Epocha su Maestro

Rugsėjo 22 dieną, per patį Jo gimtadienio vidudienį, Jo vardo konkurso finalo išvakarėse, Nacionalinio operos ir baleto teatro Raudonojoje fojė su meile buvo atidengtas skulptoriaus Gedimino Piekuro sukurtas biustas. Prieš tai aplankytas Jo kapas Menininkų kalnelyje. Vakare – šv. Mišios dainininko pamėgtoje Babriškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje Varėnos rajone...

Bet aš prisiminiau vieną saulėtą dieną. Niekas nė nepagalvojom, kad matytis liko nedaug. Gal grįžom iš koncerto, gal tik ruošėmės vykti. Būriavomės prie maestro namų. „Profesoriau, – pasakiau, – balsas tik jaunėja, tik jaunėja, tai čia pat susitariam, kad dainuosit iki devyniasdešimties, o tada – žiūrėsim.“ Nusijuokė. Bet neužginčijo. Ir būtų taip padaręs. Nes niekas pasaulyje sulaukęs aštuoniasdešimties su viršum, taip nedainavo ir nedainuoja. Na, buvo toks italas Giacomo Lauri-Volpi, kuris aštuoniasdešimt penkerių trumpam pasirodė scenoje Madride, savo vardo dainininkų konkurso koncerte. Bet nugyveno beveik aštuoniasdešimt septynerius. O Virgilijui Noreikai tik dabar būtų aštuoniasdešimt penkeri. Todėl neabejoju, kad jis būtų išpildęs tai, ką visai ne juokais kaip ir susitarėm. Ir dar neabejoju, kad jis būtų parklupdęs visus ant kelių. Lietuvos vokalo genijus.

Todėl man kažkaip atrodo beviltiška čia rašyti kažin ką apibendrinančio. Manau, V. Noreikos vokalo meno apibendrinimai dar ateity. O šiandien jis tebėra su mumis. Ir pasakoja savo nesibaigiančias gyvenimo ir kūrybos, scenos nuotykių, kelionių įspūdžių istorijas. Tai ir priminsiu kelias, iš senų laikų.

„Didžiausią klaidą savo, dainininko, gyvenime padariau iš... laimės. Matyt, kaip ir daugelis žmonių. Liūdniausia ir kartu juokingiausia, kad tai atsitiko ne kur kitur, o teatre „La Scala“, į kurį per tokius vargus patekau ir kur taip gerai užsirekomendavau. O buvo taip. Visi katalikai žino, kad kovo 19-oji yra Juozinės. Itališkai – Giuseppe. Didelė šventė. O Italijoj, ypač Milane, Giuseppe – juk tai dar ir Verdi vardas! 1966 m. kovo 13-ąją aš „La Scaloje“ padainavau Pinkertoną. O šalia teatro už Verdi pinigus pastatytuose „Casa Verdi“ kiekvienais metais kovo 19 d. vyksta didelis koncertas tuose „Verdi namuose“ gyvenantiems „La Scala“ scenos veteranams, pensininkams, pasiligojusiems... Ir štai mane pakviečia dainuoti tame jaudinančiame koncerte. Ne šiaip dainuoti, o atstovauti „La Scala“! Dainavau visas tris Hercogo arijas iš „Rigoleto“. Buvau koncerte vienintelis tenoras. Dar dainavo solistė iš „Metropolitan“, garsusis italų bosas Nicola Rossi-Lemeni, beje, vėliau dainavęs Pilypą mūsų senojo teatro uždarymo spektaklyje „Don Karlas“ ir, sužavėtas Truikio dekoracijų, sakęs, kad jos labai tiktų italų operos teatro scenai. Koncertas praėjo puikiai, po jo turėjo būti lyg ir trumputės atostogos, tai su draugais kelias dienas šauniai pabaliavojau... „Juozinės – Giusepinės“ galų gale, po šimts, aš Milane – ir man ploja. Ir dar kaip ploja!

O netrukus „La Scaloje“ turėjo įvykti Verdi operos „Simonas Bokanegra“ premjera. Turėjau parengti pagrindinę tenoro partiją – Gabrielio vaidmenį. Aš tą partiją seniausiai mokėjau ir buvau visiškai ramus. Ir štai operos premjeroje – skandaliukas: etatinis teatro tenoras Bruno Prevedi nebaigia spektaklio. Kitą dieną girdžiu: „Virgilio, šiandien tavęs ateis pasiklausyti dottore Bianci, turėsi dainuoti vietoje Prevedi.“ O aš, jau išlepęs, o dar pabaliavojęs, pradedu prieš jį maivytis: žinote, aš pastaruoju metu šiek tiek nesilaikiau režimo, nežinau kokios formos būsiu, tata-ta, tata-ta... Išklausęs mano išvedžiojimų, generalinio direktoriaus pavaduotojas vokalo reikalams Bianci neištaręs nė žodžio išėjo. Taip padariau didžiausią kvailystę – nepagalvojau, kad „La Scaloje“ mažiausiai du šimtai tenorų tik ir laukia, kad kuris iš dainuojančių susirgtų ir tada kažkuriam laimingajam bus pasiūlyta jį pakeisti, o gerai pasirodžius suteiktas šansas likti scenoje ilgesniam laikui. Tai gali nulemti tolesnę karjerą. O aš... Netrukus sužinojau, kad buvo jau nuspręsta mane paskirti dainuoti visus šešis premjerinius „Simono“ spektaklius ir Bianci atėjo man apie tai pranešti! Didesnės klaidos per savo artistinę karjerą nesu padaręs.“

Pačiame savo talento žydėjime V. Noreika pabuvojo tolimojoje ir kaip tik tuo metu žydinčioje Japonijoje.

„Gastrolių pabaigoje išskridome namo. Lėktuvas nusileido Maskvoje. Visi suklegėjo, ėmė ruoštis išlipti. Čia pasirodė stiuardesė, paprašė dėmesio ir sako: „Prašau visus pasilikti savo vietose, o draugas Noreika su daiktais ateikite prie išėjimo.“ Blusos perbėgo nugara, – iš filmų buvo pažįstama frazė „su daiktais prie išėjimo“. Sovietmečiu rusiškai ji skambėjo kone makabriškai. Tai reiškė du dalykus: pabuvojęs „ten“ gal būsi paleistas (mažiau tikėtina), o gal ištremtas, sušaudytas, sunaikintas. Dar spėjau pagalvoti, ką aš per tuos tris mėnesius Japonijoje pridariau ar prišnekėjau. Niekur nedingsi, susirenku mantą ir ateinu. Akurat. Apačioje prie trapo stovi juoda „Volga“ ir žmogus juodu lietpalčiu. Veš į saugumą, ne kitaip... – pagalvoju, – viskas. Leidžiuosi trapu žemyn, o tas žmogus pamažu kelia skrybėlę ir taria: „Draugas Noreika, už valandos Jūs turite dainuoti Kremliaus suvažiavimų rūmuose. Verterio ariozo iš Massenet operos „Verteris“. Rusiškai.“ Nespėjau net atsitokėti. Sakau, kad neturiu kostiumo. „Kostiumas jums paruoštas – Alfredo frakas iš „Traviatos“. Tai, kad teks dainuoti iš automobilio tiesiai išėjus į sceną, manęs netrikdė. Ne pirmą kartą. Bet kaip palengvėjo, kai suvokiau, kad juoda „Volga“ ne iš „tam tikros“ įstaigos! Suvažiavimų rūmuose mikliai buvau aprengtas, nupudruotas ir trenkiau žavųjį ariozo. Po to mane nuvežė į viešbutį, ten radau savo daiktus, pristatytus iš oro uosto, įteikė specialiai nupirktą bilietą į Vilnių ir tada jau tikrai parskridau namo.“

Tais pačiais 1970 m. pelnęs SSRS liaudies artisto vardą, V. Noreika nusprendė iš karto pasirodyti Maskvos publikai. Kalk geležį, kol karšta! Mušk priešą jo apkasuose! Jo rečitalis įvyko garsiojoje Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje – tuomet vienoje iš penkių geriausių pasaulyje. Tikriausiai ne vieno – mėgėjo ir profesionalo, draugo ir priešo – galvoje sukirbėjo: ar ne per anksti? Ir apskritai, išsišokėlis... O salė pilna, joje daug Maskvos konservatorijos profesorių ir visokio plauko funkcionierių. V. Noreika surizikavo. Programoje, kaip pasakytų specialistai, visų tenorų „nudainuotas“ repertuaras: Lenskio arija, Vladimiro kavatina, Rudolfo arija iš Verdi „Luizos Miler“, de Grijė arija iš „Manon Lesko“. Ir populiarūs rusų romansai, dar Bizet, Griego, Liszto dainos.

Po koncerto Maskvos kritikams beliko dar kartą konstatuoti, kad solistas pademonstravo savo puikų, gražų balsą, muzikalumą, sceninio elgesio laisvę ir aukščiausią meistriškumą; kad visus kūrinius dainavo originalo kalba, o jo dikcija visur nepriekaištinga; kad dainas atliko juvelyriškai subtiliai ir stilingai; kad balsas liejosi lygiai, lyg kokia šviesa, užpildanti konservatorijos salę; kad scenoje visi matė subrendusį, ryškios meninės individualybės meistrą, turintį ne tik reto grožio balsą, bet ir puikius išorinius duomenis. Ir kad V. Noreika yra tiesiog vienas geriausių tenorų, kuriuos kada girdėjo ir matė Maskva. Žodžiu, ką tik „iškeptas“ jauniausias SSRS liaudies artistas atėjo, pamatė ir nugalėjo.

„Turbūt kiekvienas dainininkas didžiausią malonumą patiria dainuodamas savo tėvynainiams gimtąja kalba. Todėl nepritariu savo studentams, kurie vos atėję į akademiją iš karto griebiasi italų ar prancūzų kalbos. „Ne, mielasis, – sakau, – išmok lietuviškai, pajusk kalbos grožį, paties žodžio skambėjimą, o tik tada imkis kitų kalbų. Jeigu dainininkas neturi širdies, jis – amatininkas. Balsas yra pats gražiausias instrumentas pasaulyje ir jokia elektronika nepakeis balso, kuriuo dainuoja širdis.“ Per amžių amžius, Maestro.