Muzikos ir žodžio sambūvis

Kad ir gerokai įrudenėjus, šiaip ne taip tęsiant naująjį muzikinį sezoną, mintys sugrįžta ir prie praeities įspūdžių, įsismelkusių dar neseniai praėjusią vasarą. Štai XXIII ir XXIV Tarptautiniuose Thomo Manno festivaliuose girdėjome du stebėtinus Lied rečitalius. Dainavo austrų baritonas Wolfgangas Holzmairas, fortepijonu skambino pianistė Gaiva Bandzinaitė. Abu rečitaliai – visiška retenybė mūsų scenose, nes abu publiką sutelkė į tikrąjį Lied grožį, į šio žanro esmę pasiekiančią estetiką, o joje balso ir fortepijono ansamblis išgyveno stiprų poezijos pasaulio poveikį. 2019 m. pirmąkart festivalio publikai atsivėrė Franzo Schuberto ir Ernsto Křeneko muzikos koncertas, kaip dviejų epochų sąskambis, ataustas Lied tradicija bei giminingomis poetinėmis temomis. 2020 m. W. Holzmairas ir G. Bandzinaitė pateikė ir kitą, ne mažiau įdomią programą, praskleidžiančią Ludwigo van Beethoveno, Schuberto ir Carlo Phillippo Emmanuelio Bacho dainų kūrybą. O čia ir vėl prabilo srauni poezijos dvasia (dalis dainų – pagal Christiano Furchtegotto Gellerto, įžymios Švietimo epochos asmenybės, moralės filosofo, didelio savo laiko autoriteto, žodžius), tarytum nurodanti kelią, kur turėtume ieškoti Lied ištakų.  

Po šios vasaros koncerto su Gaiva susitikome pokalbio, kuriame išsidriekė jos ilgos ir įdomios muzikinės kelionės siluetas. Šios kelionės leitmotyvas – Wolfgango Amadeus Mozarto muzika. O plačiau – muzikos ir žodžio sambūvis. G. Bandzinaitė jau nemažai metų dėsto Zalcburgo menų universitete „Mozarteum“. O jos kaip pianistės įdirbio užnugaryje – Lied interpretacijos kursai, vedami Elisabeth Schwarzkopf, Christos Ludwig, Brigitte’s Fassbaender, Lilijanos Šukytės, Thomo Hampsono, Roberto Hollo, Helmuto Deutscho, Kurto Widmerio. Be to, dirbta pedagogių Grace Bumbry ir Barbaros Bonney vadovaujamose dainavimo klasėse. 2018 m. Vilniaus festivalyje su Violeta Urmana G. Bandzinaitė parengė Schuberto ir Richardo Strausso dainų rečitalį. Tą sąrašą galėtume tęsti.

Gimei ir augai Nidoje. Ir jau 28 metai Lietuvoje negyveni, bet vis sugrįžti – ne tik pabūti namuose, bet ir įsilieti į muzikinį gyvenimą. Pabandyk pasidalyti pačiais ankstyviausiais įspūdžiais iš vaikystės Nidos.

Nidos įspūdžiai... Tai nepaprastai šaltos žiemos ir aukštas dangus, daug žvaigždžių ir kalnai sniego. O vasarą – baisus karštis ir ėjimas link jūros, į kurią žvelgėme su didžiausia pagarba... Kone afrikietiški kontrastai – karšta ir šalta. Ir tos spalvos, kvapas, tie kontrastai, kalnapušių miškai... Marios buvo kaip dubuo, pilnas vandens, į marias eidavome kasdien. Ten, kur dabar „Ešerinė“, stovėjo pora „negyvų“ laivų, kaip juos vadinau, buvo iš jų belikę tik kapitono kajutė ir daugiau nieko. Ten žaisdavau viena, nes kur gyvenau – o tai Nidos senamiestis – nebuvo nė vieno vaiko. Ir apskritai Nidoje buvo mažai vaikų. Užsikabarodavau ant to laivo, įlįsdavau į kajutę ir žaisdavau su ten rastomis negyvomis pelėm. Buvo labai įdomu. Fantazijoje keliaudavau tais laivais kažin kur...

Kai sužinojau, kad pastatė muzikos mokyklą, įvyko pirmas mano valios pasireiškimas. Mamytė paklausė, ar norėčiau ją lankyti. Atsakiau – taip. Maža to, dainavau su Nidos estradiniu ansambliu, su gitarom, – buvau penkerių metų žvaigždė. Suknelę pamenu, dainos – ne. Man buvo aišku, kad toje mokykloje mokysiuosi groti fortepijonu.

Kaip per atstumą dabar matai Nidos atmosferą? Ar jauti, kad kai kurie dalykai, kuriuos čia atpažįsti retsykiais atvažiuodama, Tave kažkokiais būdais maitina? Ar jauti mentaliteto šaukinius?

Buvo įdomi pirmojo mano Lied profesoriaus Graco menų universitete pastaba, jis sakė: pažiūrėk į gimtąjį kompozitoriaus kraštovaizdį ir žinosi, kaip jis frazuoja. Man tai sukėlė nuostabą! Jeigu analizuočiau kai kuriuos savo įrašus, tai juose, viena vertus, daug didelės apimties ciklų, o kita vertus, esu linkusi nulįsti į kažkokias detales ir užsimiršti. Ar čia susiję su Kuršių nerija, nežinau, bet, galima sakyti, panašu.

Turbūt svarbios yra ne tik tiesioginės, bet ir netiesioginės sąsajos, dėl pastarųjų kitąsyk patiri netikėtas atodangas – giminystę su kažkuo, apie ką iš anksto nenumanei. Grįžkime prie Tavo muzikos mokslų: buvo Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, o po to prasidėjo ta kita veiklos fazė.

Po studijų Muzikos akademijoje dar pusantrų metu joje dirbau asistente, o tada išvykau į Gracą, kuriame studijavau 3 metus. Vėliau – į Zalcburgą.

Ar galėtum savąjį Zalcburgo laiką suskirstyti į stambesnes fazes?

O taip. Pirma fazė, kurią mielai prisimenu (kaip šaltas Nidos žiemas ir karštas vasaras), – tai karštligiškos ir atkaklios Mozarto paieškos. Visur ėjau ir degiau, norėdama jį „surasti“. Kiekvienas lyg grojo kitaip, o aš nežinojau, kas yra blogai, o kas gerai, kas yra teisinga, kas ne. Po to radosi ta dovana – keletas šaltinių, iš kurių gali springdamas gerti. Toliau mokiausi suvokti vidumi, perteikti tai per fortepijono muziką, galop per dėstymą.

Mane pakvietė bendradarbiauti į Vasaros akademiją (Sommerkademie), kuo labai džiaugiausi, o po pusantrų metų – į Mozarto konkursą (Internationaler Mozartwetbewerb). Buvau kaip žaibo trenkta. Programa ir krūvis didžiuliai – kone 350 kūrinių. Kitais metais – 380 kūrinių! Iš pradžių buvo nelengva, dauguma kūrinių nauji, o patirties nedaug (beje, kiti pianistai ten jau dalyvavo nebe pirmą kartą). Kažkaip susitvarkiau, mane išrinko geriausia pianiste, labai dėkingai tą priėmiau. Prasidėjus antram konkursui, jau buvau pasikausčiusi. Nuo to laiko grojau kiekviename konkurse, akompanavau dainininkams. Tai begalinė mokykla.

Buvo toks atsitikimas. Viename konkurse sėkmingai pagrojau du turus ir pajutau, kaip senka jėgos (o turai keturi!). Tuo metu tai buvo vienas didžiausių konkursų. Jo finale sėdžiu prie instrumento – scena, kameros, mano kandidatė pasirengusi dainuoti scenoje, ir jaučiu, kad rankos nekyla, o dar visa programa prieš akis... Pamenu, kaip įkvėpiau, trakštelėjo kažkas tarp šonkaulių, o tada matau, kad jau rankos kyla, kad pamažu įsikūniju į Mozarto Mišių c-moll (KV 427) didžiąją soprano ariją „Et incarnatus est“. Groju, rankos pačios veda, ir jaučiu, kad įvyksta kažkas, ko gyvenime nebuvau patyrusi. Kai išėjome iš scenos, ta kandidatė ir dar daugiau žmonių metėsi link manęs – sako: o, koks stebuklas! Iš tikrųjų tai buvo kone pirmas kartas, kai aš patekau į muziką (nes iki tol tai kūnas mane varžė, tai technika, tai fortepijonai, tai muzikinis įsivaizdavimas ar kažkokie apribojimai). O tuomet patekau! Ir nuo to laiko aš ne tik žinau, bet ir galiu groti visą tą muziką, Mozartas man yra it tikėjimo aktas. Galiu nuoširdžiai pasakyti – jei kas nori daugiau sužinoti apie Mozarto muziką, prašom, galiu mielai tuo pasidalyti. Tad nuo to atsitikimo esu muzikantė. Kelinti tai buvo metai – nežinau, konkursantės pavardės irgi nepamenu.

Kaip suprantu, Mozarto muzika lydėjo svarbiausius profesinio gyvenimo įvykius ir formavo jo fazes?

Nuo Mozarto radau takelį, kad ir kaip keista, link Claude’o Debussy, nes jo muzikoje yra tas pats harmoninio plano švarumas. Atradau ir heavy metal – baisiai mėgstu AC/DC ir „Guns N’ Roses“, nes jie turi labai aiškų harmoninį planą, o jei jis yra aiškus, fantazija gauna labai daug vietos. Tu gali šniokšti, švokšti, groti solo gitara, bet harmoninis planas tave tarsi laiko ant žemės. Tą patį turi Szymanowskis, Pendereckis... Žodžiu, per Mozartą muzikoje atradau labai daug ką. Toje horizontalėje ir vertikalėje yra ir proporcijos, ir aiškumas – tas dvasinis pamatas.

Kaip apibūdintum savo veiklą?

Šiuo metu gal sunku atsakyti, nes iki šiol buvo labai svarbu groti Mozartą, svarbu, kad skambindama galėčiau medituoti, kad pažinčiau poeziją, kad rasčiau raktus, kaip visa tai atrakinti. Per tą laiką išsipildė labai daug mano norų, net dar daugiau, nei jų turėjau. Dabar sąmoningai viską mažinu, nes norėčiau turėti laiko ir kitiems dalykams. Tad mažinu ir pianistės, ir Mozarto specialistės krūvius, privačių mokinių visai atsisakiau.

Vis dėlto pedagoginė ir su dainininkais dirbančios pianistės veikla yra atraminės ašys?

Taip, jos labai svarbios. Dabar matau, kad mano šaknys muzikoje ypač susijusios su žodžiu, man labai svarbi poezija. Anksčiau buvau įsitraukusi ir į kamerinį muzikavimą. Su smuikininku Franku Stadleriu buvome sumąstę keletą koncertų, grojome Mieczysławo Weinbergo muzikos festivalyje. Nuo seno labai mėgstu alto tembrą, alto programas. Tad su F. Stadlerio kvarteto altininku irgi buvome parengę porą koncertų. Iš vieno kvarteto sulaukiau pasiūlymo pagroti fortepijoninius kvintetus Vienos „Musikverein“ Brahmso salėje. Na, bet norint į tai pasinerti reikėtų mesti ikišiolinę veiklą ir studijuoti naują muzikos lauką...

Pamenu, M.K. Čiurlionio mokykloje turėjai nuostabią galimybę per akompanimento pamokas praktikuotis su Beatriče Grincevičiūte. Ar vėliau atmintyje iškildavo ši patirtis?   

Vos ne kasdien. Tik mes du iš klasės – Gytis Cinauskas ir aš – turėjome pamokas pas B. Grincevičiūtę ir 4 metus jai akompanavome. Beatričė buvo ta, kuri nulėmė mano pasirinkimą. O Laima Jakniūnienė, mano fortepijono mokytoja, atpažino manyje tą polinkį muzikai ir poezijai (aš ir pati rašiau eilėraščius, bet devynerių nustojau tą daryti).

Gaiva, Tu rašei nuostabius rašinius, atsimenu, kaip mokytoja lietuvių kalbos pamokoje juos garsiai perskaitydavo. Negaliu neatsiminti ir Tavo laiškų iš Nidos per žiemos atostogas.  

Tų savo rašinių nepamenu. Bet pamenu, kad rašiau eilėraščius ir istorijas. Jas „įrišdavau“ – susiūdavau siūlais, ir tai labai gražiai atrodė. Tavo laiškus irgi atsimenu. Yra toks puikus tarptautinis jaunų dainininkų konkursas „Debut“. Ten esu įtraukta į tekstų ir recenzijų rašymą.

Įdomu Tavęs dar paklausti apie baritoną Wofgangą Holzmairą. Nes tie du koncertai Th. Manno festivalyje yra tikros puošmenos, retenybės. Ką jau ir kalbėti, kad jie paskatino publiką kaip dainų kūrėjus atrasti Křeneką, Carlą Philippą Emanuelį Bachą, Ludwigą van Beethoveną. Norėtųsi, kad pristatytum šį dainininką ir jūsų duetą, koncertuojantį anaiptol ne tik Nidoje.

Apie Wolfgangą galėčiau ilgai pasakoti. Yra tokie žmonių tipai, kuriuos vadinu išvarytaisiais. Nes ir aš esu išvarytoji, juk devynerių išvykau iš namų, iš Nidos, gana anksti ir iš Lietuvos. Wolfgangas yra dainavęs „Wigmor Hall“, „Carnegie Hall“, Šveicarijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, daug Prancūzijoje, daug kur dėstęs. Pats yra vienietis, dirba Zalcburge. Bet austrai beveik jo nežino. Tipiškas išvarytasis. Mes turime tam tikrų paralelių. Niekada nebuvau jo gerbėja. Keli mano studentai studijavo jo kamerinėje klasėje. Nemėgau jo dainavimo, kol neįsigilinau. Vienąkart užėjau į muzikos įrašų parduotuvę ir įsigijau keletą jo kompaktinių plokštelių. Pasiklausiau, paskaičiau apie jį ir įsimylėjau. Pajutau, kiek daug jis transliuoja. Ko gero, mūsų panašus požiūris į muziką – įsigilinti į detales ir sykiu labai daug aprėpti.  

Kaip atlikėjas Wolfgangas labai įnoringas ir nenuspėjamas, bet visa tai yra sistemos ir programos dalis. Kai tą perpranti, visa kita nebesvarbu. Jam akompanuoti nelengva, yra pavojus „subyrėti“, pamesti tą visumą. Po antros repeticijos jis klausia, ko aš norėčiau, po trečios sako, ko pageidautų.

Visus „biologinius“ dalykus – kaip jis kvėpuoja, kaip dėliojasi jo balso technika – jis pajungia balso išraiškai, žodžiui, o tai retas atvejis gerąja prasme. Jis geba koncentruotis į išraišką, nekreipdamas dėmesio į balso skambesį, neatiduodamas duoklės tuštybei. Savo žinių ir gebėjimų visuma besąlygiškai tarnauja muzikai. Negalima pamiršti ir to, kad jis labai daug dainavo operoje. Jo Pelėjas Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“, diriguojant Bernardui Haitingui, Melisandą dainuojant Anne Sofie von Otter – yra nepralenkiamas kompaktinės plokštelės įraše!

Dažnu atveju susidarome kažkokias savo muzikos favoritų sekas. Kokia būtų Tavoji, po Mozarto, Schuberto?

Pirmiausia – Antonas Webernas, vis labiau – Robertas Schumannas ir Johannas Sebastianas Bachas.

Dėkoju už pokalbį.