Atverkime užmaršties vartus

„Atverk užmaršties vartus“ – tokia poetiška antraštė papuošė pirmąjį Vilniaus kvarteto naujojo sezono koncertą, kuriame ansamblis pagriežė kompozitorės Onutės Narbutaitės to paties pavadinimo Styginių kvartetą Nr. 2. Minint Ludwigo van Beethoveno jubiliejines 250-ąsias gimimo metines, buvo atliktas ir jo Dvyliktasis kvartetas Es-dur, op. 127.  

Stipriąja koncerto priegaide, kuriai deramą taurų akcentą skyrė ir koncerto vedėja Janina Pranaitytė, tapo koncerto dedikacija muzikologei Onai Narbutienei (1930–2007). Jos tikroji jubiliejinė 90-mečio data jau netrukus – spalio 26-ąją. O šios muzikologės ryšys su Vilniaus kvartetu, ypač su jo ankstesnės sudėties nariais – Audrone Vainiūnaite, Artūru Šilale, Girdučiu Jakaičiu, Augustinu Vasiliausku – tampa paliudijimu, kaip skleidėsi muzikologės ir ansamblio veikla, įgydama bendravardiklines vertybines formas. Prisiminkime kad ir didžiulį koncertų ciklą su Jos komentarais „Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai“ bei penkių koncertų ciklą „Naujųjų Europos Sąjungos šalių kamerinė muzika“ ar aštuonių koncertų ciklą „Wolfgangas Amadeus Mozartas ir Viena“.

Tas O. Narbutienės ir Vilniaus kvarteto ryšys atveria ir daug kitų atodangų, patirčių, veiklos mastelių, prisiminimų, kuriems galiotų nepakeičiamo ar sunkiai pakeičiamo kažkuo kitu žmogaus, savo srities profesionalo, matmuo. Nekart pastaruosius 13 metų teko susimąstyti apie savotiškas moralines skolas Onai Narbutienei – kaip „gyvosios muzikologijos“ atstovei, nuolat „užmaršties vartus“ atveriančiai, nuolat jautrų ryšį su muzikinėje bendruomenėje esančiais įvairių kartų, įvairių dydžių ar svarbos menininkais palaikančiai. Jos muzikologinė veikla visada driekėsi žmonių, įvykių, reiškinių akivaizdoje. Pasirinkusi šią profesiją ji nesiekė susikoncentruoti į kokią vieną artimą ir patogią, aktualią ir tik sau įdomią temą, kuri „kauptų santaupas“ tik savam profesiniam kapitalui, bet stengėsi kiekvieną dieną atsiverti labai įvairioms temoms ir žanrams. O jų adresatas buvo ne vien profesinė bendruomenė, bet ir moksleiviai, ir spalvingas televizijos ar radijo klausytojų ratas. O tai nereiškė kažkokio supaprastėjimo, suprastėjimo ar pasiplepėjimo, iš piršto laužtų istorijėlių pasakojimo. Ne. Visada virš tų O. Narbutienės prisiimtų žanrų įvairovės švietė taurus, etiškas, diskretiškas žmogus, skonis, profesinė atsakomybė ir į kitus nukreipta atmintis.

Pastarąsias savybes puikiausiai pastebėjo ir kiti gildijos nariai, amžininkai. Muzikologas Vytautas Landsbergis dar 1980-aisiais „Literatūroje ir mene“ rašė: „Žinom, kaip tai būna: šen šoki, ten šoki, visko po truputį, nemoki, nieko kaip reikiant nespėji, gerai dar, jei surambėji. Bet pasitaiko ir tokių kaip Onutė Narbutienė – suspėjančių, ištveriančių. Gyvų ir neprarandančių dvasios gyvybės. Net pavydu, kad galima taip visuose koncertuose pabūti, viską perskaityti, radiją ir TV išgirsti ir pačiai pasisakyti. O kur dar tarnyba, kur knygos ir straipsniai, kekės visuomeninių pareigų?“

Vokiečių muzikologė Hannelore Gerlach, per ilgus bičiulystės metus jautusi O. Narbutienės didžiulę autentišką aistrą savai profesijai, jau po jos mirties, 2008-aisiais, pasidalino: „Tai, kad ji išleido ne vieną knygą ir parašė gausybę publikacijų bei pranešimų, biografijų, įvadų, man nenusveria fakto, kad ji pati buvo tarsi gyva Lietuvos muzikos istorijos bei muzikinio Lietuvos gyvenimo enciklopedija, sukaupusi neįtikėtinai gausių žinių apie įvykius, procesus ir, suprantama, žmones. Čia dar reikėtų pridurti, kad ji turėjo didžiulį lobyną anekdotinių istorijų, kurias pasakodavo pritrenkiamai autentiškai ir komiškai.“

Taigi, grįžkime prie moralinių skolų, kurios taip ryškiai švyti, prisimenant O. Narbutienės gyvenimą ir veiklą muzikiniame gyvenime. Nebesiteisinant tik norisi pakartoti jos pačios žodžius: „Muzikologo profesija yra tokia, su kuria turi gyventi ir vakare, ir ryte, ir naktį, kai pabundi, – turi galvoti, domėtis viskuo. Ir tai nėra lengva, tai kūrybinė specialybė. Nes jei į ją žiūrėsi kiek valdiškai, – atėjai, atidirbai, o toliau gyveni esą savo gyvenimą, – tai nelabai ką nuveiksi. (...) Tai didelio pasiryžimo reikalaujantis bėgimas ilga distancija“ (iš 2005 m. radijo laidos „Muzikinis pastišas“, vedėja Živilė Stonytė). Tik ateiti ir atidirbti – beveik nieko nereiškia...

Minėtame koncerte griežė naujos sudėties Valstybinis Vilniaus kvartetas – Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Kristina Anusevičiūtė, Deividas Dumčius. Šia išskirtine koncerto dedikacijos proga nesinorėtų imtis recenzentės plunksnos ir vertinti girdėtų įspūdžių, atsiejant juos nuo koncerto atminties užnugario. Be to, būtų naivu kalbėti apie jau visiškai „susigrojusį“ kvartetą, kuris dar šiuo metu grindžia savo tapatybę įvairių atlikėjiškos patirties šaknų bruožais. Tik norėtųsi visus keturis stygininkus pasveikinti ir palinkėti naujai susiformavusiam ansambliui didelio pasiryžimo bėgant ilga ir sudėtinga distancija!