Dieviškai skambantis pragaro kankanas

Kaip sakoma, humoras – dalykas rimtas, tad operetė šių dienų statytojams yra tarsi sunkioji artilerija, su kuria netyčia gali susisprogdinti. Rafinuotas humoras ir elegancija – aristokratiškas derinys, nuobodžiaujančios aukštuomenės dykinėjimo stilius, įvaldytas XIX a. Europos didmiesčiuose, kur ir tarpo operetė. XX a. kataklizmai nustūmė operetę į laisvalaikio užribius, iškėlę demokratiškesnę miuziklo formą ir popdainos žanrą. Tik Austrija, ilgėdamasi savo imperinės praeities, vis dar sėkmingai puoselėja operetės tradiciją, investuodama į šio žanro specifikos įvaldymo ugdymą. Visur kitur operečių atlikimas gana keblus. Dainininkams reikia paslankaus, didelio diapazono balso, gerai įvaldytos smulkios technikos, sklandaus perėjimo iš dainavimo į kalbėjimą. Negana tokių akrobatinių vokalinių užduočių, dar būtina gracingai judėti ir puikiai šokti! Jei viso to nėra, žiūrovų laukia didelis nesmagumas ir gailestis, sumišęs su pasidygėjimu. Todėl rimti režisieriai ir dainininkai vengia operetės, o nerimti dažniausiai užsiima žiūrovų kankinimu.

Štai su tokiu nusiteikimu rugsėjo 18-osios vakarą įsitaisiau Klaipėdos Žvejų rūmų salėje, kur Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė Jacques’o Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ premjerą. XIX a. Paryžiuje klestėjo „demimondas“ – kurtizanės, prostitutės, kokotės, kabaretai ir, žinoma, viešnamiai. Intelektualų ir bohemos salonuose diskusijų temos taip pat buvo drąsios. Visa tai paveikė prancūziškąją operetę – juslingesnę ir drąsesnę už vienietiškąją. Operetėje „Orfėjas pragare“ (1858), kurią Offenbachas išdidžiai vadino komiška opera (opéra bouffe), autorius ne tik panaudojo kankaną, kuris dėl perdėm atviro erotiškumo oficialiai tuo metu buvo draudžiamas, bet ir pačios operetės siužete (libreto autoriai Hectoras Crémieux ir Ludovicas Halévy) stipriai per dantį patraukė antikinį graikų mitą apie Orfėją ir Euridikę, lig tol nuo Claudio Monteverdi iki Christopho Willibaldo Glucko ir Josepho Haydno operos scenoje regėtą tik tragedijos pavidalu. Offenbacho herojai – vienas kitam įgrisusių sutuoktinių pora; Orfėjas pasinėręs į kūrybos ir konservatorijos reikalus, tad jam tik trukdo nuobodžiaujanti Euridikė, mezganti romaną su kaimynu Aristėju. Kūrinyje dekonstruojama graikų mito fabula, virtuoziškai žongliruojama archetipais, priskiriant jiems priešingas prasmes, kartkartėm lyg prieskonių įmetant aliuzijų į operetės autorių laiką. Pastarąją idėją lyg teniso kamuoliuką pagavo klaipėdietiškojo pastatymo režisierė Rūta Bunikytė ir galbūt libreto į lietuvių kalbą vertėja Audronė Grigienė-Olejniczak, užmetusios keletą replikų ir iš mūsų dienų aktualijų.

R. Bunikytės kūrybinėje biografijoje – nemažai miuziklų ir operečių, pastatytų KVMT, o „Orfėjo pragare“ estetika rodo įgytą patirtį bei muzikinio teatro vingrybių, kuriose dažnai sprandą nusilaužia teatro grandai, išmanymą. Tai tik dar sykį įrodo, kad operetės, miuziklo režisūra – irgi talento bei įdirbio reikalaujanti specifinė profesija, kiek kitokia nei operos ir visiškai kitokia nei dramos teatro.

Šio pastatymo didžioji sėkmė – scenografija ir personažų kostiumai, kuriuos neįmantriai, minimalistiškai, estetiškai vientisai sukūrė dailininkė Renata Valčik, įkūnydama režisierės idėją matyti spektaklį kaip nuolatinį judėjimą tarp dangaus ir pragaro, todėl pagrindinė scenografijos detalė – laiptai, kuriais herojai juda tai vedami savo dieviškos prigimties, tai nuodėmių tempiami pragaro link. Dieviškojo baltumo fone nuostabaus grožio suknelėmis sklaidosi gundymams neatsparios moteriškosios dievybės, o dievai lyg politikai su smokingais ar idealiai prigludusiomis eilutėmis šmirinėja su spiečiais dviprasmiškų minčių. Visą šią spalvų ir siluetų harmoniją lyg peiliu kartkartėmis rėžteli įspūdingoji Viešoji nuomonė (Dalia Kužmarskytė) – pusiau vyras, pusiau moteris, „su daugeliu veidų“ –  aukščiausioji jėga, kurios bijo net nuodėmių valdomi dievai.

Premjeroje matėme daugiausia jaunąją teatro kartą – gražius, gracingus solistus. Vokalinė spektaklio pusė tokių komplimentų kol kas nenusipelno. Pirmojo veiksmo jaudulį ir balsų virpulį dainininkai daugmaž įveikė antrame ir daugelis atskleidė savo galimybių potencialą. Yra kur tobulėti. Netruks prabėgti laikas, ir uostamiesčio centre išdygs naujasis teatro pastatas, kuris, kaip įprasta naujoms erdvėms, ims traukti ne tik publiką, bet ir artistus iš toliau, tad jauniesiems klaipėdiečiams metas sustiprinti savo vokalines pozicijas, idant jie taptų naujosios scenos spiritus movens. Išskirčiau Euridikę – Beatą Ignatavičiūtę. Gaivus jos tembras, artistinis paslankumas teikia didelių vilčių kaip ateity puikaus koloratūrinio soprano, ryškiosios Klaipėdos primadonos Ritos Petrauskaitės įpėdinės.

Komplimentai skrieja spektaklio muzikos vadovui, dirigentui Tomui Ambrozaičiui už gerai parengtą orkestrą ir subalansuotą spektaklio visumą. Puikiai padirbėjo ir choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), o dar šauniau – baleto trupė (choreografė Inga Briazkalovaitė), suteikusi nepakartojamų estetinių potyrių.

„Orfėjas pragare“ – stiprus koziris KVMT repertuaro dėlionėje. Spektaklio kūrėjai gaiviai pristatė operetę be pabrėžtinių nuorodų į aktualijas, pasitikėdami veikalo gyvybingumu, kurį tik reikia skvarbiai įžvelgti ir išskleisti žiūrovams. O žiūrovai tuomet nusiramina, pasitikėdami statytojų profesionalumu, ir džiaugiasi puikia pramoga.