Birbynės (ne)autentiškumas ir amžinoji klasika

Ar dar vis į birbynę žiūrime kaip į lietuvių liaudies instrumentą, tinkamą atlikti tik lietuvių liaudies muziką ir jos aranžuotes? Ar užkietėję „autentiškumo“ šalininkai vis dar gali prieštarauti, kad palyginti neseniai sukonstruotu bei patobulintu lietuviškuoju instrumentu negalima atlikti klasikinės ar net šiuolaikinės muzikos? Gal teko lyginti nepilną šimtmetį gyvuojančios birbynės tembrą su senaisiais Vakarų Europos instrumentais, tokiais kaip baroko obojus ar šalamaja? Juk šių instrumentų garso spalvingumas yra neįtikėtinai panašus į birbynės, nors pastaroji išlaikė ir išlaiko savo tembrinį unikalumą. Šie klausimai dar niekada nebuvo tokie svarbūs kaip dabar, kai atsiranda (o peržvelgus birbyne įvairialypę muziką grojančių solo atlikėjų plejadą – ir buvo!) vis daugiau grojančių birbyne ir, nepabijokime šio žodžio, vertinusių jos tembrą kaip unikumą, muzikantų. Pranciškus Budrius, Antanas Smolskus (1951–2003), Pranas Tamošaitis (1931–2007), Romualdas Apanavičius, Vytautas Tetenskas, Kastytis Mikiška, Darius Klišys, Egidijus Ališauskas, Vytautas Kiminius, netgi amerikietė Carol Robinson garsina šį lietuvišką instrumentą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Vienas iš šios plejados narių – birbynininkas Vytautas Kiminius – su Čiurlionio kvartetu rugsėjo 20 d. popietę pasirodė Trakų pilies Didžiojoje menėje, Nacionalinės filharmonijos surengtame koncerte „Rudens garsų peizažai“ iš ciklo „Muzika Trakų pilyje“. Muzikantai pristatė itin spalvingą muzikinę programą, sudarytą iš įvairių lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, paįvairintą įvairių kraštų folkloro gaidomis.

Koncertą pradėjęs Jono Švedo „Raliavimais“, V. Kiminius publiką tarsi supažindino su ta archaine birbynės prigimtimi, kurią ne vienas lietuvių kompozitorius savaip bandė suvaldyti bei savitai panaudoti kūryboje, atskleidžiant nacionalinę tapatybę. Jautrios birbynininko išgaunamo garso atakos, dainingas legato puikiai skambėjo ir antrame koncerto kūrinyje – Vytauto Mikalausko siuitoje „Tėviškės keliais“, pritariant Čiurlionio kvartetui.

Programą pradėję itin nuosaikiai, lietuvių kompozitorių kūrybos dalį muzikantai užbaigė pasauline premjera – pristatydami naujausią kompozitoriaus, folkloristo, kantri muzikos atlikėjo Algirdo Klovos kūrinį „Ramus rytas“. Kalbėdamas apie savo kompoziciją A. Klova neslėpė, kad mintis parašyti stambesnės apimties kūrinį birbynei ir styginių kvartetui brendo ilgai, tačiau tik dabar jis šiam kūriniui atrado konkrečius atlikėjus. Nuo pat pirmų taktų buvo galima atpažinti, kad tai – A. Klovos kūrybos vaisius. Styginių kvarteto pagrindas gal kiek primena ne vieną autoriaus kompoziciją smuikui, kartkartėmis išryškina pagrindinę temą, kurią pirmoje kūrinio dalyje lyriškai išdainavo birbynė. Kompozicijos pavadinimas, nuteikiantis ramaus ryto vaizdiniui, prasidėjus muzikai sudarė kiek kitokį įspūdį. Gal kiek per aktyviai grojo kvartetas? Ganėtinai aštrios jų atakos ne visuomet leido įsijausti į „ramaus ryto“ peizažą, nors pirmoji kūrinio dalis, palyginti su antrąja, buvo tikrai rami. Tačiau vidurinėje dalyje, kuri paryškinama šešioliktinių judėjimu ir akcentuojamu ritmu, tarsi pritrūko atlikimo laisvės. Paskutinėje dalyje muzikoje vėl sugrįžtama į pirminę, ramesnės medžiagos variaciją. Nors šis, naujausias, autoriaus kūrinys nėra itin išskirtinis, neblėstantis A. Klovos muzikinės kalbos lietuviškumas visuomet koncertiniam vakarui suteikia tautiško jaukumo įspūdį.

Antra koncerto dalis, prasidėjusi Johanno Sebastiano Bacho Arija iš kantatos, BWV 156, atvėrė duris Vakarų Europos klasikos hitams. Buvo labai įdomu išgirsti, kaip muzikantai traktuoja vieną ar kitą kūrinį, kaip birbyne atliekamos obojui ar klarnetui parašytos partijos, ir kaip jos dera su mūsų nacionaliniu instrumentu.

Turbūt kiekvienas baroko muzikos gerbėjas pritartų, kad atsispirti jos grožiui yra tikrai sunku, kaip ir šią muziką atlikti. Šįkart atlikėjams sunkiai pavyko atsilaikyti prieš Bacho „pinkles“, nes jie pasuko... romantinio atlikimo keliu. Nesibaigiantis V.  Kiminiaus legato kiek prieštaravo pačiai baroko estetikai ir muzikinei kalbai. Nepaisant to, abejingų pačios muzikos grožiui neliko. Kur kas įdomesni atlikimo variantai atsiskleidė kitose kompozicijose. Grieždamas Bernhardo Henriko Crusello, Ludwigo van Beethoveno, Antoníno Dvořáko gerai žinomas kompozicijas, styginių kvartetas jautėsi kaip „žuvis vandeny“, kartu su birbynininku nuotaikingai užbaigė pasirodymą. 

Taigi Trakų pilies menėje buvo atidarytas spalvingas rudens muzikos sezonas su nuotaikinga, širdį gaivinančia muzika ir darnia klasikinio kvarteto bei lietuviškos birbynės sąjunga.