Vilties šauksmas ir džiaugsmas

Prieš sezono pradžios koncertą, neįprastai šiltą rudens popietę Katedros aikštėje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras išradingai pristatė 32-ąjį koncertų sezoną. Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas kolektyvas (komentuojant Viktorui Gerulaičiui) oriai atliko būsimų koncertų fragmentus: ne linksmino Johannno Strausso valsais, bet pateikė Antono Brucknerio Trečiosios simfonijos (skambės lapkričio 29 d.), Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris“ (lapkričio 6 d.), Gioacchino Rossini operos „Vilius Telis“ (spalio 23 d.), Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos muzikos fragmentus. Lapkričio 12 d. Vilniaus kongresų rūmuose, dalyvaujant tenorui Edgarui Montvidui, bus atlikta Giacomo Puccini opera „Vilisės“ – premjera Lietuvoje. Lapkričio 29 d. greta Brucknerio skambės Dmitrijaus Šostakovičiaus Keturioliktoji simfonija. Išgirsime Asmik Grigorian ir Kostą Smoriginą. Gruodžio 18 d. Vilniaus kongresų rūmuose violončele grieš ir orkestrui diriguos David Geringas. Visų renginių nė nesuminėsi.

Spalio 1-ąją – Tarptautinę muzikos dieną – Vilniaus kongresų rūmuose LVSO pradėjo savo turiningą sezoną. Suskambėjo Ludwigo van Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms skirtas monumentaliausias jo kūrinys – Devintoji simfonija su „Ode džiaugsmui“ (Friedricho Schillerio ž.).

„Pakilkime viršum šios šešėlių viešpatijos! Visa praeina. Ir saulės numiršta. Bet iš tūkstančių metų glūdumos jos vis dar siunčia savo šviesulį į nakties tamsą. Mus vis dar apšviečia tos užgesusios saulės. Paskutinį kartą susišildžiau akis Beethoveno saulėje...“ – rašė Romainas Rolland’as.

Beethovenas, greta Johanno Wolfgango fon Goethe’s, buvo saviti, reikšmingiausi kūrėjai epochų sandūroje, XVIII a. pasitinkant emocingą, kupiną polėkių, nusivylimų XIX šimtmetį, sąmoningai juto gaivius romantizmo gūsius. 1822–1824 m. sukurtos Beethoveno Devintosios pradmenys – iš tūkstantmetės glūdumos mums siunčiama užgesusios saulės šviesa. Tai laikas, kai intensyviai kūrė Rossini, mirė Lordas Byronas, Franzas Schubertas sukūrė kvartetą „Mirtis ir mergelė“ – pastarasis opusas, aranžuotas Gustavo Mahlerio, neseniai buvo atliktas net poroje Vilniaus koncertų salių. Klausytojas šiuos sutapimus turėjo priimti kaip epochos dvasią liudijančius puslapius Europos muzikos erdvėje.

Beethovenas apkurto, nebegirdėjo pirmojo simfonijos atlikimo. 1824 m. Vienos teatre „Kärntnertor“ („Prie Korinto vartų“) įvykusiam pirmajam koncertiniam „Missa solemnis“ (su kupiūromis) ir Devintosios parengimui vadovavo Michaelis Umlaufas. Negirdintis, tvarkingai apsirengęs juodu smokingu, švytintis kaklą dengiančiu baltu šalikėliu, autorius stovėjo prie pulto, žiūrėjo į partitūrą ir koncerte mažai terepetavusiam orkestrui rodė simfonijos dalių tempus. Simfoniją baigė groti, tačiau Beethovenas vis dar dirigavo... Į istoriją pateko kompozitoriaus kairėje stovėjusi solistė, mecosopranas Caroline Unger. Ji paėmė autorių už rankos ir atsuko į salę, kurioje griaudėjo jam negirdimas „Vivat!“ Publika stovėdama „sveikino Beethoveną ovacijomis net penkis kartus: mojavo nosinaitėmis, skrybėlėmis, iškeltomis rankomis, kad Beethovenas ovacijas galėtų bent pamatyti“, – po simfonijos premjeros rašė „Theater-Zeitung“ kritikas.

Devintojoje simfonijoje atsispindėjo epochos dvasia. Pirmą kartą panaudotas choras, dainavęs romantizmo šauklio Friedricho Schillerio „Odės džiaugsmui“ tekstą. Apie jį didysis Beethovenas išsitarė: „Goethe’s poeziją pajusti muzikoje lengviau. Tačiau Schillerio tekstą jungiant su muzika, kompozitorius turi pakilti dar aukščiau jo. Ar tai įmanoma?“ Gyvenimo saulėlydyje sukurta Devintosios simfonijos su choru ir solistais muzika skirta „visuomenės įskaudintam, kančią išgyvenančiam žmogui“ (Beethovenas), kviečianti ieškoti sielos grožio ir laisvės idėją gyvenimu įprasminančių kelių. Simboliška šiandien.

Beethoveno Devintąją simfoniją atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, pandemijos šešėlio paženklintas Kauno valstybinis choras (meno vadovas Petras Bingelis), solistai Agnė Stančikaitė (sopranas), Justina Gringytė (mecosopranas), neseniai virusu persirgęs Kristian Benedikt (Vaidas Vyšniauskas, tenoras), Tadas Girininkas (bosas). Dirigavo Gintaras Rinkevičius.

Maestro interpretuota Devintoji, jos partitūros ženklai, kompozitoriaus remarkos ir dirigento ekspresija mums pateikė energija žaižaruojantį opusą. Jame išgirdome ir šlovingų fanfarų, ir abejonių motyvų, ir dramaturginių priešpriešų.  

Kompozitoriaus sumanyta herojinę simfonijos pirmos dalies temą „atsikviesti“ iš žemės gelmių, iš neįvardytų, nekonkrečių pragarų ūžavimo, neaiškaus chaoso. Tam styginių mezzo forte netiko. Gražūs buvo medinių pučiamųjų ir styginių dialogai. Nors šį kartą norėjosi kokybiškesnio medinių grupės ansamblio skambesio, o solo epizoduose – obojaus tikslumo.

Antra dalis – unikalus scherzo. Fugato lekia didžiuliu tempu. Kompozitorius jam suteikė savotiško vėjo gūsio įvaizdį: ne mezzo forte, bet ilgą pianissimo epizodą, peraugantį į įsiveržiančius šuorus. Interpretacijos logikos nesupratau klausydamasi trio dalies. Šis netikėtas, šokį primenantis epizodas dirigentų traktuojamas įvairiai: paliekant tą patį tempą arba jį šiek tiek lėtinant. Tačiau koncerte skambėjo ypač lėtu tempu atliekama muzika, jos tėkmė neatrodė natūrali. Tai jautėsi klausant įtemptai grojančios valtornos, obojaus. Juos varžė nelogiškas frazių vedimas. Matyt, teisus buvo Erichas Leinsdorfas, sakydamas, kad tempą diktuoja frazių atlikimo logika. Turbūt pritartų ir Bruno Walteris: visa, kas per daug, – meno priešas. Tokiu tapo antros dalies trio tempas ir charakteris. Be abejo, kūrinius atliekant gyvai pasitaiko nesklandumų, tačiau atsitiktinumai neturėtų daryti įtakos kūrinio koncepcijai. Trečia dalis Adagio molto e cantabile atskleidė dirigento muzikalumą, nuoširdumą. Tačiau intonaciškai netvarkingas akimirkas išgirdo ir patys muzikantai. Šįkart gerų žodžių verti klarnetai ir fagotas.

Beethoveno laikų kontrabosininkai, pamatę prie jų partijų išrašytą tekstą, o simfonijos finale tarp orkestro tutti jiems skirtus solinius epizodus, sutriko. Dabar jie privalo būti solistai? Tokios sunkios partijos neįmanoma atlikti greitu tempu! Ir dar visa grupe kartu! Reiškė nepasitenkinimą, o jau kurčias Beethovenas į pretenzijas raštu atsakė nesiruošiąs nieko keisti. Dirigentui patarė: „Po jų solo natomis išrašykite aiškų poetinį tekstą. Tegu kartu su instrumentu mintyse išdainuoja!“ Vilniuje šie epizodai, unisonai su violončelėmis, duetas su fagotu skambėjo raiškiai, muzikaliai, charakteringai.

Simfonijos finale pirmą kartą panaudotas choras. Tai buvo nauja, negirdėta. Daugybę įvairių partitūrų parengęs Kauno valstybinis choras geru vokalu, tiksliai intonuodamas sekė dirigento mostą. Tačiau muzikos energijos ne visuomet reikėtų siekti grojant greitesniu tempu. Kažkuris didžiųjų menininkų yra pasakęs: teisingas tas tempas, kuris leidžia raiškiai skambėti parašytai muzikai, pažymėtai artikuliacijai. Chorui Beethovenas parašė įspūdingą partiją, bet balsams paspendė ir spąstų. Siekiant kokybiškai išgauti po du sujungtus garsus nedera dainuoti taip skubant, nes klausytojas turi išgirsti artikuliuotą melodiją, o ne greitosiomis atliktus šūkčiojimus aukštame registre. Manyčiau, pats muzikos autorius tokia vokalo frazuote norėjo pasakyti, kad šioje iškilmingoje muzikoje reikia ir santūrumo. Tokių komponentų pristigo simfonijos finale solistų kvarteto dainuotame poco adagio epizode – solistams sudėtinguose dvylikoje taktų. Reikšmingiausiam odės tekstui „Alle Menschen werden Brüder...“ kompozitorius sukūrė gražią, jaukią, išraiškingą kantileną. Viena per kitą persilieja kvarteto išdainuotos keturios gražių balsų bangelės. Bet jų nepajutome. Epizodas sunkus ir ritmiškai. Pirmojo atlikimo solistės prašė šį bei tą partijose pakeisti. Tačiau Beethovenas buvo nepalenkiamas net ir dėl aukštos soprano tesitūros. Tada genijus buvo apšauktas „balso stygų tironu“. Vilniuje šis epizodas (ir retai pasitaikantis T. Girininko rečitatyvo netikslumas) galbūt buvo tiesiog nesurepetuotas, tik laisvai improvizuotas. Išpildant partitūrą svarbus ir tikslumas, ir interpretacijos logika.

Devintosios simfonijos atlikimas – tai reikšmingas aktas koncertiniame gyvenime, orkestro, mąstančio jo vadovo, kitų atlikėjų biografijose. Gilių prasmių nestokojanti muzika, manau, atlikėjams ir klausytojams leido pajusti ir didį džiaugsmą, kurį Beethovenas sukūrė iš savo kančios ir skausmo.