Anapus plaktukų ir stygų

Daugelis Lietuvos kultūrinių renginių šiemet negalėjo įvykti jiems įprastu laiku. O tiems, kurie nusprendė į koncertus kviesti klausytojus kaip numatyta, prireikė nemažai ryžto derinant atlikėjų atvykimą, sales, skelbiant programas. Tokius išbandymus atlaikė ir senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ rengėjai. Festivalis vyksta kasmet rugsėjį ir būtų tikrai apmaudu, jeigu nebūtų įvykęs būtent 30-asis, jubiliejinis, festivalis, kuris per tris savo gyvavimo dešimtmečius ir užsiaugino gerbėjų ratą, ir nusipelnė būti vadinamas vienu ryškiausių (jei ne vieninteliu) senajai muzikai skirtu renginiu.

Šiemet nežinomybė lydėjo iki paskutinės minutės. „Likus vos savaitei iki pirmojo koncerto, galutinai apsisprendėme festivalį vis dėlto surengti“, – sako ilgametis festivalio meno vadovas Darius Stabinskas. Tačiau sunkiausių išbandymų atnešė jau atidarymo koncertas – festivalį turėjęs pradėti „Maro laikų orkestras“ (koks simboliškas pavadinimas!) iš Lenkijos savo pasirodymą atšaukė, virusą nustačius kolektyvo nariui. Juos pakeitė lenkų vokalinis ansamblis „Jerycho“, viešėjęs festivalyje prieš porą metų ir tąkart šiltai sutiktas publikos. Pandemijos iššūkiai muzikai, kaip ir daugeliui kitų ekonomikos, kultūros, viešojo gyvenimo sričių, atvėrė ir naujų galimybių. Senosios muzikos gerbėjai virtualiai galėjo įžengti į Goricijos sinagogą Italijoje – iš ten buvo transliuojamas ansamblio „Lucidarium“ koncertas „Garsai iš Šailoko Venecijos“, stebėti šokio operos „Sognando la morte“ pastatymą iš Varšuvos (parengė „Royal Baroque Ensemble“). Vis dėlto festivalio uždarymo renginį, kuriame planuota gyvai atlikti sakralines Johanno Sebastiano Bacho ir Georgo Philippo Telemanno kantatas, deja, teko nukelti į kitus metus.  

Tarp trylikos šiųmečio festivalio renginių – ir minėtieji virtualūs, ir įprasto formato soliniai rečitaliai, ansamblių koncertai. Gailestingumo šventovės (GŠ) ansamblio ir Stalo teatro parengta programa „Šv. Jackus“ pratęsė koncertų vaikams ir visai šeimai tradiciją. Rugsėjo 24–27 d. festivalis surengė grigališkojo choralo – improvizacijų fauxbourdon technika kursus, jiems vadovavo Jeanas-Étienne’as Langianni (Prancūzija).

Tačiau pirmiausia vertėtų išsamiau aptarti išskirtinį dėmesį festivalyje pelniusį instrumentą – klavesiną. Greta kelių ryškių rečitalių (apie juos kiek vėliau), festivalis surengė ir pirmąjį Lietuvoje bei Baltijos šalyse tarptautinį klavesinininkų konkursą, kuriam suteikė žymaus XVII a. jėzuito, Lietuvos muzikologijos pradininko, Vilniaus universiteto retorikos profesoriaus, įvairių veikalų autoriaus Žygimanto Liauksmino (lot. Sigismundus Lauxmin) vardą. Tiesioginių jo veiklos sąsajų su klavesino menu vargu ar rastume, tačiau, kita vertus, iškilios baroko figūros vardas konkursui suteikia solidumo (juk jau nuo viduramžių žinomi bandymai įtvirtinti kokį nors reiškinį kliaunantis autoritetais), be to, dar jokiam renginiui turbūt nebuvo eksploatuojamas. Žygimanto Liauksmino vardas tarsi brėžia konkurso gaires kreipti dėmesį į XVII a. Lietuvos jėzuitų aplinką, produkavusią vaisingą muzikinę kultūrą, ir skatina išvysti lietuvišką klavyrinės muzikos paveldą, kuris, nors jau dabar ir neblogai žinomas specialistams, vis dar nėra išpopuliarintas tarp plačiosios auditorijos. Itin svarbu, kad žinia apie jį sklinda ir į kitas šalis – taip mūsų muzikinis palikimas tinkamai įsilieja į bendrą europinį kontekstą.

Konkurso sumanytoja ir meno vadovė klavesinininkė Alina Rotaru (kelerius metus gyvenanti Lietuvoje, dėstanti ir Brėmeno menų universitete) savo pastarųjų metų veiklą paskyrė Lietuvos senosios klavyrinės muzikos studijoms ir jos propagavimui, taigi nenuostabu, kad ir tarp privalomų konkurso kūrinių atsirado kompozicijos iš XVII a. mūsų regiono muzikos šaltinių – Kražių rankraščio, Sapiegų tabulatūros ir Braunsbergo (Olivos) tabulatūros. Pastarųjų dešimtmečių senosios muzikos studijos, istoriškai informuotas požiūris į klavyrinę muziką  leidžia naujai pažvelgti ir į pačias kompozicijas, jų perrašus – atlikėjų jau nebetenkina prieš 16 metų išleistos klavyrinės XVII a. minėtų rinkinių (Kražių ir Sapiegų) natos, todėl naujos šifruotės atveria kelią ir naujoms interpretacijoms.

Lankstaus reagavimo į pasikeitusias aplinkybes (kelionių apribojimai ir kt.) prireikė ir organizuojant konkursą. Kaip pasakojo A. Rotaru, „pasižvalgę, kad kiti atlikėjai randa įvairiausių būdų prisitaikyti prie naujos situacijos, perkeldami koncertus, konferencijas į virtualią erdvę, pagalvojome, kodėl neperkėlus ir konkurso, juk situacija gali ir dar blogėti. Tad gegužės mėnesį apsisprendėme ir paskelbėme konkurso sąlygas interneto svetainėje ir „Facebook“ profilyje: kad dalyviai atsiųstų abiejų turų ir baigiamojo koncerto vaizdo įrašus. Registravosi 21 dalyvis, vėliau liko 15, jie susidorojo su visais reikalavimais ir sąlygomis“, – teigė klavesinininkė. Organizatorių nuomone, dalyvių galėjo būti ir daugiau, tačiau net prašymas pateikti grojimo vaizdo įrašus buvo sunkiai įgyvendinamas, mat kai kurie jaunieji atlikėjai nė negalėjo prieiti prie instrumentų savo mokslo institucijose, uždarytose dėl karantino. Nenuostabu, kad konkurse nedalyvavo nė vienas lietuvis – mūsų koncertinėje scenoje pasirodančių klavesinininkų man pavyko suskaičiuoti tik šešis (ir ne visi konkursui tiktų pagal amžiaus cenzą), o šiuo metu klavesino specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja tik viena studentė.

Pateiktus vaizdo įrašus vertino tarptautinė žiuri, ją sudarė A. Rotaru ir Balys Vaitkus (Lietuva), Imbi Tarum (Estija), Māris Kupčas (Latvija), Marekas Toporowskis ir Marcinas Szelestas (Lenkija). Į antrą turą buvo atrinkti septyni dalyviai, o po virtualios perklausos paaiškėjo prizinių vietų laimėtojai. III vieta paskirta Pieteriui Janui Verhoyenui iš Belgijos, II premiją pelnė Weronika Janyst iš Lenkijos, o pirmoji vieta paskirta prancūzei Chloé de Guillebon, 24-erių metų Bazelio „Schola Cantorum“ magistrantei. Rugsėjo 18 d. Valdovų rūmuose galima buvo gyvai stebėti laureatų koncerto transliaciją ekrane. Žinoma, nors pojūtis klausantis muzikavimo internetu yra kur kas kitoks, visi prizininkai paliko puikų įspūdį. W. Janyst (taip pat dirbanti ir prie klavesinų priežiūros, derinimo) labai kruopščiai ir tiksliai interpretavo pasirinktus kūrinius, tačiau muzikavimui galbūt kiek pritrūko laisvumo ar polėkio. Tačiau panašios statikos nė kiek nesijautė skambinant Ch. de Guillebon, čia buvo justi labai natūralus frazių kvėpavimas, frazuotė, kurią gausūs senosios stilistikos pagražinimai dar ir sustiprino. Ypač autentiškai ir muzikaliai ji atliko Jeano-Henri d’Anglebert’o Siuitą g-moll, kurioje atsiskleidė visas prancūzų klavesino tradicijos grožis (beje, d’Anglebert’o sudaryta klavesino muzikos ornamentikos lentelė padarė įtakos ne vien Couperinui ar Rameau, bet ir Bachui). Chloé pelnė ir du specialiuosius prizus: už geriausią Lietuvos ir Lenkijos muzikinio paveldo atlikimą apdovanota „Banchetto musicale“ piniginiu prizu, o Rygos senosios muzikos centras suteikė jai galimybę surengti koncertą jų organizuojamame koncertų cikle (Talino klavesino festivalis savame „Fringe“ koncerte pakvietė koncertuoti W. Janyst). Į klausimą, ar žiuri vieningai sutarė dėl prizinių vietų paskirstymo, A. Rotaru atsakė, kad dėl to didelių nesutarimų nebuvo. Žiuri nariai bendravo per vaizdo konferencijas. „Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos kreipėme dėmesį, buvo techninis pasirengimas, istoriškai informuotas skirtingų stilių išmanymas, ekspresyvumas, inovacija, pasirinktos programos kompleksiškumas ir sudėtingumas bei klavesino, kaip mechaninio instrumento, pažinimas (derinimas, registrų naudojimas ir pan.)“, – atskleidė konkurso meno vadovė.

Klavesino muzikos tomis dienomis išklausiau turbūt daugiau nei per visą dešimtmetį. Greta Žygimanto Liauksmino konkurso, festivalio programoje vyko ir du klavesino rečitaliai, leidę susikoncentruoti į konceptualias programas. Pirmąjį surengė viešnia iš Šveicarijos Corina Marti, šiuo metu dėstanti Bazelio „Schola Cantorum“. Koncertą, skirtą Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės 500-osioms gimimo metinėms, ji paskyrė lenkų klavyrinei muzikai – atliko kompozicijas iš Jano Liubliniečio tabulatūros. Šis XVI a. pradžioje gyvenęs lenkų kompozitorius ir vargonininkas sudarė vieną iš ankstyviausių ir didžiausių tabulatūrų – muzikos rinkinį (daugiau kaip 350 kūrinių), kurį papildo ir muzikos teorijos veikalai. Joje, greta lenkų autorių, yra daug to meto žymių Europos kompozitorių kūrinių aranžuočių klavyrui, vadinamųjų intavoliacijų. Koncerto programą atlikėja suskirstė į penkis blokus, kurių kiekvieną pradėjo preambule (Preambulum), savotiška preliudo pirmtake, kurios užduotis buvo „įvesti“ į tam tikrą tonaciją. Šiuos daugiau ar mažiau improvizacinės prigimties kūrinėlius keitė giesmių (Johannas Walteris, Antoine’as Brumelis), šansonų (Claudinas de Sermisy), kompozicijų liutniai (Ludwigas Senflas) intavoliacijos, taip pat populiarūs ano meto šokiai (pasamecas, corea), tarp jų ir lenkiški. Atlikėja, iš pradžių studijavusi baroko muziką, vėliau susitelkė į viduramžių ir Renesanso epochos muzikinį palikimą ir jau 17 metų Bazelyje dėsto grojimą klavesinu ir išilginėmis fleitomis. „Klavesino garsu žavėjausi nuo vaikystės, vėliau meilę šiam instrumentui sustiprino ir Romano Polańskio filmas „Bebaimiai vampyrų žudikai“, – šypsodamasi prisimena C. Marti (klavesinas skamba šio filmo kompozitoriaus Krzysztofo Komedos garso takelyje). Vilniuje skambėjusios kompozicijos iš Jano Liubliniečio tabulatūros jau įrašytos į kompaktinę plokštelę, už kurią C. Marti buvo apdovanota Liublino miesto prezidento medaliu, įvertinant jos išskirtinę meninę veiklą ir nuopelnus Lenkijos muzikinei kultūrai.

Antrąjį klavesino rečitalį surengė jau aptarto klavesinininkų konkurso meno vadovė A. Rotaru. Nebe pirmus metus aktyviai prisidedanti prie festivalio organizavimo, su Dariumi Stabinsku ji inicijavo ir ansamblį „Morgaine“, kurį subūrė senajam Lietuvos muzikos paveldui atlikti bei puoselėti. Domėjimasis juo atsispindėjo ir programoje „Chiara e lucente stella“ (pavadinimą įkvėpė Hanso Leo Hasslerio kanconetė), kuri nuskambėjo iškart po klavesinininkų konkurso finalo transliacijos Valdovų rūmuose. Savo pastarojo laiko tyrimus paskyrusi domėjimuisi senosiomis Lietuvos ir Lenkijos tabulatūromis, A. Rotaru rečitalyje pakvietė išgirsti daugelį to meto muzikos žanrų, susipažinti su jos interpretacijos ypatumais. Atlikėja skambino dviem klavesinais, todėl jau ši įvairovė, taip pat ir dažniau keičiami jų registrai, leido atsiskleisti kūrinių savitumui. Ir A. Rotaru, ir C. Marti pasirinko akademinio rečitalio formatą, nors, manau, ne vienas klausytojas būtų mielai paklausęs ir pačių atlikėjų komentarų apie kūrinius.

Rečitalis Vilniuje įvyko jau pristačius šią programą Latvijoje, Estijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje (šių metų kovo mėn. ji turėjo nuskambėti ir JAV, tačiau koncertai dėl pandemijos buvo atšaukti), o artimiausiu metu A. Rotaru planuoja programą įrašyti į kompaktinę plokštelę.

Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad klavesinas yra vienas tokių instrumentų, kuriam atlikėjas turi visiškai atsiduoti. Panardindamas rankas į klaviatūrą ir perduodamas energiją per klavišus ir plaktukus į stygas, – tik tuomet pasieki gyvąjį garsą ir jį modeliuoji. Atlikėjas negali būti abejingas tam, ką skambina, ar tai būtų iš pirmo žvilgsnio monotoniškas ričerkaras, ar linksmesnė kancona, ar ugningi saltus ar Tantz. Taigi nebūtų įmanoma toleruoti blankaus skambinimo klavesinu – ir, dėkui visiems „Banchetto musicale“ klavesinininkams, to festivalio koncertuose patirti tikrai neteko.