų vaizdus.

Ši kompaktinė plokštelė – jau ketvirtoji V. Paukštelio kūrybinėje biografijoje. Ją atlikėjas skyrė savo mamai – puikiai pianistei ir aukšto profesionalumo pedagogei Tatjanai Radovič. Ankstesnėse plokštelėse skambėjo Johanno Sebastiano Bacho, Ferenco Liszto, Claude’o Debussy fortepijoniniai opusai (2013 m.); Bacho, Anatolijaus Liadovo, Aleksandro Skriabino kompozicijos (2014 m.), o 2015-aisiais jis įrašė Jeano-Philippe’o Rameau, Roberto Schumanno ir Césaro Francko kūrinius fortepijonui. Beje, man teko net kelis kartus stebėti, kaip V. Paukštelis įdomiai, meistriškai prie skambančios Rameau muzikos priderino savo „judančių figūrų“ projekciją.

Plokštelės bukleto tekste J. Paltanavičiūtė ne tik pateikė V. Paukštelio biografijos duomenis, kritikų vertinimus, pianisto pasisakymus, mintis, bet ir pridėjo įdomų pokalbį su juo. Pavyzdžiui, į klausimą, kaip plokštelėje skirtingų žanrų kūriniai iš įvairių epochų sujungiami į vientisą muzikinę drobę, pianistas atsakė: „Kiekvienas koncertas ar įrašas man yra kaip atskiras meno kūrinys, susidedantis iš skirtingose epochose sukurtų muzikinių kompozicijų vėrinio. Visuomet galvoju apie jo bendrą dramaturgiją, svarbu, kad kelių opusų seka pasiektų ir kulminacijas, ir meditatyvius epizodus, emocinius pakilimus ir nuolydžius. Man nėra labai svarbu istoriškai chronologiškas eiliškumas ar stilistinis vientisumas – pirmenybę teikiu savo paties santykiui su kūriniais ir jų tarpusavio dermei. Tad juos apjungia mano kaip kūrėjo individualus žvilgsnis į atliekamus kūrinius ir subjektyvi interpretacija.“ Labai įdomu paskaityti visą šio pokalbio tekstą, iš kurio galima suprasti, kodėl ir kaip architektūriškai bei emociškai susisieja visi plokštelėje skambantys kūriniai. Pokalbio pabaigoje V. Paukštelis sako, kad geras įrašas jam neįsivaizduojamas be glaudaus emocinio ryšio su instrumentu, garso režisieriumi ir erdve, kurioje įrašas daromas.

Atidžiai išklausius plokštelę kyla mintis, kad V. Paukštelio mokytojo J.-M. Luisados ir kritikų pasisakymai tiksliai apibūdina pianisto artistinę individualybę, jo kūrybos tikslus. Ir Mozarto fantazijų, ir Beethoveno sonatos ar Chopino Scherzo interpretacijose atsiskleidžia rimtas pianisto požiūris į atliekamą muzikinį tekstą, pastangos kuo tiksliau atskleisti turinį, nuspalvinant jį emociškai, asmeninis žavėjimasis atliekama muzika. Pianistas neforsuoja greitų tempų, aktyvią muziką traktuoja audringai, bet dėmesingai, pasirinkdamas santūrų judėjimą. Šiais laikais jaunieji virtuozai dažniausiai mėgsta stebinti klausytojus kuo greičiau skambinamais pasažais, dėl ko nukenčia tikroji muzikos prasmė.

Ypač įdomu plokštelėje įsiklausyti į labai jautriai, ypatingu prisilietimu prie klavišų V. Paukštelio atliekamą Pärto lėtai tekančią muziką. Net įraše girdimas ir jaučiamas prasmingas ryšys tarp atskirų, lyg skausmingo skambesio natų. Pianistas puikiai interpretuoja visiems žinomus, visame pasaulyje jau daugybę metų skambančius didžių praeities kompozitorių opusus ir taip pat savitai jautriai atlieka geriausių šių dienų autorių muziką.