Ar nuvilnys žinia po pasaulį?

Auksinis šių metų rugsėjis Lietuvoje štai jau antrąsyk pasitiko Tarptautinį Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursą. Šįkart jis kitoks – nebeturime tarp mūsų maestro Noreikos, o ir konkurso sąlygos neįprastos: dėl pandemijos pirmieji du turai buvo klausomi iš vaizdo įrašų. Gausus dalyvių būrys džiugino, o vertinimo komisijai teko kebli užduotis: negirdint gyvo skambėjimo objektyviai nuspręsti apie realų tembrą, skambumą, dinamiką, registrų tolygumą ir atskirti interpretacijos pelus nuo grūdų. Juolab kad įrašų kokybė pasitaikė labai netolygi: didelė pretendentų dalis nusifilmavo kasdienėje darbo aplinkoje (namie, auditorijoje ar mažyčiame grimo kambarėlyje greta prasto, ne ypač gerai suderinto pianino). Atsakingesnieji rinkosi pagarbesnę aplinką ir gerą fortepijoną, nepamiršdami, kad aplinka taip pat meno kūrinys (arba ne). Beje, šioji aplinkybė daug pasakė apie pretendento požiūrį į savo profesiją. Nustebino šiek tiek nelaukta organizatorių nuostata neskelbti subtitruose akompaniatorių, tarsi šie būtų bevardžiai. Tiesą pasakius, stebėtina, kad kai kurie ansambliai tebuvo vienadieniai, susitikus „tam kartui“ ir gal tik kokį vieną kartą pergrojus kartu. Todėl ypač malonu buvo klausytis išmanaus akompanavimo, kai pianisto išraiška sinchroniškai atliepia solisto emocijų amplitudę. Pasitaikė keletas „per daug gerų“ akompaniatorių: jie skambino savo įsivaizduojamą solinį akompanimentą, mažai ką bendra turėjusį su solistu, gerokai jį stelbdami. 

Finalo rugsėjo 23-iąją laukėme nekantraudami įsitikinti, koks gi bus tas tikrasis skambėjimas. Nereiktų pamiršti, kad, ko gero, visi dalyviai bent pusmetį dėl jau minėtos pandemijos neturėjo galimybės reguliariai dirbti. O dainavimas sau pačiam niekad neatstos gyvo ryšio su publika. Gal todėl finalistai atrodė gana nedrąsūs, stokojantys iniciatyvos ir energijos, tarsi nesuspėję adaptuotis Vilniuje... Tokia pat „nesiadaptavusi“ atrodė ir negausi finalinio turo publika Nacionaliniame operos ir baleto teatre, nuo peržiūrų ekrane atsitraukusi jau prieš 10 dienų. Dar kartą tenka paaimanuoti ir dėl mūsų teatro akustikos, o kas nors lengva ranka pagrūmos ir orkestrui – ar ne per garsiai grojo.

Apskritai to vakaro nuotaika buvo keistoka, trūko šventiškumo. Gal dėl to, kad prisiminus pirmojo konkurso laureatus – charizmatiškąjį ukrainietį Valentiną Dytiuką, azartiškąjį Modestą Sedlevičių, o ir visus kitus, – galima tvirtinti juos buvus akivaizdžiai stipresnius. Šįkart tarsi ir scenos apšvietimas per blausus, lyg būtų pritrūkę kelių šimtų liumenų... Visas renginio ritmas ir intonacija patikėti vedėjų (Rasa Murauskaitė, Gerūta Griniūtė) atsakomybei. Pasirinktas formaliausias kelias joms ateiti į sceną pro orkestrą, anonsuoti ir išeiti. Per tokius nuolatinius atėjimus ir išėjimus nenorėdama kaskart skaičiavau vedėjų kulniukų garsus nejaukioje tyloje – kaskart 12 žingsnių ateinant, 12 išeinant... Kai nesimezga kalba, stojus pauzėms juokaujame: „Angelas praskrido...“ Nelaukiau tonizuojančių šou elementų, bet renginys privalo turėti kokią nors formą, ji padeda renginio visumai (arba ne). Šiuokart atrodė, kad ir vedėjos jautėsi kiek nejaukiai, tarsi jų dalykiški anonsavimai būtų sklidę į salę nesulaukdami emocinio atsako. Ne jų kaltė. Matyt, renginio režisierius (jei toks buvo) nepaprognozavo visumos, o gal rengėjai režisieriaus išvis nenumatė. Ne pro šalį būtų buvęs ir dailininko žvilgsnis.

Belaukdami konkurso rezultatų, žiūrovai svetingame furšete (ačiū rengėjams) juokais kirto lažybų, kaipgi išsidėstys premijos. Labiausiai ginčytasi dėl abiejų sopranų – Louise Foor (Belgija) ir Julios Muzychenko (Sankt Peterburgas). Daugeliui jų šansai atrodė panašūs. Pripažįstant žaviosios belgės muzikalumą, jos balso vibrato (intensyvus virpėjimas) mane asmeniškai trikdė. Neapleido mintis, kad tasai virpėjimas yra nevalingas ir gana artimas ydai – vadinamajam tremolui, kuris sunkiai dera tiek su mažoro, tiek su minoro derme. Atliekant šiuolaikinį repertuarą jis gal ne taip pastebimas, tačiau bel canto reikalautų tikrai lygesnio garso. Aš „stačiau“ už Julią. Ir pralošiau, nes pirmoji premija paskirta Louise. Na, matyt, komisija išpažįsta kitokią balso emisiją. Dar viena finalistė, Yauheniya Babič iš Baltarusijos, dėl pandemijos į finalą atvykti negalėjusi, atstovauja tų didelių balsų kategorijai, kuriuos valdyti, įgyjant harmoningą pusiausvyrą, reikia daug laiko.

Džiugu, kad mūsų teatras spontaniškai įsteigtu prizu J. Muzychenko drauge su trečiąją premiją laimėjusiu tenoru iš Pietų Korėjos Kyonghan Seo pakvietė dainuoti naujojo, jubiliejinio sezono „Traviatoje“. Tad galėsime pasigėrėti jos gražiu, lygiu balsu, puikia vokalo mokykla, įspūdingu diapazonu, muzikalumu, artistiškumu. J. Muzychenko yra garsios Sankt Peterburgo pedagogės, profesorės Tamaros Novičenko, išauginusios didžiulį būrį puikių sopranų, taip pat ir Anną Netrebko, mokinė.

Trečioji premija šįkart padalinta dviem Pietų Korėjos tenorams: Kyounghanui Seo ir Inkyu Parkui. Pastarajam įteiktas ir specialus prizas – galimybė debiutuoti Klaipėdos muzikiniame teatre.

Mūsų tėvynainis baritonas Romanas Kudriašovas apdovanotas diplomu. Jam skirtas ir specialus prizas – galimybė surengti rečitalį Kintų festivalyje. Šio dainininko kelias – tai gražus darbštumo, atsidavimo ir pagarbos savo profesijai pavyzdys. Prisimenu jo stojamąjį egzaminą į LMTA – klaipėdiškis, pedagogės Valerijos Balsytės mokinys, tuomet dainavęs tenoru, iš visų išsiskyrė ypatingu muzikalumu. Akademijoje prof. Vladimiro Prudnikovo „sustyguotas“ baritonu, sėkmingai tęsė studijas Hamburgo aukštesniojoje muzikos ir teatro mokykloje, vėliau Velso tarptautinėje dainavimo akademijoje pas garsųjį pedagogą Dennisą O’Neillą ir Londono nacionalinėje studijoje. Šiuo metu Romanas jau sukaupė solidų paklausaus kviečiamo solisto repertuarą ir patirtį. Teko jį girdėti „Vilnius City opera“ statytoje P. Čaikovskio „Pikų damoje“ dainuojant Jeleckį. Barokiniuose pastatymuose Valdovų rūmuose jis parodė puikų stiliaus supratimą ir gebėjimą juvelyriškai tiksliai tai atlikti. 

Dar du konkurso diplomai paskirti tenorui iš Slovėnijos Georgui Ravnikui ir bosui Romanui Liulkinui, reziduojančiam Italijoje. Šie du dainininkai neturėjo dalyvauti finale, bet Y. Babič ir puikiam finalistui Ochirsaikhanui Erdenee (Mongolija) negalėjus atvykti, jų vietas užėmė artimiausią balų skaičių surinkusieji. Išeitų, kad šiems dainininkams nelauktai pasisekė. O jei komisija būtų nusprendusi darsyk peržvelgti pirmųjų turų neįprastąjį formatą – vaizdo įrašus, ką gali žinoti, gal tarp „iškritusiųjų“ būtų aptikusi vertesnių nei šiedu laimingieji?

Prisimenant, kad konkurse dalyvavo net 14 pretendentų iš Lietuvos ir pasidžiaugus, kad 5 iš jų pateko į antrąjį turą, galbūt kyla klausimų, kodėl pasveikinti galime tik vieną finalistą – Romaną Kudriašovą. Juk repertuaro techninius sunkumus įveikė visi. Tad ko pritrūko? Konkursas visais atvejais yra naudinga mokykla, kiekvienam dalyviui parodanti jo galimybių vertę dideliame kontekste. Juk išklausyta per 80 dalyvių! Kam įtaigos pritrūko, kam artistiškumo. Kažkas buvo akademiškas, bet... nuobodus, kažkas galbūt pavargęs... O kažkas kone atsainus ar pristigęs individualumo, kai pastebimai ryškėjo ne autentiška, o nusižiūrėta arba įteigta maniera, skonis, laikysena, gestai. Įkyriai aplanko mintis, kad vienas kitas mūsiškis vis dar negali išvengti provincialaus mentaliteto šešėlio. Kita vertus, pasirodymas tarptautiniame konkurse – tai ir galimybė išsiųsti apie save žinutę didžiulei auditorijai. Štai klausydamasi Ievos Juozapaitytės, labai įtaigiai padainavusios sudėtingą Indrės ariją iš Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ bei Miuzetės valsą iš Giacomo Puccini „Bohemos“, pagalvojau, kad ne vienas dirigentas ar režisierius galėjo atkreipti dėmesį – štai puikus kadras mano būsimam pastatymui: geri vokaliniai duomenys, gerai dainuoja, išvaizdi, išmano dramaturgiją, muzikali, lanksti. Pridurčiau, kad Ieva gerokai profesiškai ūgtelėjusi.

Konkursui pasibaigus, pasiteiravau LMTA dainavimo katedros vedėjos, konkurso vertinimo komisijos pirmininkės profesorės Astos Krikščiūnaitės, kokios gi šiuo metu dainavimo studentų tobulėjimo galimybės. Štai jos pasakojimas: „Esame nuolatiniai Baltijos ir Skandinavijos šalių operos mokyklų tinklo „Nord Opera“ dalyviai. Rengiami meistriškumo kursai, keičiamasi studentais ir dėstytojais, kuriami bendri projektai. Štai šį rudenį turėjo vykti „Bel Canto savaitė“ Vilniuje, o po jos du koncertai Valdovų rūmuose. Deja, pandemija sukliudė... „Nord Opera“ – ypač aktyvus tinklas, kasmet rengia studijas, baigiančiųjų perklausas vadybininkams ir teatrų atstovams, apmokėdami kelionės ir apgyvendinimo išlaidas. Rengiami šiuolaikinės muzikos kursai, pasirengimo perklausoms kursai, perklausos nuotoliniu būdu ir pasirengimas joms, prancūzų kalbos kursai. Apsikeitimai stažuotėmis vyksta ir per „Erasmus“ programą. LMTA yra Europos operos akademijos narė, pavyzdžiui, Florencijos L. Cherubini konservatorija taip pat. Mūsų studentai, baigę magistro studijas, turi galimybę ten vykti (kaip ir į kitas konservatorijas) trijų mėnesių arba pusės metų stažuotės, gauti stipendiją. Dažnai sulaukiame į meistriškumo kursus atvykstančių pedagogų. Pasauliui tapus atviram, studentai ir savo iniciatyva išvažiuoja tobulintis. Katedra net turi galimybę paremti juos finansiškai, na, gal ne visus. Iš LMTA skiriamų lėšų dalinai apmokame kelionę arba stojamąjį mokestį. Nuo praeitų metų vizituojančiu LMTA profesoriumi pakviestas Edgaras Montvidas.“

Tai ypač džiugi naujiena – juk turime saviškį, atvešiantį didelio pasaulio patirtį gimtinėn. Taigi, LMTA, lyg rūpestinga motina, rūpinasi savo auklėtiniais, ir girdint apie šias konkrečias galimybes kone sukasi galva. Atsidariusi nuorodą ir skaičiuodama Europos mokyklas, į kurias mūsų studentai gali vykti tobulintis, pamečiau ir skaičių – jų yra gerokai per šimtą... 

Kiekvienas besimokantis dainuoti svajoja apie operos teatrą. Mūsų teatras, regis, taip pat rūpinasi galimai būsimų solistų tobulėjimu. Pradėję semtis scenos įgūdžių jau akademijoje, absolventai per konkursą gali tikėtis patekti į LNOBT stažuotojų grupę.

Tačiau teatro vadovas Jonas Sakalauskas apgailestavo, kad jei stažuotojas net ir gerai užsirekomenduotų, priimti jį į trupę nėra galimybės, nes reikėtų ką nors atleisti iš dabar esančių 20 etatinių solistų. Tai skausminga procedūra. Tad lieka laviruoti ir derinti visus įsipareigojimus, užtikrinant pasirodymus teatro scenoje ir jauniesiems, ir etatiniams, ir pasaulio solistams, kaip ir dera nacionaliniam teatrui – aukščiausio rango valstybinei meno instancijai. LNOBT kaip instituciją, tolygią Valstybės ar Tautos teatrui, įvardino ir muzikologas, Lietuvos operos istorikas, prof. Jonas Bruveris, sakęs, kad tautiškumo aspektas čia yra moralinis. Teatro vadovas savo misiją sakė matąs siekyje suderinti teatro, statytojų, solistų, publikos ir finansinius klausimus; į repertuarą įtraukiant didžiųjų operų ir baletų pastatymus; auginant naują kartą; įsteigiant teatre savotišką „ekologinį inkubatorių“, suburiant ir kūrėjus, ir atlikėjus, kad gimtų nauji muzikos ir šokio veikalai. Be to, anot direktoriaus, reiktų atgaivinti ir buvusią operos studiją. Visa tai vadovas tikisi įgyvendinti, antraip jis čia neliksiąs, nors tikslus pasiekti nebūsią lengva, kadangi vadinamasis operos verslas pasaulyje esąs sudėtingas, o produkcija brangi. Teatras stokoja vadinamųjų instrumentų: stinga valstybės skatinimo, teatre trūksta vietos repetavimui, mažai kambarių... Viltis dedama į būsimą priestatą. Atsirastų ten ir kamerinė salė. Taigi, ledai pajudėsią. 

Konkurso apdovanojimų ceremonijoje žiuri pirmininkė prof. A. Krikščiūnaitė kalbėjo, kad Tarptautinis Virgilijaus Noreikos konkursas yra ypatinga Lietuvos dainininkų bendruomenės šventė. Tad tegu įgaus toji šventė gražų pagreitį, tegu sugrįžta ji reguliariai – būna aukštų kriterijų, brangaus pastovumo garantas ir, A. Krikščiūnaitės žodžiais tariant, konkreti žinia apie Lietuvą neramių virsmų kupiname, kosmopolitiškai globalėjančiame pasaulyje.