Pavasario garsai rudenėjančiame Vilniuje

Vienas iškiliausių mūsų šalies kolektyvų Lietuvos kamerinis orkestras pradėjo šešiasdešimtąjį sezoną. Rugsėjo 26 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykęs koncertas dar kartą patvirtino neblėstančią orkestro meistrystę ir brandą. Greta šių pastovių ir visiems žinomų kolektyvo bruožų šį kartą ypač patraukė dar ir jaunatviškas gyvumas, veržlumas, optimizmas. Prie to esmingai prisidėjo jauna, žavi, Europoje garsėjanti dirigentė Giedrė Šlekytė bei fortepijono grandas Lukas Geniušas, nuo pirmųjų koncerto minučių pasiuntę publikai didžiulę dozę džiaugsmingos energijos. Nors Vilniaus grindiniu jau plaikstosi gelstantys lapai, filharmonijos salėje apie tai užmiršome, čia dvelkė pavasariška gaiva.

Taip nuteikė koncerto pradžioje atliktas Josepho Haydno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 11 D-dur. Šį populiariausią Haydno koncertą skambina įvairaus amžiaus pianistai, nuo besimokančių mažiukų iki pasaulyje pripažintų įžymybių. Sužinojau, kad L. Geniušas pirmą koncerto dalį yra mokęsis dar su savo seneliu, šviesaus atminimo maestro Rimu Geniušu, o būdamas dešimtmetis ją atliko su Kauno muzikinio teatro orkestru, kuriam dirigavo dėdė Julius Geniušas.

Šiame koncerte kūrinio solinę partiją skambino jau visame pasaulyje koncertuojantis prestižinių tarptautinių konkursų laureatas. Ir skambino taip stilingai, elegantiškai, netgi, sakytum, paprastai, kaip ši muzika iš tiesų prašosi. Turiu omeny, žinoma, kraštines kūrinio dalis – linksmas, šviesias, žaismingas. Tačiau pasakius a, reikia pridėti ir b: tas tariamas interpretacijos paprastumas slėpė tobulą grojimo preciziką, juvelyriškai atliktus smulkius pasažiukus, gyvybe alsuojančią dinamiką ir skambesio spalvas bei gausybę atspalvių. Tarsi gyvas šnekėjimas. Klaviatūra L. Geniušui – tokie pažįstami namai, po kuriuos jis gali vaikščioti, bėgioti, skraidžioti užrištomis akimis. Koks malonumas visa tai sekti!

Idealų solisto ir orkestro ansamblį palaikė tikslūs G. Šlekytės mostai. Dirigentė jautė solistą, alsavo kartu su juo, užtikrintai valdė darnų muzikos vyksmą. Niekaip neįtartum, kad su L. Geniušu mūsų filharmonijos scenoje G. Šlekytė koncertavo pirmą kartą, be to, po vienintelės repeticijos. Mat garsiausiose pasaulio salėse grojantis L. Geniušas prieš porą dienų koncertavo Paryžiaus Didžiojoje Pierre’o Boulezo salėje, kurioje, diriguojant Esai-Pekkai Salonenui, atliko Maurice’o Ravelio Koncertą G-dur. Tai toji moderni puikios akustikos salė su 2800 klausytojų, apie kokią mums tenka tik svajoti... Po audringų filharmonijos publikos ovacijų pianistas subtiliai paskambino Franzo Schuberto Valsą h-moll, tarsi jungtį su antruoju šio koncerto programos kūriniu. Beje, po puikių L. Geniušo koncertų Lietuvoje ne pirmąsyk man kyla klausimas: kodėl pasaulyje pripažintas pianistas, dviejų prestižiškiausių konkursų laureatas iki šiol nesulaukė jokio Lietuvos valstybinio apdovanojimo?

Franzo Schuberto kvartetas „Mirtis ir mergelė“ muzikantų vadinamas „kietu riešutėliu“. Originalią jo versiją yra groję visi Lietuvos kvartetai. Nesyk klausiausi Vilniaus kvarteto interpretacijų, kai jo sudėtyje pirmuoju smuiku griežė Audronė Vainiūnaitė. Originalaus kvarteto aranžuotę styginių orkestrui atliko Gustavas Mahleris. Pasak G. Šlekytės, Mahleris partitūroje nieko nekeitė, tik pridėjo kontrabosų partiją ir pirmus smuikus padalijo į dvi grupes. Tai, kad greta orkestrinio skambesio kelis kartus išgirdome styginių kvartetą, nėra aranžuotojo sumanymas, taip groja ne tik mūsiškis kamerinis, bet ir kiti styginių orkestrai. Kameriškai šiltas kvarteto skambesys įnešė subtilių spalvų į bendrą muzikos vyksmą. „Mirtis ir mergelė“ pasakoja apie tragiškus išgyvenimus, bet jie nenustelbia gyvenimo džiaugsmo ir pergalės prieš mirtį. Apie tai greta kitų muzikinės kalbos priemonių byloja ir Schuberto mėgstama minoro ir mažoro kaita (ją ypač akivaizdžiai parodė L. Geniušo bisui atliktas valsas). Muzikos požiūriu, tai tobulos formos opusas, atskleidžiantis visą genialaus kompozitoriaus kūrybos meistrystę. Schubertas puikiai pažinojo stygininkų galimybes, taigi visiškai laisvai ir nevaržomai jomis naudojosi. Smuikų, altų ir violončelių balsai solo epizoduose ir bendrame ansamblyje visada dera ir tarnauja kompozitoriaus minčiai. Kai tragedija pradeda imti viršų, tuojau pasigirsta antitezė, nuostabi lyriška melodija. Schubertas net ir tamsybėse visados matė šviesą. Tai žinia mums, neįkainojama stojiškumo pamoka, sklindanti iš dviejų su viršum šimtmečių laiko gelmės.

Orkestras šį opusą pateikė ne tik tobulai, bet ir su nepaprastu polėkiu, atskleidusiu kiekvieno muzikanto, pradedant taikliomis Džeraldo Bidvos smuiko replikomis, įsijautimą į muzikos raišką. Visos orkestro grupės įsitraukė į emocingą muzikos tėkmę, kurią užtikrintai valdė ir vedė G. Šlekytės ranka. Šis pirmasis dirigentės susitikimas su šešiasdešimtmetį mininčiu Lietuvos kameriniu orkestru, labai tikėkimės, bus ne paskutinis.