Rojaus paukščiai tarp Japonijos ir Lietuvos

Praeitą savaitgalį Lietuvoje baigėsi Sugiharos savaitė (spalio 12–18 d.), renginių ciklas, skirtas įamžinti japonų diplomato Chiune Sugiharos atminimui. Paskaitos, diskusijos, sporto varžybos, koncertai, galiausiai Kaune atidengta skulptūra pažymėjo, įprasmino ir aktualizavo Japonijos ir Lietuvos ryšį. Sugiharos metai Lietuvoje šiemet švenčiami visus metus – minimos šio Japonijos konsulo, išdavusio Japonijos tranzitines vizas žydų tautybės žmonėms ir taip išgelbėjusio daugiau kaip šešis tūkstančius gyvybių, veiklos Kaune (1939–1940 m.) 80-osios metinės, kartu ir jo 120-osios gimimo metinės.

Visa tai – puiki proga grįžti į praeitį, į sudėtingus Lietuvai laikus, kai asmeninis apsisprendimas stoti į vieną ar kitą pusę tam tikroms tautoms ar žmonių grupėms galėjo reikšti ir išsigelbėjimą, ir nuosprendį. Šiandien ypač vertiname anuomet padarytus tinkamus sprendimus, kurie atvėrė kelią gyvybei, laisvei ir ateičiai. Laikui bėgant ir tolstant nuo istorinių aplinkybių, atsiranda galimybė šiuos dalykus apmąstyti meno kalba, kuri tai gali padaryti pasitelkdama meno ir kultūros įvaizdžius, simbolius, abstrahuodama istorijos detales ir jas suliedama į universalią meno patirtį.

Spalio 8 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas, užbėgęs už akių visiems oficialiesiems renginiams (beveik po savaitės koncertą Sugiharos atminimui surengė ir Nacionalinė filharmonija) ir parengęs įspūdingą muzikos programą. Įtraukus atlikėjus ir iš kitų šalių (Japonijos, JAV), koncertas virtualiomis priemonėmis pasiekė toliausius pasaulio kampelius, įrodydamas, kad atminimas gali sklisti muzikos garsais be jokių trukdžių.

Orkestro meno vadovo Modesto Barkausko kūrybiškai sudaryta koncerto koncepcija įvairiais aspektais sujungė tris šalis, tris tautas, suvienytas per Sugiharos veiklą – lietuvius, japonus ir žydus. Koncertą pradėjęs japonų vibrafonininko Mizuki Aita kūrinys „Sutartinės“ (gal jis taps kitu Lietuvai embleminiu kūriniu po Alfredo Schnittke’s „Sutartinių“?) lyg atvėrė kelią į kitą dimensiją – nežemiškai skambantis vibrafonas (juo vaizdo projekcijoje grojo pats autorius), impresionistiniai sąskambiai, saviti akordai tarsi skleidė šviesą. Antroje dalyje rodoma, kaip kompozitorius ir atlikėjas, dedikuodamas orkestrantams savo kūrinį, plunksna ant partijų užrašo jų vardus. Tai suvokiau kaip to vardų ir pavardžių rašymo ranka prisiminimą ir įprasminimą – švento rašymo akto, prieš 80 metų Sugiharos pakartoto daugiau kaip 6000 kartų. Šis vaizdo projekcijoje perteiktas simbolis suskambo stipriau netgi už trečioje dalyje pasigirdusius sutartinių ritmus.

Visas šalis, net ir tolimiausias, siejantis simbolis, anot koncerto vedėjos Gerūtos Griniūtės, suskambo Algirdo Martinaičio kūrinyje „Rojaus paukščiai“. Ši versija styginių orkestrui (originaliai sukurtas elektrinei violončelei ir fonogramai 1981 m.) nukelia į nežemišką erdvę, kurioje, kaip sakė autorius, yra daugiau ritminio judesio, orkestro linijų, „margaplunksniškumo“, kurio rojuje niekada nebus per daug. Pradžioje prislopintą klegėjimą, vis išaugantį į sodrų skambesį ir vėl atsitraukiantį, papildė vaizdo projekcija su nuostabiomis animuotomis graviūromis. Atgiję povai tarp žydinčių sakurų šakelių iš japoniškų graviūrų stilistikos pynėsi tarsi į Pasaulio medžio įvaizdį.

Naujomis spalvomis suskambo prieš 140 metų (1880 m.) sukurtas Maxo Brucho „Kol Nidrei“ violončelei ir styginių orkestrui, kuriame panaudotos žydų melodijos. Čia sąsaja su koncerto tema buvo pateikta per kūrinį atlikusią JAV violončelininkę Kristiną Reiko Cooper. Ištekėjusi už Sugiharos išgelbėto vyro sūnaus, ji Amerikoje net įsteigė Sugiharos vardo orkestrą ir taip puoselėja istorinę atmintį.

Į žydų likimą Lietuvoje dėmesį sutelkė Vilniuje gimęs kompozitorius Olegas Bogodas, šiuo metu dirbantis Jeruzalės muzikos akademijoje. Koncerte nuskambėjo jo kūrinio „Jerushalaym De Lita“ premjera Lietuvoje. Vyraujantys aštrūs sąskambiai, kapoti ritmai, žemi registrai priminė tragišką žmonių lemtį. Čia dirigentas ir orkestrantai rečituoja 137-osios psalmės žodžius „Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis, jeigu tavęs neatminčiau“. Istorinės atminties būtinybė, esant nelaisvėje, poreikis prisiminti ir tai, ką geriau būtų užmiršti, vėl susimbolina istorijos įvykius. Šios psalmės žodžiai, Vaclovo Augustino panaudoti kūrinyje chorui „Cantate Patriae canticum novum“, skamba kaip iškilminga priesaika, o čia jie atspindi kraupų kontekstą, supusį anuometinės Lietuvos Jeruzalės gyventojus.

Vakarą papuošė dar viena premjera, šįkart jau pasaulinė. Jauna japonų kompozitorė Shion Sahara savo kūrinyje „Hommage Mr. Chiune“, sukurtame specialiai šiam koncertui, siekė atspindėti Sugiharos gyvenimo kelią. Pripažįstant tam tikrą iliustratyvumą, kompozicijos epizodai organiškai keitė vienas kitą, kaip ir nuotraukos projekcijoje, vaizduojančios ir Japonijos, ir Lietuvos realijas (Hirošima, Kryžių kalnas, lietuviškos gamtos vaizdai). Kūrinį su orkestru vėl atliko vibrafonininkas M. Aita. Nesmalsaujant, ar solistas grojo transliuojant gyvai, ar iš įrašo, reikia pasakyti, kad techniškai ši nuotolinio muzikavimo idėja buvo įgyvendinta be priekaištų – net greiti virtuoziniai solisto pasažai puikiai sutapo ritmiškai ir leido pasinerti į pačios muzikos pasakojimą.

Paukščio, jungiančio tolimiausius kraštus, įvaizdis grįžo su paskutiniu vakaro kūriniu – Takashi Yoshimatsu „And birds are still“. 1953 m. gimęs žymus japonų kompozitorius ne viename savo kūrinyje išreiškia meilę paukščiams. Kritikai teigia, kad ji tokia stipri, kaip ir šv. Pranciškaus meilė paukščiams, o skambėjęs kūrinys buvo gretinamas ir su suomių kompozitoriaus Einojuhani Rautavaaros „Cantus Arcticus“ – Koncertu paukščiams ir orkestrui. Vėl į ekraną grįžusios japoniškos graviūros nuspalvino bažnyčią subtiliomis egzotiškomis spalvomis, atliepusiomis trapią, dažnai perregimą styginių orkestro faktūrą ir kiek nostalgišką muziką. Tikrai reikia atskirai paminėti videografiko Vytenio Tarvydo, šviesų dailininkės Rūtos Verseckaitės ir režisieriaus Gedimino Šeduikio indėlį į šio koncerto apipavidalinimą. Dažnai koncertuose vaizdo projekcijos įtraukiamos kaip papildomas klausytojų ir žiūrovų juslių dirgiklis (jei kartais būtų nuobodu vien klausytis...), tačiau čia jos sukūrė specialią nuotaiką, itin subtiliai įtraukiančią koncerto dalyvius į Japonijos estetinį pasaulį ir atveriančią įvairius simbolinius bendrystės klodus.

Ir dar viena pastaba – koncertų salėse sumažėjus leistinų klausytojų skaičiui (puiku, kad koncertas gyvai buvo transliuojamas internetu, jo klausytasi ir JAV, ir Japonijoje, ir Izraelyje), koncerto kartais tenka klausytis vos kelių dešimčių žmonių apsuptyje; dažnai susidaro įspūdis, kad gal koncertas neypatingas, nes juo susidomėjo tiek nedaug žmonių... Tačiau šįkart jaučiausi kitaip – kaip patekusi į ypatingą vakarą, skirtą vien elitinei publikai. Esu tikra, kad dėl vidinio pojūčio nesuklydau.