Scenoje ir už jos

Šiemet gražų jubiliejų mininti dainininkė, sopranas Laima Šalučkaitė Lietuvos operoje yra sukūrusi tokius vaidmenis kaip Valdovė „Legendoje apie meilę“, Berta „Sevilijos kirpėjuje“, Mersedes „Karmen“, Fiodoras „Borise Godunove“, Anina „Traviatoje“. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras rugsėjo 5-ąją solistei paskyrė „Turandot“. Šioje operoje L. Šalučkaitei neteko dainuoti, tačiau spektaklis teatro veteranei buvo įdomus iš kitos pusės – techninės, mat baigusi dainininkės karjerą L. Šalučkaitė ilgus metus dirbo režisieriaus asistente, „vesdavo“ spektaklius ir rūpindavosi, kad viskas tekėtų numatyta vaga. Praūžus jubiliejaus sveikinimams ir atslūgus emocijoms, susitikome pasikalbėti apie karjeros pradžią, sceną ir darbą teatre.

Kokia buvo Jūsų vaikystė?

Buvome laiminga šeima, tik ta laimė labai greitai sugriuvo: Sibiras pražudė visą mūsų šeimą. Mano tėvai buvo mokytojai, o juos trėmė pirmuosius, 1941 m. birželio 14-ąją. Mama su vyresniąja dukra tądien buvo išvykusios į Ramygalą aplankyti močiutės, o aš likau su tėveliu. Jį sargybiniai išsivedė, o mane, vos metukų, paliko vieną, gerai, kad netrukus sugrįžo mama. Prasidėjus deportacijai niekas nesuprato nei kur veža, nei kuriam laikui. Tėvelis buvo įgrūstas į kitą vagoną ir jo daugiau nematėme. Vyrus nuvežė į Krasnojarsko lagerius, mus – į Altajaus kraštą. Badavome, sirgome, mainėme daiktus į maistą. Pamenu, kaip vietinės rusės pamatė gerą ir šiltą mamos apklotą, tai jį iškart išmainė į bulves. Galima sakyti, kad vaikystės išvis neturėjau.  

O kaip į Jūsų gyvenimą atėjo muzika?

Grįžau į Lietuvą labai nusilpusi. Apsistojome pas močiutę, nes mama liko tremtyje. Sesuo pradėjo lankyti mokyklą, o mane teta įtaisė į sanatorinį vaikų darželį. Ten manimi labai rūpinosi. Pradėjus lankyti mokyklą buvo labai sunku, nes nemokėjau matematikos. Kadangi tik šokdavau ir dainuodavau, tai po 8 klasių mane priėmė į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą. Pradėjau mokytis kaip chorvedė, bet svarbiausias man buvo dainavimas. Matyt, buvau talentinga, nes tik pradėjus dainuoti visi sakydavo „čia Šalučkaitė dainuoja!“ (juokiasi).

Kaip nusprendėte ir toliau studijuoti dainavimą?

Baigusi mokyklą atvykau į Vilnių. Tuo metu konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Dainavimo katedros vedėjas buvo Valentinas Adamkevičius. Stodama perklausoje padainavau sunkią programą (tarp kitų – ir Amelijos ariją iš G. Verdi „Kaukių baliaus“), net Vaclovas Daunoras išsigando, sako: „Kur ta mergaitė kiša galvą?“ Norėjau mokytis pas Eleną Dirsienę, bet mane paskyrė pas Ireną Žukaitę – V. Adamkevičius patikino, kad ši pedagogė man labai padės, tačiau po poros metų perėjau pas E. Dirsienę.

Kaip atėjote į teatrą? Koks buvo pirmasis Jūsų vaidmuo?

Baigusius konservatoriją, visą gan gausų mano kursą paskyrė į Kauno muzikinį teatrą, bet aš norėjau dainuoti operoje. Mano pedagogai patarė rašyti prašymą, kad mane siųstų kur nors kitur. Tuomet mane paskyrė dėstytoja į Šiaulių pedagoginį institutą. Operos ir baleto teatro koncertmeisterė Liudmila Kopyrina ragino nepasiduoti, pažadėjo pranešti, kai Vilniaus operoje vyks konkursas į solistus. Ir vieną dieną sulaukiau skambučio. Tuometis operos teatro vadovas Vytautas Laurušas pažadėjo palaukti, nes Šiauliai nenorėjo išleisti. Man atvykus į Vilnių atsitiko taip, kad „Traviatoje“ turėjo dainuoti viena žymi gastrolierė, Margareta Hallin iš Švedijos. Likus kelioms dienoms iki spektaklio dingo Aninos (Violetos tarnaitės) vaidmens atlikėja, niekas nežinojo kur. L. Kopyrina mane privertė išmokti partiją ir po poros dienų jau žengiau į sceną. Kadangi tais laikais gastrolieriai Lietuvoje buvo labai reti, į senąjį teatrą J. Basanavičiaus gatvėje sugužėjo visas operos elitas, prieš kurį ir teko pasirodyti. Didžiam mano nustebimui, po spektaklio į grimo kambarį atėjo Beatričė Grincevičiūtė, ji mane pagyrė ir tai buvo labai svarbus įvertinimas ir paskatinimas.

Jums teko dainuoti abiejuose teatruose. Koks jausmas buvo mažą ir jaukų bei geros akustikos teatrą iškeisti į naujus, didingus rūmus A. Vienuolio gatvėje?

Senajame teatre neteko ilgai dainuoti, tačiau prisimenu, kad ten buvo labai jauku, miela ir sava. Siauri koridoriai, grimo kambariuose visi glaudėsi susispaudę, nepatogu, tačiau tai buvo tikras teatras, visi buvome kaip šeimos nariai. Man ten labai patiko. Nauji rūmai – su didele scena, plačia fojė, daug erdvės, labai gražus pastatas. Labiausiai pokyčius pajautė baletas, nes turėjo kur kas daugiau laisvės šokti. Galėjo pasireikšti ir scenografai, nes sename teatre viskas buvo labai mažos apimties, dekoracijos taip pat. Naujame teatre atsirado akustikos problemų. Kai solistai išbandė naują sceną, visi tiesiog nustėro – kad ir kur atsistotum, salėje niekas nieko negirdėjo. Tuokart labai nusivylėme. Tačiau laikui bėgant dainininkai prisitaikė, teatras ne kartą buvo rekonstruojamas, tad akustika pasitaisė. Dabar ji kur kas geresnė.

Dirbote su daugybe garbių asmenybių, kai kurios jų, Jums atėjus į teatrą, jau skaičiavo paskutines dienas scenoje. Ar galėtumėte trumpai apibūdinti jums didžiausią įtaką dariusius menininkus?

Teatre sutikau daug vyresnių kolegų – norėjau, bet nedrįsdavau jų pakalbinti. Tačiau jie patys prieidavo, pasakydavo ką nors malonaus, padrąsindavo, buvo labai draugiški. Išskirčiau Ireną Jasiūnaitę, su kuria iki šiol nemažai bendrauju, šviesaus atminimo Reginą Tumalevičiūtę, taip pat jau išėjusius solistą ir režisierių Rimantą Siparį, režisierę Vladą Mikštaitę, dirigentą Joną Aleksą, kuris buvo labai griežtas ir reiklus. Pamenu, prieš kiekvieną „Karmen“ spektaklį jis sukviesdavo 5 solistus į dirigentų kambarį ir repetuodavome II veiksmo kvintetą. Pabrėžiu, prieš kiekvieną spektaklį! Jam kiekviena detalė buvo itin svarbi. Tada atrodė labai sunku, bet dabar suprantu, kad tas reiklumas buvo reikalingas.

Kokį vaidmenį parengti buvo sunkiausia?

Valdovės vaidmenį Vytauto Barkausko operoje „Legenda apie meilę“. Tai be galo sunki, atrodo, neįmanoma partija. Dar ir mano kostiumas turėjo tokį juodą, veidą dengiantį vualį, – pagal siužetą Valdovė dėl Sesers išgijimo paaukoja savo grožį, – tai teko labai pasistengti, kad kvėpuodama jo neįtraukčiau į burną. Po daugelio metų per vieną renginį Vilniaus rotušėje sutikau kompozitorių V. Barkauską ir jis pasidžiaugė, kad aš buvau jo pirmoji Valdovė. O aš jam atkirtau: na jūs ir sukūrėte ten... (juokiasi). Po šios premjeros teatro vadovas Virgilijus Noreika mane paskyrė etatine soliste. „Legenda apie meilę“ buvo labai gražus spektaklis, jį režisavo V. Mikštaitė, dirigavo J. Aleksa, o nuostabias dekoracijas sukūrė Regina Songailaitė. Gaila, kad vos po kelių sezonų opera dingo iš repertuaro.

Kuris vaidmuo Jums labiausiai patiko ir įsirėžė į atmintį?

Paminėčiau Fiodorą „Borise Godunove“, Idą „Šikšnosparnyje“ (rekordiškai ilgai scenoje išbuvusi operetė), Aniną „Traviatoje“, kurią dainavau net keliuose pastatymuose, bei vaidmenis vaikiškuose spektakliuose. Antai Venjamino Chaeto opera „Batuotas katinas“, kuriame vaidinau patį Batuotą katiną, buvo puikiai pastatyta, tiesiog neįmanoma gauti bilietų. Muzika, dekoracijos, tikra pasaka pavergdavo visus. Taip pat išskirčiau Jurgio Juozapaičio „Marių paukštę“ (Arkliukas) ir Jurgio Gaižausko „Buratiną“ (Lapė). Tuose spektakliuose R. Siparis labiausiai reikalavo vaidybos – kad vaikai suprastų, pajaustų. Kartą jis net pasakė: „Čia nereikia dainuoti, reikia vaidinti.“

Kokių kuriozų yra nutikę scenoje?

Daug nenutiko, bet įsimintiniausias – per vieną „Sevilijos kirpėjo“ spektaklį J. Aleksa Bertos ariją pradėjo diriguoti tokiu tempu, kad, atrodė, akys ant kaktos iššoks. Vos spėjau išdainuoti žodžius ir kvėpuoti...

Baigusi scenos karjerą pradėjote dirbti režisieriaus asistente. Kokios tai pareigos? Kuo užsiima spektaklio vadovas?

Mano scenos karjerai besibaigiant, per vieną spektaklį prie manęs priėjo V. Noreika ir paklausė, ar nenorėčiau dirbti režisieriaus padėjėja, nes esu darbšti, reikli sau ir kitiems. Aš jam atsakiau, kad tai labai sunku ir aš nesugebėsiu. Jis padrąsino ir belaukiant išėjimo į sceną man pasiūlė pasižiūrėti, kaip dirba režisieriaus asistentė prie pulto. Taip ir pradėjau, tapau režisieriaus padėjėja. Įsivaizduokite žmogų, kuris spektaklio metu atsakingas už viską – nuo uždangos atidarymo, solistų, choro, mimanso, rekvizitininkų iškvietimo į sceną, komandų dekoracijų keitimams, pertraukų skelbimo, visos veikalo eigos suvaldymo, iki komandų apšvietėjams, kad reikiamu metu įjungtų ar pakeistų šviesas, ir taip toliau. Dabar komandoje yra po kelis žmones, o tuo metu dirbome po vieną. Kai austrų režisierė Monika Wiesler statė operetę „Vienos kraujas“, atrodė, darėme neįmanomus dalykus. Ten buvo be galo daug rekvizito, mizanscenų, dekoracijų keitimo. Grįždavau namo naktimis, o ryte vėl bėgdavau į teatrą. Net ir tada, kai jau išėjau į pensiją, kelis kartus kvietė grįžti „gelbėti“ šio spektaklio, nes naujiems padėjėjams buvo sunku susitvarkyti.

Ko gero, dar ir šiandien galėtumėte sėsti prie pulto ir vadovauti operetei „Vienos kraujas“.

Jau vargu... (šypsosi).

Dėkoju už pokalbį!